Visi atsimena garsiąją frazę "Tarybų Sąjungoje sekso nėra". Anuomet nebuvo kalbama nei apie lytinius santykius, nei tuo labiau apie su jais susijusias socialines problemas. Atrodė, jog nei Tarybų Sąjungoje, nei kitose socialistinio bloko valstybėse nebuvo itin didelių bėdų dėl prostitucijos ir įvairių su ja susijusių nusikalstamų grupuočių veiklos. Tačiau žlugus senajai tvarkai išlindo ir visos anksčiau nuo visuomenės dėmesio slėptos problemos. Dėl sunkios ekonominės situacijos ir padidėjusio nusikalstamumo Rusijoje bei kitose buvusiose socialistinio bloko valstybės kaip niekad suklestėjo prekyba moters kūnu - jis parduodamas ir savanoriškai, ir prievarta.
Vien tik Maskvoje - 50 milijonų dolerių per mėnesį
Kaip valstybei, kurioje sekso kadaise "nebuvo", Rusijoje pasiekti itin įspūdingi prostitucijos mastai. Skirtingais vertinimais, vien tik Maskvoje prostitucijos sferoje kiekvieną mėnesį uždirbama 15-50 milijonų dolerių.
Teisėsaugos organuose dirbantys žmonės bejėgiai kovoti su tokio masto nusikalstama veika. Jiems telieka į viską žvelgti iš šono, kadangi turimomis pajėgomis prostitucijos neįmanoma net pristabdyti. Prostitucija klesti visuose lygiuose - nuo stočių "peteliškių" iki elitinių "palydovių".
Žemiausią laiptelį užima stočių ir pakelių prostitutės. Pirmosios klientų ieško Maskvos stotyse. Dažniausia jos dirba vienos, be sutenerių, tačiau manoma, kad dalį savo uždarbio turi mokėti vietoje dirbantiems teisėsaugininkams. Šias prostitutes nesunku įsivaizduoti, tad nestebina ir jų kaina - vidutiniškai už paslaugas prašo 50 rublių (7 litų). Pakelės prostitučių klientūra - tolimųjų reisų vairuotojai. Šios prostitutės taip pat dažniausiai dirba be sutenerių, o klientų susiranda pakelės užeigose arba tiesiog stovėdamos šalia kelio. Savo paslaugas jos taip pat vertina nebrangiai - nuo 50 iki 100 rublių (7-14 litų). Neretai prostitutė lydi vairuotoją per visą jo kelionę vien už maistą.
Labiausiai paplitusi vadinamoji gatvinė prostitucija. Šiuo būdu savo paslaugas teikia apie 60-70 procentų seniausios profesijos atstovių. Tokių naktinių "plaštakių" galima rasti bet kuriame Maskvos mikrorajone. Užmokestis - nuo 300 iki 500 rublių (42-70 litų).
Intymių paslaugų salonuose, kaip Maskvoje priimta vadinti viešnamius, visuomet veikia ir vadinamosios išvažiuojamosios brigados. Dažniausiai klientas užsisako merginą telefonu. Ši atvyksta lydima ją saugančio vyruko. Šis paima pinigus ir susitaria, kada atvažiuos pasiimti merginos. Jei klientas pats nori atvykti į viešnamį, su juo susitariama susitikti kur nors netoliese. Tada dispečeris įsitikina, kad klientas nėra koks maniakas ar dar blogiau - operatyvininkas, ir atsiveda jį į butą. Jei kyla kokių nors sunkumų dėl apmokėjimo, vieton labai operatyviai atvyksta "stogas". Neretai tai žmonės su antpečiais. Tuomet nenorinčiam pinigų mokėti klientui pasiūlomos ir kitos alternatyvos - pavyzdžiui, vykti į milicijos skyrių, kur jam bus pateikti kaltinimai dėl chuliganizmo ar ketinimo išprievartauti. Neretai už tokias paslaugas nelegalūs viešnamiai su milicininkais atsikaito vertinga informacija apie nusikaltėlių pasaulį. Niekam Maskvoje ne paslaptis, kad suteneriai ir prostitutės aktyviai bendradarbiauja su Vidaus reikalų ministerijos operatyviniais daliniais.
Pačią mažiausią rinkos dalį užima vadinamosios individualės, bandančios dirbti pačios. Dažniausiai jos išsinuomoja butą, kur ir suteikia intymias paslaugas. Kainos kiek mažesnės nei konkurenčių iš salonų. Šias prostitutes dažniausiais "dengia" žemesniojo rango milicininkai.
Yra dar ir pačio aukščiausio lygio prostitucija, kur seksualines arba palydos į vakarėlius paslaugas teikia itin įspūdingos merginos. Pagrindinė šios klasės prostitučių klientūra - stambaus verslo atstovai, valdžios vyrai ir nusikalstamo pasaulio autoritetai. Šio lygio prostitučių suteneriai sukasi pačiuose aukščiausiuose sluoksniuose. Šiame lygyje prostitutėmis dažniausiai dirba pradedantys modeliai, aktorės, šokėjos, vėliau padarančios karjerą arba ištekančios už solidžių vyriškių. Kainos, savaime suprantama, visiškai kitokios - svyruoja nuo 300 iki 1 500 dolerių už naktį.
Prostitucijos mastai tokie milžiniški, kad Rusijos sostinės valdžia pradeda rimtai galvoti apie jos legalizavimą, kadangi kitaip suvaldyti seniausios pasaulyje profesijos nepavyks. Vis daugiau ir daugiau aukštų valdžios pareigūnų teigia, kad kur kas geriau legalizuoti prostituciją nei užmerkti akis ir įsivaizduoti, jog jos nėra. Pagrindiniai argumentai - valstybė gaus pinigų, kuriuos dabar susižeria nusikaltėliai, be to, būtų galima kalbėti apie socialines garantijas prostitutėms.
Prekyba baltosiomis vergėmis
Tačiau prostitucija klesti ne tik Rytuose. Po to, kai dingo "geležinė uždanga" problemų dėl prostitucijos pagausėjo ir Vakaruose. Rytų Europos nusikaltėliai suprato, jog pigios merginos iš Rytų - kaip tik tai, ko reikia turtingai gyvenantiems Vakarų europiečiams. Jų invazija į Vakarų Europos prostitucijos rinkas buvo tokia stipri, kad daugelyje šalių išeivės iš Rytų Europos sudaro daugiau nei trečdalį seksualines paslaugas teikiančių merginų. Žiauriais darbo metodais organizuotos nusikaltėlių gaujos iš Rytų imasi kontroliuoti prostitucijos rinkas ir svetimose valstybėse, netgi ten, kur prostitucija legalizuota. Rytų mafijos steigia nelegalius viešnamius, kur nežmoniškomis sąlygomis laikomos merginos, tenkinančios seksualines vakariečių klientų fantazijas.
Dėl blogos ekonominės padėties Rytų Europoje neretai susiklosto situacija, kad mergina ar moteris neturi kitos išeities, tik pardavinėti savo kūną. Tuomet jos kreipiasi į darbus užsienio baruose siūlančius "verslininkus", puikiai žinodamos, jog už šių skelbimų slepiasi pasiūlymas dirbti prostitutėmis. Tačiau labai retai pasitaiko, kad moterys gauna joms priklausančius pinigus. Kai prostitutės išvežamos į užsienį, iš jų dažniausiai atimami pasai, jos verčiamos už dyką dirbti nelegaliuose viešnamiuose, be to, įprasta jas pratinti į narkotikus. Nenuostabu, kad merginos greitai "nusidėvi". O prostitucijos rinka reikalauja naujų darbuotojų. Tad paskutiniaisiais metais Interpolas ir kitos organizacijos pastebi siaubingą tendenciją, jog vis daugiau moterų ir merginų tikrąją to žodžio prasme tampa sekso vergėmis. Jos užverbuojamos netikrais skelbimais arba paprasčiausiai pagrobiamos, o paskui verčiamos dirbti prostitutėmis. Tarptautinių organizacijų duomenimis, kiekvienais metais iš Rytų ir Centrinės Europos savo noru arba prievarta į Vakarų Europos valstybes dirbti prostitutėmis atvyksta apie 120 000 moterų, nemaža jų dalis - nepilnametės. Manoma, kad apie 11 procentų šių moterų prostitutėmis paverčiamos prievarta (pvz., pagrobiant), o dar apie 25 procentai suklaidinamos siūlomais padavėjų ar šokėjų darbais ir tik paskui sutinka verstis prostitucija. Interpolas turi nemažai duomenų, kad vyksta tikra prekyba moterimis, o jos traktuojamos kaip vergės - nelegalių viešnamių šeimininkai užsako, kad Rytų mafioziai parūpintų reikiamą kiekį merginų, ir vėliau jas traktuoja kaip savo nuosavybę.
Tarptautinės organizacijos, kovojančios prieš žmogaus teisių pažeidimus, siūlo priimti įstatymus, kurie padėtų kovoti su tokia situacija. Kol kas matoma tik viena išeitis - sunaikinti moterų prekyba besiverčiančias grupuotes. Deja, kovojant su prostitucija gali nukentėti ir nekaltos prostitutėmis paverstos moterys. Šių moterų padėtis tikrai nepavydėtina - atsidūrusios užsienio valstybėje jos neretai būna sutenerių mušamos ir tiesiog kalinamos, o pasiskųsti negali, kadangi nedelsiant būtų deportuotos iš šalies. Siekiant pagelbėti šioms moterims, ketinama priimant įstatymus, kurie leistų nelegaliai į Vakarų Europos šalis atgabentoms moterims likti gyventi šiose valstybėse, jeigu jos padės pareigūnams - suteiks informacijos apie nelegalia prekyba moterimis besiverčiančius nusikaltėlius. Toks įstatymas jau galioja Belgijoje ir Italijoje, o Europos Komisija ruošiasi siūlyti, kad toks įstatymas būtų privalomas visose Europos Sąjungos valstybėse. Taip pat ketinama parengti ir nuoseklų veiksmų planą, kuris padėtų kovoti su nelegalia prekyba moterimis Vakarų Europos valstybėse.
