Tradicinė kassavaitinė Lietuvos kultūros savaitraščių “Literatūra ir menas”, “Šiaurės Atėnai” bei “7meno dienos” apžvalga.
“Literatūroje ir mene” (02.21) Rasa Paukštytė publikuoja straipsnį “Berlynalės zigzagai tolerancijos link”, kuriame dalijasi įspūdžiais iš vasario 6-16 dieną Berlyne vykusio 53-iojo tarptautinio Berlyno kino festivalio, paženklinto devizu “Tolerancijos link”.
Pasak kino kritikės, “prieš porą metų, pasikeitus Berlynalės organizatorių komandai, festivalis logiškai mąstant, turėjo tarsi atgyti. Bet ne viskas, kas nauja, yra gerai. Šįmet kaip niekada atrodė, kad festivalis pasiekė krizę, yra lyg pats nuo savęs pavargęs. Turint čia pat Europoje tokius konkurentus kaip Kanai ir Venecija (būtent jai vadovauja dabar ilgametis Berlynalės direktorius Moritzas de Hadelnas, kuriam praėjusių metų rudenį festivalis itin pavyko), ne tik išlaikyti buvusį prestižą, bet ir konkuruoti itin nelengva”.
Laimantas Jonušys savaitraštyje recenzuoja Milano Kunderos romaną “Pokštas”, kurį iš čekų kalbos išvertė Almis Grybauskas, o išleido leidykla “Tyto alba” (“Pavojingi pokštai”). Recenzentas pabrėžia, kad “tie, kas vertina Kunderos kūrybą (o tokių Lietuvoje nemažai), neturėtų nusivilti šiuo romanu. Beje, Čekijoje jį kai kas vertina labiau už kitus šio autoriaus kūrinius, nes jis, ko gero, “čekiškiausias” - visas veiksmas (kurio bendra laiko skalė apima apie 15 metų) vyksta Čekoslovakijoje, čia atsispindi kai kurie svarbūs šalies istorijos lūžiai”.
Savaitraštyje spausdinami Jūratės Sprindytės (“Keletas tezių”) ir Solveigos Daugirdaitės (“Pastabos dėl kritikos, provincijos ir naiviojo skaitytojo”) pasisakymai iš pokalbio “Naujas tūkstantmetis: girnos naujos, o miltai..?”, įvykusio vasario 6 dieną Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.
Savaitraštyje spausdinama Stefano Chwino romano “Auksinis pelikanas” ištrauka ir esė “Darželio auklėtoja iš Tverės gatvės”, V. V.Landsbergio poezija, Joano Krosso romano “Sustingęs skrydis” bei Dorotos Terakowskos romano “Jisai” ištraukos.
“Šiaurės Atėnuose” (02.22) Agnė Narušytė rašo apie Henri Cartier-Bressono fotografijas (“Bressono abejonės”). A. Narušytė akcentuoja, kad “profesionalios fotografijos požiūriu, Bressonas šiek tiek nesilaikė taisyklių - gaudydamas akimirkas jis neturėjo laiko nustatinėti židinio nuotolį, diafragmą ir išlaikymą. Jis galėjo tik nusitaikyti ir spausti mygtuką, o visa kita būdavo paruošta iš anksto, nustatyta apytikriai. Todėl jo nuotraukos ne visada yra preciziškai ryškios, čia nerasi paslaptingų, tik fotografijos akiai matomų faktūrų. Abejingumas technikai, svetimas profesionaliems fotografams, akivaizdus - Bressonas visiškai nesirūpino nuotraukų spausdinimu, ryškalų ir fiksažų (al)chemija, nebandė pataisyti vaizdo jį apipjaustydamas laboratorijoje, patobulindamas šviesą”.
Savaitraščio “kino archyvų” rubrikoje surasite Jūratės Visockaitės parengtą publikaciją “Lietuviški siužetai”, kurioje iš maskviečių žurnalo “Kinoforum” perspausdinami anuometinės tarybinės oficiozinės kritikos dokumentai apie Raimundo Vabalo filmą “Birželis, vasaros pradžia”.
Laimantas Jonušys savaitraštyje bando “sutaikyti” Renatą Baltrušaitytę su Sigitu Parulskiu (“Veide” rašyta…). Istorija paprasta: R. Baltrušaitytė (“Veidas” 01.30) “gnybtelėjo” rašytojui už romaną “Trys sekundės dangaus”, o įsižeidęs S. Parulskis atsikirto pareikšdamas, kad R. Baltrušaitytės publikacija - “tipiškas bulvarinio leidinio elgesys: straipsnio autorė rašo knygos neperskaičiusi, be konteksto cituoja “pikantiškas” vietas, galiausiai nieko apie knygą, kaip literatūros kūrinį, ir nesako, jai daug įdomiau pats autorius, jo “žygiai”…”.
Savaitraštyje publikuojama Donato Petrošiaus esė “Kaip negalima gyventi”; Mario Čaklajo 1991-2002 metų latvių lyrikos apžvalga (“Skol! Už visus, kurie jūroje!”), perspausdinta iš žurnalo “Karogs”; Eduardso Aivarso, Amandos Aizpurietės, Martso Pujatso eilėraščiai.
“7 meno dienos” (02.21) informuoja, jog Antano Mončio namų-muziejaus direkcija skyrė Antano Mončio kūrybos premiją 2002 m. muziejaus parodose dalyvavusiems menininkams. Jai nominuoti Gintautas Trimakas už personalinę parodą “Tamsos šešėlis”, Ričardas Nemeikšis už darbus projekte “Baimės”, Linas Jablonskis už “Soft fashion” (projekte “Baimės”), Ramūnas Alminas už “Nepavadintą”, Eglė Ridikaitė už tapybos darbus “Gumytės portretai” bei “Simpsonai”, Jurga Barilaitė už videodarbą “Būtinoji gintis”.
Antano Mončio kūrybos premiją pelnė Jurga Barilaitė. Jai suteikta teisė surengti personalinę parodą, o Antano Mončio meno dienų metu (liepos mėnesį) iškilmingai bus įteiktas Antano Mončio piešinys iš privačios jo sesers Birutės Turauskienės kolekcijos. Savaitraštyje spausdinami pokalbiai su konkurso nominantais.
Živilė Ambrasaitė savaitraštyje rašo apie Kęstučio Grigaliūno kūrybos parodą “2003 ir kiti…” “Akademijos” galerijoje (“Pasidaryk pats”). Straipsnio autorės teigimu, “Kęstučio Grigaliūno pjaustiniai - vizitinė kortelė, keliaujanti iš metų į metus, keičianti savo formą, mastelį, kelianti kitokias asociacijas, mintis, tačiau išliekanti stabili visomis kitomis vizualiai apčiuopiamomis prasmėmis - technika, vaizdo traktuote ir pasitelkiamomis plastinės išraiškos priemonėmis”.
Savaitraštyje publikuojamas įspūdingas Giedrės Kaukaitės rašinys apie dainininkę Juditą Leitaitę, parengusią rusų romansų vakarą Nacionalinėje filharmonijoje (“Juditos Leitaitės mįslė”).
Pasak G. Kaukaitės, “Judita dainuoja negarsiai, nepaprastai intymiai, kai daugiau pasako visiškai netikėtai intonuotas intervalas ar žodis, kartais tik skiemuo, netgi atodūsis, vos ne vos sulaikomas juokas, kartais tik žvilgsnis ar to žvilgsnio slėpimas, gestas, kartais tik užuomina į kažką, ko neįvardys konkrečiai nei pati dainininkė, nei klausytojai. Ir nereikia. Kartais Juditos veide pamatai daugybę veidų tuo pačiu metu ir tas nenusakomai intonuojamas skiemuo atskleidžia daugybę prasmių”.
Savaitraštyje publikuojamas Aušros Listavičiūtės pokalbis su 2002 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu saksofonistu Petru Vyšniausku (“Įkritęs” į savo kelią”).
Ramunė Kazlauskaitė savaitraštyje referuoja apie vasario 13 dieną Kompozitorių sąjungoje įvykusią perklausą, kurios metu skambėjo Teisučio Makačino dviejų dalių “Synphonia in H” dideliam pučiamųjų orkestrui, “Trimito” užsakymu sukurta 2002 metais, Osvaldo Balakausko “Odisėja iš si į do” fleitai, gitarai ir styginių kvartetui ir nauji šiuo metu Prancūzijoje gyvenančio lietuvių kilmės menininko Paulo Dirmeikio opusai.
Savaitraštyje surasite Erikos Drungytės poezijos publikaciją.
Parengta pagal LR-2 kultūrinės spaudos apžvalgą
