Augustas TAMALIŪNAS
Dažna nelaimė prisišaukia panašų įvykį praeityje. Ne išimtis ir ta tragedija, kuri nutiko Jūžintų miestelio (Rokiškio raj.) pašonėje, neprivažiavus į Dusetas vedančio ir tarp Gačionių bei Jūžinto ežerų vinguriuojančio kelio. Tada kaip yla iš maišo išlindo ne vieno čionykščio atmintyje dar gyva pusmečio senumo istorija. Kodėl - netrukus sužinosite, o kol kas kibkime į šviežesnį atsitikimą.
Tą dieną į Jūžintus iš maždaug už penkių kilometrų esančio Minkūnų kaimo raudonspalviu automobiliu "VW Passat" atrūko giminystės saitais susiję trys vyrukai: broliai Aurimas (22 m.) ir Artūras (25 m.) Seibučiai, taip pat jų sesers vyras Vaidotas Repšys (27 m.), rajono Savivaldybių policijos jaunesnysis inspektorius, rokiškietis. Mašiną vairavo jauniausiasis. Ar jis išlenkė bent bokalą alaus, kol kas nežinoma. Tai iš kraujo tyrimų nustatys medikai. Nūnai žinoma vien tiek, jog žmoną turintis minkūniškis iš Zarasų rajono atvykusį viengungį brolį ir atostogaujantį svainį išleido prie jūžintiškių pamėgto alaus baro. Matyt, sutaręs pasiimti giminaičius vėliau, Aurimas Seibutis nuvažiavo, o Artūras Seibutis ir Vaidotas Repšys įsikūrė malonioje aplinkoje. Sakoma, kad gėrė vien apyniais dvelkiantį šnekutį, bet ir šio pakako smegenėlėms sudrumsti. Stačiais laiptais iš baro jie nusileido, regis, tuoj po aštuntos valandos vakaro ir sėdo į jų laukiantį automobilį. Neuniformuotas pareigūnas įsitaisė šalia vairuotojo, o šio brolis klestelėjo ant užpakalinio pasėsto. Troškulį numaldę vyrukai galbūt nusistebėjo, nes per tą laiką, kol jiedu kilnojo bokalus, buvo paliję. Tikriausiai tai ir sudarė keblumų važiuojant slidžiu asfaltuotu keliu, na, o kadangi Aurimas Seibutis paspaudė paminą, tai, matyt, nesuvaldė savo folksvageno ir, likus iki reikiamo posūkio į Dusetų kelią jau įžiūrimam atstumui, staiga nėrė pro dešinįjį kelkraštį, atsitrenkė į pakrantėje augantį baltalksnį ir šlumštelėjo į Jūžinto ežerą. Greitis turėjo būti nemažas, nes mašina nuo tarano su medžiu apsisuko pirmagaliu į krantą ir paskuigalį įmerkė į vandenį. Ten, kaip jau žinome, sėdėjo Artūras Seibutis.
- Aš kaip sykis buvau toje vietoje neplataus ežero kitoje pusėje, - pasakojo jūžintiškė Marytė Sinkevičienė. - Pamilžau karvę ir jau ketinau pasibalnoti dviratį, kai ūmai išgirdau baisų trenksmą ir nuo kalvelės išvydau į vandenį besitėškusį automobilį. Pamačiau, kad mašina priekiniais ratais laikosi įsikibusi pakrantės, neslysta žemyn, todėl, viską metusi, nubėgau pas netoliese gyvenančią Julę Mirkienę. Netrukus paskambinome ugniagesiams į Rokiškį, o šie, turbūt prieš išvykdami į kelią, informavo mūsiškius gaisrininkus.
- Tuo metu budėjau su ugniagesiu Vilium Linge, - prisiminė vyresnysis vairuotojas Arvydas Dručiūnas. - Atlėkėme tuoj pat. Iš vandens kyšojo tiktai folksvageno stogo priekinė dalis. Kitkas buvo apsemta. Mašinos salone, jo pradžioje, išvydome dvi galvas. Jos kone lig smakrų buvo apsemtos, viena, regis, krutėjo. Šokome į ežerą ir ištraukėme vairuotoją, gyvą, bet nekalbantį, tikriausiai smarkiai sutrenktą, ir kitą žmogų, šalia jo sėdėjusį. Tas šnekėjo, tačiau kažkaip be sąryšio. Panirę išgraibėme ir trečiąjį, tiktai jau negyvą. Jis gulėjo ant užpakalinės sėdynės ir neabejotinai buvo prigėręs. Darėme dirbtinį kvėpavimą, telefonu iškvietėme jūžintiškę medicinos seserį Zitą Virbickienę, bet mūsų pastangos buvo perniek. Sumušimų iš pirmo žvilgsnio nebuvo matyti, užduso vandenyje. Be abejo, prigėrusįjį iškart pažinome, jo brolį - taip pat, o štai to strapaliojusiojo, vis kalbėjusiojo, kad jie, girdi, valtimi plaukiojo, tikrai ne. Paskui sužinojome, kad ištraukėme atostogaujantį policijos pareigūną. Vėliau jį su Aurimu Seibučiu paėmė greitoji pagalba.
- Kol atvažiavo medikai, Aurimą Seibutį laikiau ant rankų, - pratęsė pasakojimą Marytė Sinkevičienė. - Nebuvo girtas, bent jau nesijautė alkoholio kvapo. Vyrukas negarsėja kaip išgeriantis, na, gal kartais ir išlenkia alaus, bet, kaip teko girdėti, tuomet nesėda prie vairo. Tuo tarpu jo brolis Artūras, deja, buvo Aurimo priešingybė. Nukaušdavo. Manau, kad mėgstantis pašnekėti Aurimas buvo užkalbintas, gal net grįžtelėjo galvą, norėdamas persitarti žodeliu su Artūru ar paprasčiausiai ketindamas pasižiūrėti, ką šis veikia, o tuo metu ir kryptelėjo vairą. Tokia mano versija. Štai ir žuvo jo brolis, kuris dar pernai galėjo rasti panašią mirtį. Tuomet nuskendo jūžintiškės Danutės Šerkšniovienės sūnus, o Artūras šiaip ne taip išsikapanojo. Viešpats dabar ir jį pasiėmė.
- Ne Viešpats, o mano Nerijaus vėlė jį pasikvietė, - įsitikinusi šio motina. - Turėjau tris sūnus, beliko du, mažesnieji. Jų brolį Nerijų, tuomet devyniolikmetį, pernykštę lapkričio dvidešimtąją iš namų išsivežė Seibučių žentas Egidijus. Girdi, trauksim į Zarasų rajoną, tad, jei nori, sėsk ir tu. Na, o Nerijus kaip tik buvo susiruošęs minti dviračiu ton pusėn, pas močiutę į Kalbutiškio kaimą prie Sartų ežero. Kas galėjo numanyti, kad ši išvyka baigsis taip tragiškai? Įsidėjo sūnus dviratį į automobilio "Opel Rekord" bagažinę ir išvažiavo. Kaip vėliau paaiškėjo, į mirtį. Ar Egidijus paskui davė mašiną Artūrui, savo svainiui, lig šiol tebėra neaišku. Po to varsčiau daug durų, bet nieko nelaimėjau, nors sužinojau, jog automobiliu važinėjosi trise: Artūras, tada už kažką sėdėjusio jo brolio Andriaus žmona Loreta ir maniškis. Kur jie daužėsi - irgi neaišku. Tuo tarpu tą naktį, Nerijui išvykus, miegojau labai blogai. Sapnavosi visokie baisumai, apvirtusios mašinos, kraujas, vanduo. Kažkokia nuojauta, ne kitaip! Va kodėl iš pat ankstyvo rytmečio pasičiupau tokį sunkų dviratį ir pasiryžau važiuoti į Kalbutiškį. Širdis sakė, kad nutiko nelaimė. Skriejau kaip ant sparnų ir stebėtinai greit numyniau tuos kilometrus. O ten ir paaiškėjo, kad motinos instinktas neapgavo! Kelias prie pat namų buvo užtvertas policijos, vakar matytas opelis jau buvo apverstas ant šono. Sakė, kad jis buvo įskridęs į ežerą aukštyn ratais. Ant dviejų priekinių sėdynių rado gulintį mano Nerijų, jau negyvą, prigėrusį. Išskyrus tris poras šlepečių, daugiau nieko mašinoje nebuvo. Žinoma, kad visa kaltė buvo suversta maniškiui, nors jis nei vairuoti mokėjo, nei reikiamų teisių turėjo. Artūras tada nesirodė netgi draugo laidotuvėse. Egidijus buvo. Aurimas man taip pat padėjo. Už tai jam dėkinga lig šiolei. Artūras nerodė akių. Ir štai dabar, šios avarijos išvakarėse, vėl susapnavau žuvusį sūnų. Retokai sapnuodavau, o šįsyk jis man pasirodė kažkoks linksmas. Net per sapną nustebau: ko gi čia džiūgauti? Nerijus atsakė, jog linksmumas ima todėl, kad greitai susitiks su draugais. Kraipiau galvą prabudusi. Kas čia galėtų būti? Ne, nesiekiau Artūro mirties, nes gerai žinau, ką tai reiškia. Tą patį vakarą ir nutiko ta nauja nelaimė. Važiavau dviračiu pamilžusi karves, pamačiau ugniagesių mašiną, ant kranto paguldytą Artūrą Seibutį, prie jo palinkusius gelbėtojus, tai net kojas pakirto. Vyrai darbavosi iki pamėlimo, bet prigėrusiojo jau neatgaivino. Tada ir pamaniau, kad galbūt ir jo motina praėjusią naktį nujautė tokią baigtį. Maniškis žuvo panašiomis aplinkybėmis, iki močiutės namų neprivažiavęs suskaičiuotų metrų, o Seibučių sūnus tolėliau nuo Minkūnų, bet irgi ežere. Va, ir netikėk nei sapnais, nei nuojauta, nei sutapimais!
Kadangi automobilyje važiavo policijos pareigūnas vyksta tarnybinis patikrinimas.
- Beje, kitądien po šio skaudaus autoįvykio į avariją įsivėlė dar vienas mūsų pareigūnas, irgi iš Savivaldybių policijos ir taip pat atostogaujantis, - neslėpė susierzinimo komisaras Stasys Meliūnas. - Šįsyk vidury baltos dienos, maždaug pusę ketvirtos, kelio Rokiškis - Juodupė - Užpaliai dvidešimtajame kilometre nuo važiuojamosios dalies nukrypo ir į medį atsitrenkė 36 metų policininko Valdemaro Baleišos vairuojamas automobilis "Audi 100". Įvykio metu veidą susimušė jo septynmetis sūnelis Ignas. Ačiū Dievui, ligoninės neprisireikė, vaikas atsipirko išgąsčiu ir gydomas namie. Jo tėvelio blaivumo ar girtumo laipsnis nustatinėjamas. Įskaitinės avarijos fabula banali: policininkas iš Juodupės tėvo mašina nuvažiavo patalkinti broliui į Onuškį, o šis ant stalo tikriausiai padėjo už rūgpienį stipresnio gėrimo. Beje, to netvirtinu, tik samprotauju, nes paprastai šitaip būna po talkos. Ištirsime. Dar vienas tarnybinis patikrinimas! Nejaugi pareigūnai mano, kad pro pirštus žiūrėsime į jų išdaigas atostogų metu? Taip nebus. Dar gerai, kad šįkart viskas baigėsi tik automobilio suteškinimu, ogi avarijoje prie Jūžintų neapsieita, deja, be vaikino žūties. Žinoma, kad pastaruoju atveju iškelta baudžiamoji byla. Aplinkybės tiriamos.
Taigi per daug greit pamėgę važiuoti rokiškėnai, ypač kai jų mašinų salonuose, bet nebūtinai prie vairo, sėdi tegu ir neuniformuoti policijos darbuotojai, jaučia savotišką trauką pakelės medžiams. Kodėl šie išskleidžia šakas kaip glėbį ir bėga jų pasitikti, nesunku suvokti.
