Skandalingos “VL Vakaro žinios” vis populiarėja. Šio laikraščio redaktorius Raimundas Celencevičius “Omni Laikui” išdavė vieną iš populiarumo paslapčių - reikia rašyti blogai apie valdžią. O kaip svarbiausią lietuviškos žiniasklaidos bėdą įvardija finansinį silpnumą. Kol laikraščiai yra finansiškai pažeidžiami, tol neverta svajoti apie objektyvumą ar analitiškumą
Dažnai teigiama, kad visi Lietuvos laikraščiai yra bulvariniai. “Vakaro žinios” neslepia, kad yra bulvarinis laikraštis. Kodėl tai pabrėžiate?
Kiti spaudos leidiniai bijo pripažinti, kad jie yra bulvariniai, o mes - nebijome, todėl stengiamės užimti tą nišą, kurioje esame. Tai darome ne tik temomis, bet ir savo kaina. Kiti didieji dienraščiai stengiasi suformuoti “rimto leidinio” įvaizdį, tačiau vis tiek publikuoja bulvarinius straipsnius.
Kaip apibūdintumėte savo laikraščio viziją?
Atsižvelgiant į Lietuvos sąlygas, skaitytojų ir perkamumo galią, mes negalime būti visiškai bulvariniu laikraščiu kaip užsienio analogai. Viena vertus, skaitytojų Lietuvoje nėra tiek, kad būtų galima gyventi vien tik iš parduodamo tiražo. Kita vertus, Lietuvoje nėra tiek daug reklamos davėjų, kad būtų galima užsiimti tik į žemiausius instinktus orientuota reklama. Trečia, spauda Lietuvoje nėra tokia pelninga, kad būtų galima mokėti baudas už nepasitvirtinusią informaciją. Šiuo atveju mes esame kažkur viduryje tarp bulvarinio laikraščio ir nacionalinio dienraščio.
Problema ta, kad kiti laikraščiai vaidina rimtus. Jų pateikiama informacija būna skirta ne visuomenei informuoti, bet formuoti politiką. Mūsų misija yra kitokia. Mes viską stengiamės pasakyti tiesiai, taip, kaip mums atrodo. Kiek įmanoma, stengiamės atsisakyti rimtumo ir solidumo. Šiuo atveju nėra jokių tabu tarp pirmo ir paskutinio asmens, kad iš jo negalėtume išsijuokti, nes savo namuose tai daro kiekvienas žmogus.
Tačiau yra etika. Kur jos ribos? Ar jų visai nėra?
Etikos ribos yra. Turime leidėjų etikos komisiją, žurnalistų etikos inspektorius, kurie ir brėžia etikos ribas. Tačiau aš neprisimenu, kada jie paskutinį kartą būtų mus svarstę.
Paklausiu kitaip - ar yra kokia nors tema, apie kurią niekada negalėtų rašyti “Vakaro žinios”?
Tokios temos nėra. Tačiau yra kitas klausimas - kaip ją pateikti.
Tai vis dėlto kokie yra jūsų kriterijai? Kokios ribos negalėtumėte peržengti?
Viskas priklauso nuo konkrečios situacijos ir pateikimo būdo. Konkrečius kriterijus sunku apibrėžti, kaip ir pornografiją. Pasižiūri į nuotrauką ir matai, tai yra pornografija ar ne, tai šlykštu ar gražu. Atsirenki tiesiog intuityviai. Sunku sukurti kokias nors taisykles ar etikos normas. Jos priklauso nuo išsilavinimo, skonio.
Iš kur “Vakaro žinios” gauna informaciją? Gal turite paparacių? Ar yra jų Lietuvoje?
Paparacių yra, tik nėra Lietuvoje finansinių sąlygų juos išlaikyti. Fotografai negali gauti tokio atlyginimo, kad nieko nedarytų, o tik sekiotų garsenybes.
Kodėl, jūsų nuomone, “Vakaro žinios” populiarėja? Dėl publikacijų ar dėl mažos laikraščio kainos?
Kaina nėra lemiamas dalykas. Populiarumas pradėjo didėti tada, kai suprantama kalba pradėjome rašyti žmonėms apie tai, kas jiems rūpi. Kaip pastebėjau iš skaitytojų laiškų, tokio įsiūčio ir valdžios nekentimo Lietuvoje dar niekada nėra buvę. Kai tik parašome apie valdžią ką nors bloga, mūsų laikraštį iš karto geriau perka. Kita vertus, tokia situacija mane gąsdina, nes neaišku, kuo visa tai gali baigtis. Juk kiekvieną kartą naujų partijų, kurios galėtų ateiti į valdžią, prieš Seimo rinkimus neatsiras.
Mano nuomone, labai svarbu rasti balansą tarp trumpai, glaustai bei aiškiai pateikiamos informacijos ir tinkamo pavadinimo, neverčiančio mąstyti, ką juo norima pasakyti. Glausta informacija su skandalingumo prieskoniu, išraiškingos nuotraukos - tai padėjo “Vakaro žinioms” tapti populiariomis.
Koks jūsų požiūris į likusią Lietuvos žiniasklaidą?
Ją vertinu liūdnokai. Mes neturime normalaus nacionalinio dienraščio, kuris sugebėtų būti nepriklausomas nuo reklamos užsakovų ir politikų, kuris sugebėtų kvalifikuotai reikšti ir formuoti nuomonę ne tik apie politiką, bet ir ekonomiką, teisėsaugą ar užsienio įvykius. Labiausiai trūksta ekonomikos ir pasaulio įvykių apžvalgų, procesų analizės.
Labai daug ką lemia ekonominiai dalykai. Žurnalistai nėra tokie iškrypę, kaip apie juos manoma. Jiems nerūpi vien tik skandalai, paskalos ir didesnis uždarbis. Daug maloniau yra skaityti rimtą romaną, o ne kriminalinį detektyvą. Nors ir sunkiau, daug maloniau kurti rimtą dienraštį. Tačiau viskas priklauso nuo pinigų: kuo žiniasklaida mažiau uždirba, tuo mažiau joje lieka analizės.
Tarkime, naujo ir rimto dienraščio leidybai skiriama pakankamai pinigų. Ar atsirastų Lietuvoje žurnalistinio potencialo? Juk nemažai žurnalistų šiandien dirba ryšių su visuomene agentūrose.
Turime daug potencialo. Normalūs žurnalistai niekur nedingo. Jei būtų pakankamai pinigų geram laikraščiui leisti, būtų nesunku susigrąžinti kitur dirbti išėjusius žurnalistus. Nemanau, kad į viešųjų ryšių sritį pasukusiems žurnalistams labiau patinka iškraipyti nuomonę, o ne ją formuoti.
Teigiama, kad viešųjų ryšių specialistai jau laimėjo kovą su žurnalistais. Kaip parodė šie prezidento rinkimai, laikraščiuose dominavo ryšių su visuomene agentūrų pranešimai. Kitaip tariant, buvo daug propagandos ir mažai žurnalistinės analizės.
Tai yra normalu. Aš dar kartą pakartosiu: kol žiniasklaida nėra finansiškai nepriklausoma, tol ji renkasi tas publikacijas, kurios jai padės uždirbti. Kai žiniasklaida bus finansiškai nepriklausoma, tai ir rinkimų rezultatai, ko gero, bus visai kitokie, nes žmonėms bus pateikiama visapusiška informacija.
Kita vertus, nesutikčiau, kad per šiuos rinkimus nebuvo analizės. Ji tik buvo pateikiama kitu kampu. Žiniasklaida taikėsi prie visuomenės. Kaip parodė rinkimų pabaiga, nėra jokio tikslo analizuoti rinkimines programas, nes po rinkimų visos programos būna peržiūrimos ar išmetamos į šiukšlių dėžę.
Žiniasklaida analizavo ne programas, o tai, kodėl vyksta vieni ar kiti procesai, pavyzdžiui, kodėl kandidatai naudoja vienus ar kitus simbolius ir panašiai. Tokios analizės buvo nemažai. Manau, kad ji yra daug intelektualesnė už tai, ką kiti vadina “rimta” analize.
Šiuo metu žiniasklaida priklauso nuo reklamos užsakovų, politikų. Kaip manote, ar situacija ateityje gali pasikeisti?
Man sunku patikėti, kad mes galėtumėm priartėti prie normalios Vakarų žiniasklaidos ar normalios politikos. Nesunku pastebėti, kad ir ekonomikoje, ir politikoje formuojasi monopolijos. Ideologiniai skirtumai netenka reikšmės. Jei atsiras monopolijos, žiniasklaida neteks galimybių tapti nepriklausoma. Jei politinės ir ekonominės jėgos susilies, jos gali užblokuoti neparankios žiniasklaidos finansavimo šaltinius. Tai ypač lengva padaryti mažoje šalyje.
Tuomet išeina, kad daug lengviau ir patogiau leisti bulvarinį laikraštį?
Iš esmės taip. Tai yra lengviausias kelias. Būti didžiuoju laikraščiu, formuojančiu politiką ar darančiu įtaką ekonomikai, yra labai rizikinga. Būti pigiu laikraščiu, kuris gali pragyventi iš nedidelio reklamos kiekio ir pardavimų, yra vienas lengvesnių ir greitesnių būdų tapti nepriklausomu. Tačiau tada turėtume paradoksą - pati geriausia ir objektyviausia žiniasklaida būtų bulvarinė. Tuo visiškai skirtumės nuo likusio pasaulio.
Kaip vertinate dabartinę bulvarinės spaudos rinką?
Šiuo metu bulvarinių leidinių rinkos nėra. Tačiau tai yra laiko klausimas. Normalaus bulvarinio laikraščio Lietuvoje dar nebuvo. “Lietuvos žinios” buvo pirmasis leidinys, bandęs tapti bulvariniu, tačiau turėjo ir turi problemų su savininkais. Jie norėjo matyti laikraštį tokį, kuris patiktų jiems, o ne būtų konkurencingas rinkoje. Konkurentų, žinoma, anksčiau ar vėliau atsiras, nes bulvarinė žiniasklaida yra neblogas būdas užsidirbti.
Ačiū už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
