Albertas ONIŪNAS
Pamaryje Nemuno vanduo jau gerokai atslūgo. Nors Minija, Tenenis ir kai kurios kitos upės ir upeliai kai kur dar kėsinasi pakilti. Žmonių akimis, tai įprastas potvynis, nors būta ir dramatiškų momentų: gelbstint staiga sunkiai susirgusį žmogų Lazdėnų kaime, dalyvavo visos trys ugniagesių amfibijos. Vienai užklimpus, išvyko kita, vėliau - ir dar viena. Žmogus galų gale pateko ligoninėn, tačiau viena amfibija subyrėjusiu varikliu taip ir liko sodyboje. O aplink ir dabar tyvuliuoja per kelis kilometrus nusidriekusi vandens jūra. Žmonėms padėti buvo pasitelkti ir kariškiai, bet iš to buvo daugiau juoko nei naudos. Tuo tarpu civilinės saugos specialistai dėjo visas pastangas prisidėti kuo daugiau "pliusiukų" ir įrodyti, kad valdiškos kėdės braškinamos ne be reikalo. O eiliniams kaimiečiams visas tas valdininkų velnio šokis aplink potvynį sukelia tik juoką. Rimtesnės pagalbos jie net nesitiki. Pripratę...
Linksma be bobų
Kelias nuo Šilutės į Rusnę vis dar apsemtas, čia dirba du ratiniai traktoriai su platformomis lengviesiems automobiliams gabenti. Netrukus ir jų jau nebereikės. Netoliese esančiuose Rupgalvių ir Žalgirių kaimuose vandens pakanka, sausuma galima nuvažiuoti tik iki šalia plento gyvenančio ūkininko Antano S. sodybos. Žmogus linksmai nusiteikęs - jo troba ant kalnelio ir dar nė vienas potvynis nepūdė grindų. Vanduo apsemia kiemą, jame stovintį kamazą, ir tiek. Per didesnį potvynį vyriškis mėgsta pažvejoti tiesiai iš kambario iškišęs meškeres laukan arba pastato tinklą visai prie namo. Kol kokį buteliuką su kaimynu ištuština, tinkle jau ir spurda kelios kuojos, karšiai. Antanas patenkintas - kur vasarą ganosi karvės, žiemą ar pavasarį galima traukti žuvis. Žmogui čia nepaprastai įdomu gyventi - kitur keltis tikrai nenorėtų. Tiek to pavojaus - daugiau juokai. Kai prieš septynerius metus buvo geras potvynis, visa žiniasklaida trimitavo apie baisius pavojus žmonėms, apsemtą gretimą Žalgirių kaimą, iš kurio buvo evakuotos visos moterys su vaikais, o vyrai likę saugoti nuo stichijos gyvulių. Štai tada žmogus ir išplaukė valtele pas tuos kaimynus. Kelias trobas atrado tuščias, o prie vienos, kuri buvo aukščiau ir neapsemta, buvo pririštos net septynios valtys. Viduje - tikra šventė: "pasiaukojančiai" gyvulius saugantys vyrai čirškino kiaušinienę, lašinius, ant stalo puikavosi "bambalis" samanės. Žmonės buvo linksmai nusiteikę - nors kartą visos bobos išvežtos iš kaimo ir niekas galvos nekvaršina...
Iškeli grindis - lubos priartėja
Užsukome ir į Žalgirius. Pravažiuoti automobiliu į kaimą vis dar pavojinga - kaip įspėjo Antanas, jei ir pravažiuosi, vanduo paplaus automobilio ratų guolius ir juos teks keisti, o tai kainuoja nepigiai. Tad teko po truputį bristi apsemto žvyrkelio viduriu. Į šoną pasukti nevalia - pakelės grioviuose gali nugarmėti stačia galva. Pirmojoje kaimo sodyboje gyvena Dalia Gavėnienė su šeima. Kieme stūkso sunkvežimis, traktorius. Matyti, kad žmonės ūkininkauja. Užgavėnių blynus kepti susiruošusi šeimininkė maloniai sutinka nelauktus svečius. Moteris čia gyvena jau trylikti metai, o atsikraustė iš kito to paties rajono kaimo, kuris niekada nėra užliejamas. D. Gavėnienė sako, kad tik pirmaisiais metais buvo baugu. Dabar prie potvynių jau priprato. Per 1994-ųjų potvynį į kambarius veržėsi vanduo ir šeima sulipo ant aukšto. Šįmet vanduo tik kiemą apsėmė. Grindys dabar troboj iškeltos, tačiau lubų neiškelsi, tad kambariai tapo labai žemi. Gavėnai nelaukia, kol karvės ims garsiai protestuoti apsemtais tešmenimis, ir gyvulius iš anksto sukelia ant specialiai tvarte sukaltų paaukštinimų. Tad ir nuostolių nuo potvynio beveik nėra - tik šienas sušlapo. Žinoma, pūva grindys, bet šiais metais jų keisti dar nereikės. Aplink besisukinėjančiam šešiamečiui Rimantui potvynis - pramoga. Jis vis prašo tėčio, kad paplukdytų valtele, o pasižiūrėjęs į vandenį už lango, paklausia: "Mama, ar banginiai pas mus neatplauks?"
Vanduo - ne ugnis
Kitas žalgirietis - Ričardas Vitkus. Jis sako didžiąją gyvenimo dalį praleidęs mieste, Šilutėje. Čia gyveno tik uošvė. Ją reikėjo prižiūrėti, tad prie potvynių įpratęs. Vanduo - ne ugnis. Mieste išgyventi jau nebeįmanoma - žiemą už buto šildymą kas mėnesį po 400 litų reikia atiduoti, o darbų nėra. Čia pragyvenimas pigesnis ir badu nemirsi. R. Vitkus dideliu ūkininku savęs nelaiko, tačiau turi pakankamai gyvulių ir šeima puikiai išsimaitina. Šis potvynis žmogaus nenugąsdino - buvo pasiruošęs, gyvulius susikėlęs, o bulves susinešęs į trobą. Andainykštis potvynis buvo kur kas nemalonesnis - pro langus besiliejant vandeniui, naktį teko sėdėti ant stalų. Šįsyk kieme buvo 70 centimetrų vandens, tad namo neapsėmė. Automobilį žmogus laiko pas kaimynus kitame kaime, kur sausiau. Vaiką į mokyklą iki Rusnės kelio stumia pasisodinęs ant dviračio bagažinės. Pedalų, žinoma, nemina, nes važiuoti per gilų vandenį neįmanoma. Iš valdžios R. Vitkus nėra gavęs jokių "mobiliakų", kompensacijų ar dar kokių gėrybių - tik gumines kelnes iki pažastų. Ir tos buvo suplyšusios - tik praėjusiais metais davė geras. Anksčiau per potvynius į Žalgirius atvažiuodavo amfibijų, seniūnas, meras, vis klausinėdavo, ar ko netrūksta. Dabar gal tik kartą buvo toji technika atvažiavusi, bet niekas nieko nesiteiravo.
Bet žmogus nesiskundžia - maistu ir geriamu vandeniu apsirūpino iš anksto. Jei pernelyg su stikliuku nedraugauji, potvynis niekada nebus netikėta bėda. O vasarą čia labai gražu, gera žemė, juodžemis, durpės. Užliejamose pievose auga puiki žolė karvėms.
- Labai gerai nėr, bet kad jau į mišką ir kartis, tai tikrai ne, - reziumuoja ūkininkas.
Gyvenimas "dubenyje"
Kitas kaimas, labiau nukentėjęs nuo potvynio, - senajame kelyje iš Šilutės į Kintus. Ruguliuose - vos septynios sodybos. Jos apjuostos pylimu ir kaimas atsidūręs savotiškame dubenyje, todėl potvynių būna retai - gal tik kartą per dešimtį metų. Šįmet kaip tik toks kartas, mat pylimą Minijos ir Tenenio vanduo pralaužė. Pylimą buvo bandoma gelbėti, sumesta apie 500 maišų su smėliu, tačiau stichija nugalėjo ir 100 metrų pylimo buvo nuplauta, o Rugulių "dubuo" per kelias valandas prisipildė vandens. Per dešimtį parų vanduo tik šiek tiek nuslūgo - kiemuose vandens vis dar iki kelių, kai kur - iki juosmens. Iki pirmosios sodybos dar galima privažiuoti, o toliau kelias užlietas ir tinkamas nebent traktoriui ar amfibijai. Pašaliečiui ganėtinai keista matyti prie tvarto pririštą valtį, o už tvarto - per kelis kilometrus besidriekiančią "jūrą". Ant paplautos mėšlo krūvos garsiai kiauksi du šunys, tačiau pulti į vandenį neketina. Šulinys užsemtas mėšlinu potvynio vandeniu. Šeimininkai kažkur išvykę, tad tenka bristi į kitą sodybą ir spėlioti, kur po vandeniu yra keliukas prie gyvenamojo pastato, kad išvengtum kokios duobės ar griovio. O pastatas senas, mūrinis, su užrašu, kad čia yra pieno supirkimo punktas. Ilgokai ieškojus pagaliau pavyksta aptikti žmogų.
Malkos kažkur išplaukė
Maksas Jokaitis - vokiečio ir lietuvaitės palikuonis. Dar prieškariu vokiečio statytą mūrą įsigijo už investicinius čekius. Anksčiau čia buvo pradinė mokykla, pieno supirkimo punktas, o dabar gyvena Maksas. Žmogus gimė ir augo šitame kaime, tik kitame jo gale, kur dabar viskas po vandeniu. Maksas labai pyksta ant pylimų sistemos ir to, kuris tą sistemą išgalvojo. Anksčiau potvyniai būdavo kasmet, tačiau vanduo nuslūgdavo jau po poros trejeto valandų. Dabar, kai tenka gyventi "dubenyje", užlieja retai, bet ilgam. O per dešimt parų ar net porą savaičių vanduo ir žalos daugiau pridaro. Pylimų sistema tokia, kad vanduo kur nors ją būtinai turi pralaužti. Iš to Rugulių "dubens" yra vandens pralaida į kitą tokį pat "dubenį", bet jei ten irgi vandens pilna, tai ir pralaida uždaryta. Tačiau tai įprasta - "taip tur būt". Vanduo atslūgs, teks išsisemti šulinius iki pat dugno, ir vėl iš apačios pritekės tyro vandens. Dabar žmogus gyvena iš atsargų, o kai jos baigsis, teks važiuoti Šilutėn. Arba vandens seniūnas atveš. Dabar Makso gyvuliai tvarte aukštai, vanduo jiems negresia. Potvynis tik šieno kūgį paskleidė ir malkos kažkur išplaukė. M. Jokaičio brolis ir kiti giminaičiai jau seniai gyvena Vokietijoje ir jį tenai kviečia. Bet žmogus įsitikinęs, kad čia yra jo tėviškė ir iš čia jį tik karste išneš.
Maksas kaip tik ketino aplankyti kitame kaimo gale užlietoje troboje gyvenančią dukterėčią, tad sutiko paplukdyti ir "Akistatos" ekipažą. Grįžtame pas kaimyną, kurio valtimi Maksas ir ketina plaukti. Žmogus linksmai pasakoja, kaip, užliejus vandeniui, teko varyti lauk gyvulius. Karvės, išvestos iš tvarto, liuoksėjo per vandenį į mišką - nereikėjo nė vesti. Nors gyvulių kaimynas turi nemažai, bet sukelti juos sugalvojo tik tada, kai nusibodo valtimi šieną į mišką vežioti.
Valtimi per ganyklas
Iki Makso dukterėčios trobos - kilometras vandeniu. Pučiant stipriam vėjui, kyla nemenkos bangos, todėl plaukiant per ganyklas valtelė nemenkai supasi. Į viltingą klausimą, ar gylis čia nėra didesnis nei pusė metro, žmogus atsako - apie du metrus, o kanaluose, kurių dabar nematyti, gali būti ir dvigubai daugiau. Po geros valandos įplaukiame į reikiamą kiemą ir netrukus valties pirmagalis jau dunksteli į verandos duris. Jas atidarius paaiškėja, kad vandens viduje tiek pat, kiek ir kieme - pusmetris. Šeimininkai Rautė Bendikienė ir Alvydas Dargužis palydi į vienintelį mažiausiai apsemtą kambarį. Troba jau paplauta potvynių ir sukrypusi, tad vienas jos kampas aukščiau už kitus. Šeimininkai žiūrėdami pro langą nuogąstauja, kad pakilus stipresniam vėjui ir bangoms, vanduo neimtų lietis per langus, nes ir dabar jis teliūskuoja vos 15 centimetrų žemiau palangės. "Sausajame" kambaryje, kur vanduo tik prie slenksčio, pakurta krosnis. A. Dargužis sako, kad malkos jau baigiasi ir reiks plaukti malkinėn jų parsiplukdyti. Geriamo vandens žmonės turi dar bidoną, duonos ir bulvių yra, tad kaip ir nieko netrūksta. Kai tokia įdomia švediška amfibija prie verandos durų priplaukė kareiviai, žmogus paprašė tik cigarečių. Juokinga toji kariška technika - plaukia per kiemą ir verkia, kad kokių žolių ar vielų neįsiveltų. Matyt, jiems tik steriliame baseine saugu plaukioti. O kai anie išsikapanojo sausumon, trūko vikšras...
Šnapso lengviau nusipirkti
A. Dargužis su R. Bendikiene niekur kraustytis nenori, nors jau ir buvo siūlyta. Iškrausto paprastai į smėlingas, nederlingas žemes. Tai ką ten veiksi? Baigsis vanduo, per kokį pusmetį pradžius grindys. Dabar jos po vandeniu išsirietusios puslankiu, o vaikštant įdomiai spyruokliuoja. Teks keisti. Lovos kambaryje iškeltos ant medinių trinkų, tad nuo vandens nenukentėjo. Potvynis visada prasideda staigiai, bet negalima pasakyti, kad netikėtai. Dažniausiai - naktį. Todėl viena kaimynų bobutė prabudo paryčiui, kai nusvėrusi ranką nuo lovos tekštelėjo į ledinį vandenį.
Į klausimą, ar tiesa, jog per potvynį kaimiečiai išsivarvina naminės visiems metams, žmonės nusišypsoję atsako, kad tiek neprivarvinsi. O ir vargo daug - paprasčiau nuvažiuoti į už dešimties kilometrų esančią Šilutę ir nusipirkti. Ta proga Maksas Jokaitis prisiminė, kaip per vieną potvynį vyrų buvo pasiųstas parvežti alkoholio. Mynė dviračiu ir nepajuto, kaip įlūžus ledui galva paniro po vandeniu. Išsikapanojęs išsirengė, išsigręžė drabužius ir - vėl ant dviračio. Atgal juk negrįši, vyrai nesupras. Kol visas garuodamas numynė iki Šilutės, drabužiai jau buvo posausiai. Kitą sykį, išlenkęs su kaimynu buteliuką, valtimi plaukdamas namo migloje Maksas paklydo ir niekaip negalėjo rasti savos trobos. Tik paryčiui pavyko pasiekti lovą.
Kadangi vakarų vėjas vis stiprėjo, o bangos ganyklose ėmė atrodyti grėsmingai, teko atsisveikinti su šeimininkais ir palinkėti, kad šįmet jų troba nuo vandens dar nesugriūtų, kaip sugriuvo Makso Jokaičio tvarto galas.
