Irena ZUBRICKIENĖ
Giedrių kaimo (Vilkaviškio r.) gyventoja Stasė Penkaitienė (59 m.) skaičiuoja dešimtą savo naujojo gyvenimo mėnesį - prieš tiek laiko jai buvo persodintas vienas inkstas. Tiek laiko Stasė nešiojasi širdyje ir neišsakytus didžiausios padėkos žodžius žmogui, kurio kilnumo ir aukos dėka ji gali vėl kurti ateities planus, džiaugtis kasdienybe. Moteris nežino, kas tapo jos donoru, nes taip reglamentuota organų transplantacijos dokumentais.
Įsimintinas Aprilius
Džiugi žinia apie galimą inksto persodinimo operaciją Stasę aplankė kovo 31-osios vidurnaktį. Tuokart moteris nekreipė dėmesio į datą, tačiau po visko, kai operacija pavyko ir kai aplankė geresnė savijauta, moteris pradėjo juokauti, kad likimas jai iškrėtė pokštą - naują viltį suteikė per vadinamąją melagių dieną, per Aprilių, tarsi verstų nuolat svarstyti, tiesa tai ar apgaulė.
- Dabar man Aprilius įgavęs kitokią prasmę - negaliu jo laikyti melo ir juokų diena, nes man tai buvo rimčiausių išbandymų diena, - kalbėjo S. Penkaitienė.
Ji puikiai prisimena tą naktinį skambutį - nežinojo, džiaugtis ar keiktis, nes ir anksčiau jau buvo vieno sulaukusi. Tas pirmasis gydytojų skambutis tuokart teikė didžiulę viltį, o netrukus teko nusivilti, nes mirtiną traumą per avariją patyrusio žmogaus inkstas Stasei netiko. Skubi kelionė į Kauną, įvairūs tyrimai, nė minutei neapleidusi įtampa ir galutinis medikų žodis, kad reikia keliauti į namus be jokios operacijos, ilgokai slėgė skaudžiais išgyvenimais. Tuomet Stasei atrodė, kad daugiau galimybių gauti donoro inkstą ji nebesulauks dėl garbaus savo amžiaus. Medikai guodė, kad tokia jau nefrologinių (inkstų) ligonių dalia - laukti ir tikėtis. "Lagamininėmis" nuotaikomis, kai namuose kasdien viskas buvo paruošta netikėtai kelionei į medicinos įstaigą, Stasė gyveno ketverius metus.
Galbūt todėl antrasis naktinis skambutis, raginęs skubiai pasirengti galimai inksto transplantacijos operacijai, Stasei nebuvo toks džiugus, kaip pirmąkart. Vėl ne vienas ir ne du tyrimai, kraujo mėginiai, laukimas... Kartu su Stase tuokart laukė dar penki ligoniai, tomis valandomis tapę tarsi konkurentais "likimo varžytuvėse" - kuriuos pasirinks išsvajotoji sėkmė (kuriam tiks donoro inkstai). Stasė buvo vyriausia iš visų, tad sėkmės tikėjosi mažiausiai.
- Taip jau išėjo - į namus, nieko nepešę, tuokart išvyko kiti keturi kartu kviesti ligoniai, o mane ir dar vieną jauną vyrą operavo, abiem persodino po vieną inkstą, - pasakojo Stasė. - Šitaip Aprilius man tapo antrojo gyvenimo pradžia.
Rūpi padėkoti donorui
Moteris pasakojo, kad pati transplantacijos operacija jai nesukėlė jokių blogų potyrių, nes viskas vyko labai greitai - net nebuvę kada svarstyti ar gąsdintis. Anot Stasės, nuo lemtingojo naktinio skambučio ir skubios kelionės į Kauno medicinos universiteto klinikas (KMUK), rodės, prabėgo tik keli akimirksniai, ir ji jau gulėjo palatoje su persodintu inkstu! Ligonės būklę nuolat stebėję medikai tuoj pat pradėjo garsiai džiūgauti, kad donoro inkstas tiko puikiai, operacija irgi buvusi sėkminga. Gydytojai netgi stebėjosi, kad svetimkūnis garbaus amžiaus pacientės organizme iškart "apsiprato" - dirbo kaip savas.
Po operacijos Stasė kasdien turėdavo eiti pasisverti į palatą, kurioje gulėjo kartu su ja kitą donoro inkstą priėmęs jaunas vyras. Šio paciento būklė nebuvo tokia gera - svetimkūnis sunkiai "lipo" naujame organizme. Galbūt todėl Stasė sakė jautusi likimo draugo nuoskaudos padiktuotus užgauliojimus, tarsi vyras į aplinką būtų liejęs pyktį ir pavydą. Vengdama blogos nuotaikos, Stasė pradėjo aplenkinėti piktojo likimo draugo palatą - svarstykles ji susirado kitame to paties skyriaus gale ir pėdindavo ten.
Ir sveikdama ligoninėje, ir jau pabuvusi namuose, Stasė ne kartą bandė užsiminti ją operavusiems medikams apie žmogų, kurio dėka ji jaučiasi gavusi antrą galimybę gyventi. Moteris norėtų tik padėkoti, pagarbiai nusilenkti. Tačiau medikai neišduoda šios paslapties - šventai ją saugo, kaip numatyta įstatyme. Stasė nežino, kokiomis aplinkybėmis donoras atsidūrė ligoninėje (gal po avarijos ar kaip nors kitaip patirtos sunkios traumos), nežino net donoro lyties, amžiaus. Laiminga moteris sakė kasdien galvojanti apie savo geradarį ir jo artimuosius - juos mininti tik gera linkinčiu žodžiu.
- Man labai rūpi padėkoti už paaukotą inkstą - tai dovanų dovana, neturinti kainos, tai gyvenimas skolon, - nuoširdžiai rinko žodžius Stasė. - Gal kada nors vėliau medikai ir išpildys šią mano svajonę. Dabar jie man patarė tik pasimelsti už tą geradarį, jeigu noriu jam atsidėkoti.
Ligos priežasties nežino
Inkstų problema Stasę pradėjo kankinti labai netikėtai, inkstų ligos net neįtariant. Bene prieš 15 metų moteris pradėjo blogiau jaustis: staigiai pakildavo ir laikydavosi aukštas kraujo spaudimas (240 x 120), vakare stigdavo jėgų pakilti iš lovos, alindavo nuovargis, apimdavo varginantis šleikštulio jausmas. Nuo šių negalavimų Stasė vaduodavosi vaistais, skirtais hipertonijai gydyti. Inkstų ligos niekas neįtarė, nes jų moteriai neskaudėdavo. Dabar Stasė atvirauja, kad dalį kaltės dėl įsisenėjusios inkstų ligos ji turinti prisiimti ir sau, nes delsė kreiptis į medikus - į mažesnius skausmelius nekreipdavo dėmesio, nes niekada netrūkdavo šeimos buities darbų, siuvėjos ir mezgėjos veiklos, kuria ji ne vienerius metus užsiėmė, be to, rūpėjo dar ir namo statyba. Stasė prisimena, kad kadaise, po antrojo gimdymo (moteris turi du suaugusius vaikus), medikai buvo nustatę jai inkstų geldelių uždegimą, tačiau tuokart, rodės, viskas susitvarkė, tad ir problemos nebeliko. Dabar medikai teigia, kad minėtas uždegimas tuokart greičiausiai buvo neišgydytas, pamažu tapo lėtine liga, kuri galų gale prišaukė inkstų nepakankamumą.
Dar viena Stasės ligos versija - paveldimumas. Moteris tikino skrupulingai domėjusis savo artimaisiais, galėjusiais turėti rimtų inkstų problemų, tačiau tokių faktų neišsiaiškinusi.
Kai prieš ketverius metus Stasei, ilgokai ieškojusiai savo negalavimų priežasties, buvo nustatyta, jog neveikia abu inkstai, medikai prakalbo apie būtiną inksto persodinimo operaciją. Laukiant tinkamo donoro, buvo nurodyta griežtai riboti skysčius, taip pat buvo paskirtos inkstų dializės procedūros. Iš pradžių jų reikėdavo porą kartų per savaitę, vėliau - tris kartus per savaitę. Šios procedūros tuo metu buvo atliekamos Stasei arčiausiai esančiame Marijampolės mieste - kaskart tekdavo važinėti pirmyn ir atgal po keturiasdešimt kelis kilometrus. Vėliau dializių kabinetas buvo įsteigtas ir Vilkaviškyje. Dializuojamų inkstų ligonių, gyvenančių Vilkaviškio rajone, kasdienybė palengvėjo. Stasė tegalėjo džiaugtis, kad pačios dializės procedūros jai nebuvo nepakeliamos, alinančios, kaip kitiems panašiems ligoniams.
Ryškesnės gyvenimo spalvos
Savo kasdienybę po inksto persodinimo operacijos Stasė vadina banaliai, bet, anot jos, nuoširdžiai ir realiai - dovanotu antruoju gyvenimu, sugrąžinusiu ryškias jo spalvas. Moteris gyrėsi, kad jau devynis mėnesius gyvena geromis nuotaikomis ir savo sveikata džiugina sutuoktinį, atskirai gyvenančius savo vaikus, kitus artimuosius.
Po operacijos Stasei reikėdavo kiekvieną savaitę vykti į KMUK, kad medikai atliktų tam tikrus tyrimus ir įvertintų sekamą pacientės sveikatos būklę. Dabar tokioms kelionėms ir apžiūroms Stasė susiruošia kur kas rečiau - kas mėnesį. Moteris, savo kailiu patyrusi nesveikatą ir jos padiktuotas apatiškas nuotaikas bei kančias, prisiminusi buvusias dažnas nemigos naktis, įvertinusi nežinios ir, rodės, amžino laukimo jausmą, dabar linkusi paraginti kiekvieną žmogų net ir jaunystėje atidžiau įsiklausyti į savo organizmą ir labiau mylėti save - saugoti sveikatą, rūpintis ja ir "remontuotis", kai liga nėra pažengusi per toli.
Po operacijos Stasė nė dienos nepraleidžia be saujelės medikamentų. Ir ji, ir kiti analogiški ligoniai per mėnesį turi suvartoti maždaug trijų tūkstančių litų vertės vaistų, kurie yra kompensuojami. Medikamentų dėka Stasė jaučiasi stipresnė ir sveikesnė. Moteris laikosi ir medikų nurodytos dietos - jau priprato nevalgyti nei riebiai, nei sūriai. Po inksto persodinimo operacijos ligonei uždrausta nešti didesnį nei dviejų kilogramų svorį.
- Su visais tais nurodymais tikrai įmanoma susitaikyti ir jų laikytis, jeigu yra noro gyventi, - sakė optimizmo nestokojanti Stasė. - Žinau ligonį, kuris po inksto persodinimo operacijos sėkmingai gyvena jau 18 metų - vadinasi, yra dėl ko stengtis. Be to, savo naują gyvenimą reikia šiek tiek varžyti dar ir dėl to, kad nesijausčiau pamynusi mane išgelbėjusio geradario gerumą, jo auką.
*
Pirmasis donoro inkstas Lietuvoje buvo persodintas 1970 metais. Per 35-erius šios patirties metus Lietuvoje atlikta daugiau kaip 1 300 inkstų transplantacijos operacijų. Didžiajai daliai pacientų gyvybiškai svarbūs organai persodinti iš mirusių donorų.
Nacionalinio organų transplantacijos biuro duomenimis, per 11 pastarųjų mėnesių mirusių pacientų inkstai išgelbėjo apie 60 nepagydomai sergančių žmonių, trims buvo persodinti gyvų donorų inkstai. Šiuo metu su persodintu inkstu Lietuvoje gyvena per 450 žmonių, o analogiškos operacijos su viltimi laukia dar 230 pacientų
Pagal Lietuvoje galiojančius teisės aktus, mirusiojo organai transplantacijai gali būti panaudoti tik tuomet, kai miręs asmuo buvo pareiškęs sutikimą tapti donoru arba neprieštarauja jo artimieji.
Ne vienas ligonis, laukęs ir vylęsis kelerius metus, numiršta taip ir nesulaukęs jam tinkančio donoro inksto.
Kristinos ŽALNIERUKYNAITĖS nuotr.:
- Stasė Penkaitienė gyvena su svetimu inkstu, už kurį dėkinga nežinomam donorui
