Gerda Šatraitytė buvo bene pirmoji, kaip spėjama, pakelių maniako auka. Mat pakeliui iš Vilniaus į Kauną ji prapuolė dar pernai birželio 7 dieną. Dvidešimt vienerių metų mergina gyveno Jonavoje, anksčiau mokėsi R. Samulevičiaus vidurinėje mokykloje. Kalboms gabi panelė svajojo vėliau studijuoti vokiečių kalbą, tačiau per egzaminą buvo įvertinta tik penkiais balais ir viltys sužlugo. Matyt, todėl graži jauna mergina nutarė laimės bei padoresnio (nei įmanoma uždirbti Jonavoje) atlyginimo ieškoti didmiestyje. Į Vilnių ją pasikvietė geriausia draugė Jurgita Šteinaitė, abi merginos ir apsigyveno viename kambaryje Jurgitos tetos namuose.
Gerda sostinėje gana nesunkiai susirado darbą "Shell" degalinėje. Kaip "Akistatai" pasakojo merginos pažįstami, ji "labai neblogai uždirbdavo", darbovietėje buvo mėgstama ir gerbiama. O pastaruoju metu, prieš dingdama, turėjusi papildomo uždarbio, mat koordinavo "Shell" paskelbtą "Pliusų rinkimo" programą. Tą lemtingąją dieną (pernykštę birželio 7- tą) G. Šatraitytė susiruošė į gimtąjį miestą, kur ketino dalyvauti pažįstamų vestuvėse. Vidurdienį ji su drauge nuėjo į netoli "Lietuvos" viešbučio ir Centrinės universalinės parduotuvės esančią kirpyklą pasidaryti šventiškos šukuosenos. Ten draugės ir išsiskyrė, Gerdai pasakius, jog važiuos į Jonavą. Po to jos niekas nei gyvos, nei mirusios neregėjo...
Paskui Jurgita
Jonaviškė Jurgita Šteinaitė turėjo daugybę draugų, buvo gabi moksleivė (o vėliau studentė), iki 17 metų giedojo bažnyčios chore, gerai rašė rašinius, piešė. Draugiška, pastovi, nesiblaškanti. Jau metus draugavo su keleriais metais vyresniu iš Jonavos kilusiu, Kaune vadybos magistrantūrą baigusiu Robertu. Svajojo už jo ištekėti, turėti vaikų (tėvams jaunuoliai jau buvo pranešę apie rudeniop vyksiančias vestuves). Nors Jurgita visuomet buvo apsupta draugų, o bendrauti ir patraukti kitus mokėjo, bene labiausiai ji vertino viename kieme augusios, mokykloje lankiusios paralelinę klasę vienmetės Gerdos Šatraitytės draugiją. Labai paslaptingomis aplinkybėmis dingus Gerdai, Jurgita labai išgyveno, tačiau dėl to nemetė Vilniaus ir į Kauną, Jonavą gana dažnai važinėdavo pakeleivingais automobiliais.
Jurigita Šteinaitė Vilniaus Pedagoginiame universitete studijavo chemiją, svajojo tapti pedagoge. Tiesa, studijavo vakariniame skyriuje, kuriame paprastai mokosi dirbantys studentai. Jurgitos dėstytojai ją apibūdina kaip gabią ir dėmesingą (praleisdavusi paskaitų, ji visai nesunkiai pasivydavo bendramokslius). O štai pedagoginį etiketą dėsčiusi Chemijos fakulteto prodekanė Živilė Sederevičiūtė "Akistatos" žurnalistams tvirtino, kad ši studentė, be viso kito, "išsiskyrusi ypatingu grožiu", buvo rimta, niekuomet nesielgė iššaukiančiai ir savo elgesiu "tikrai negalėjo išprovokuoti žudiko". Nebent savo nekasdieniu grožiu. Kita dėstytoja docentė Gema Kudabienė savo studentę apibūdino kaip dėmesingą, drausmingą, tačiau - linksmą, kupiną energijos. Tiesa, kai kurie kalbinti universiteto darbuotojai labai stebėjosi, jog Jurgita, net ir dingus bičiulei, "tranzuodavo" kelyje. Tai patyrusiems žmonėms atrodė labai neatsargu ir netgi lengvabūdiška.
Šių metų gegužės 9 dieną Jurgita, kambaryje ant stalo palikusi tetai raštelį, jog važiuoja į Jonavą, išėjo iš namų Vilniuje. Žemuosiuose Paneriuose stabdydama automobilius, ji elgėsi gana apdairiai. Nesėsdavo pas įtartinos išvaizdos žmones, beveik visada mobiliuoju telefonu savo draugui Robertui išsiųsdavo žinutę su ją vežančio automobilio numeriais. Tąkart tokio pranešimo Robertas negavo. Tik maždaug 13 valandą Jurgita paskambino į Kauną pusseserei ir susitarė po valandos ar dveijų su ja susitikti Kaune. Kadangi "Omnitel" būstinėje nustatė, jog šį skambutį perdavė Lazdėnuose įrengtas ryšio perdavimo bokštas (antena), iš pradžių manyta, jog Jurgita skambino būdama ties Kariotiškėmis. Taigi tuo metu jau turėjo sėdėti būsimo žudiko automobilyje, ir labai sparčiai artėti prie už kelių kilometrų esančios tragedijos vietos. Bet vėliau paaiškėjo, kad minėto "bokšto" veikimo zona siekia ir tetos namus. Taigi mergina galėjo skambinti ir iš buto Vilniuje. Kai iki vakaro lūkuriavusi Jurgitos pusseserė jos taip ir neišvydo, pranešė tėvams, Robertui. Iki pat 23 valandos artimieji kas kelias minutes skambino ir skambino pradingėlei jos mobiliuoju telefonu. Tačiau niekas neatsiliepė. Žudikas, matyt, atėmė savo aukos "eriksoną" ir išmetė per langą. Rytą, išsikrovus baterijai, mobilusis nebeveikė. Pavyko tik nustatyti, jog aparatas skambučius priiminėjo "per Rykantų bokštą", taigi buvo jo veikimo zonoje. Vėliau ši informacija padėjo kūno paieškas koncentruoti būtent Vievio - Rykantų gyvenviečių atkarpoje. Tačiau tai - milžiniškas keliolikos kilometrų ilgio ruožas, apaugęs tankiu mišku, išraizgytu daugybės paslaptingų, tik vietiniams pažįstamų kelių ir keliukų.
Jurgitos motina Audronė Šteinienė iki pat paskutinės akimirkos tikėjo, jog duktė gyva. "Gal išvežta ar ruošiama išvežti į užsienį? Gal, nors po kelerių metų, sugrįš?" - vylėsi moteris. Tuo tarpu vyriškoji giminės dalis nerimo ir iš visų jėgų stengėsi ieškoti. Padedami VRM karių, stipresni giminės vyrai bei draugai dienų dienas šukavo miškus palei Vilniaus - Kauno greitkelį. Jurgitos draugas Robertas "Akistatai" tvirtino, kad paieškos vyko ištisai. Miškas nuo pat greitkelio iki už kelių kilometrų jam lygiagrečiai tekančios Neries buvo naršomas kvartalas po kvartalo. Nuošaliose pamiškėse gyvenančius žmones dažnai nustebindavo itolydžio š girios išnyrantys kariai. Tačiau veltui ieškota ir klausinėta beveik tris savaites - labai ilgai nepavyko aptikti nė menkiausio Jurgitos pėdsako.
Ir štai prieš kelias dienas gerokai apiręs merginos kūnas buvo aptiktas visiškai netikėtoje vietoje - šalia autostrados. Artimieji iki šiol nesuvokia, kodėl taip arti? Iš tos vietos, kur gulėjo nukankinta mergina, beveik matėsi judriu plentu pirmyn ir atgal lekiančios mašinos! Vadinasi, žmogžudys jautėsi toks užtikrintas ir nesugaunamas, jei savo juodą darbą atliko tiesiog čia? Akivaizdu, kad jis nematė jokio reikalo slėpti ir savo "darbelio" pėdsakų. Merginos palaikai pusiau sėdomis prie medžio buvo pririšti kaproniniu automobiliams vilkti skirtu trosu. Vėliau ekspertai nustatė, kad auka buvo pasmaugta. Tiesa, pastebėtos ir mušimo žymės pakaušio srityje, tačiau jos nebuvo mirtinos. Mergina, kaip manoma, nebuvo išprievartauta, tačiau greta nerasta jos rankinės, papuošalų.
xxxxx
Kitos versijos
Pakelėse siaučiančio maniako versiją kai kurie merginos artimieji linkę atmesti. Štai velionės draugas Robertas "Akistatai" sakė, kad "taip susidorojo kažkas iš Jurgitos ir Gerdos pažįstamų". Šią versiją kelia ir kai kurie kiti giminaičiai. "Dviejų geriausių draugių dingimas, mirtis - tai ne atsitiktinumas", - sakė jie.
Kai kurių asmenų manymu, Eglę Venskutonytę nužudęs žmogus galėjo ir nebūti maniakas. Beje, Vilniaus prokuratūroje rimtai svarstyta versija apie tai, kad Eglei atkeršijo vienas jos pažįstamas už tai, kad kažkada prieš jį liudijo teisme. Esą šis prižadėjo, kai išeis iš kalėjimo, susidoroti. O likus mėnesiui iki Eglės dingimo, jis kaip tik buvęs amnestuotas. Tačiau šią versiją griežtai neigia E. Venskutonytės tėvai. Mama A. Kirkliausikienė "Akistatai" sakė, kad jos dukra tikrai nėra prieš nieką liudijusi, o "gandai padaromi tiesiog iš nieko". Mat prieš kelerius metus įvykusi avarija, kurioje buvo aukų. Tame automobilyje važiavusi ir gyva likusi Eglė vairuotojui nereiškė jokių pretenzijų ir niekur neliudijo. Be to, vairuotojas net nebuvo teisiamas.
Jurgitos giminės taip pat teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog Jurgita ar Gerda savo dingimo dienomis iš tiesų važiavo į Kauną pakeleivingomis mašinomis. Pasirodo, prieš metus dingusi Gerda turėjo pakankamai pinigų autobuso bilietui nusipirkti, mat "Shell" degalinėje uždirbdavo "apie tūkstantį". "Taigi kur logika? - "Akistatos" žurnalistei dėstė savo abejones vienas žmogus. - Pasipuošusi, su ką tik kirpykloje padaryta šukuosena, apsikrovusi gėlėmis ir dovanomis ji lauks kelyje? Stovės vėjyje, dulkėse, kad sutaupytų dešimtį litų?Juk tąsyk Gerda važiavo į vestuves. Aš manau, kad kažkas iš pažįstamų pasisiūlė ją pavėžėti į Kauną ir..." Panašių abejonių artimiesiems kilo ir dėl Jurgitos dingimo. "Jos buvo draugės. Gal su kokiu nors vaikinu atsisakė bendrauti? Gal jam atrodė pernelyg neprieinamos... O jis, vaikystėje nemylėtas, nedrąsus su moterimis, kompleksuotas... Štai ir atkeršijo, sulaukęs progos. Ir dar - kad nebūtų išaiškintas - imitavo pakelių maniako "braižą". Spauda plačiai aprašė E. Venskutonytės kūno radimą, kaproninį lyną... Štai ir jis pasielgė lygiai taip pat"... Tam tikrų abejonių artimiesiems kelia ir tai, jog Jurgita lemtingąją dieną planavo likti Vilniuje. Tik paskui, matyt, sulaukusi kažkokio pasiūlymo ar žinios, pakeitė planus ir nutarė lėkti į Jonavą. Gal tas "paslaptingas pažįstamas" pasisiūlė nuvežti? Štai todėl galbūt ir nesulaukė Robertas žinutės su Jurgitą vežusios mašinos numeriais - kam skambinti, jeigu veža "saviškis"?
Prieš kelias dienas baltame uždarame karste šarvota Jurgita Šteinaitė buvo palaidota, lydint dideliam būriui pažįstamų, draugų. Audronė Šteinienė viliasi, kad dukters žmogžudys bus surastas. "Tyrimas gali užtrukti, pareigūnams lengva nebus, tačiau nusikaltėlį turėtų rasti", - sakė A. Šteinienė. Kai tokias pat viltis išreiškėme ir labai pergyvenančiam velionės draugui Robertui, šis atsakė, jog "nusikaltėlį būtinai suras". Ir mums, žurnalistams, greičiausiai net nebūsią ką fotografuoti... Nes "nėra reikalo kalėjimuose savo mokamais mokesčiais išlaikyti tokius". "Jie - ne ligoniai, jų nereikia nei maitinti, nei gydyti! Kaip negydome kolorado vabalų! Tokius parazitus reikia paprasčiausiai naikinti!" - apie žudiką kalbėjo mylimosios netekęs Robertas.
