Šią savaitę: visa popmuzikos paletė - pradedant lėtomis baladėmis Annie Lennox albume “Bare” ar lengvu roku “Eels” darbe “Shootenanny!” ir baigiant pavyzdingu grupės “Postal Service” popmuzikos skambesiu bene geriausiame šių metų albume “Give Up”.
Annie Lennox - “Bare”06.10, “J-Records” (pop/rock)Įvertinimas: 7/10
Vyresnės kartos atstovams žinomos grupės “Eurythmics” vokalistės Annie Lennox solinis albumas “Bare” turėtų būti maloni staigmena vien dėl to, kad tai pirmasis iš esmės naujas darbas po 11 metų pertraukos.
Didžioji grupės ar atlikėjos gerbėjų dalis jau buvo beprimirštą nuostabaus balso vokalistę, o apie naują solinį albumą vargu ar buvo pagrindo galvoti, tačiau...
Annie Lennox grįžta su “Bare”, kaip teigia albumo pavadinimas, atviru asmeniškų dainų rinkiniu. Dar neatvertę CD knygutės galime perskaityti Annie žodžius, kad tai labai asmeniškas ir emocionalus moters, susidūrusios su gyvenimo sunkumais, atsivėrimas klausytojams.
Vien iš šių kelių eilučių galima suprasti, kad jeigu tai popmuzika, tai tik suaugusiųjų (adult pop). Tekstai paprasti, tačiau atviri ir nuoširdūs. Potekstėje galima rasti 12 metų trukusių ir skyrybomis pasibaigusių vedybų atgarsius.
Apie popmuziką daugiau užsiminsiu “Postal Service” apžvalgoje, tačiau jau dabar reiktų paminėti, kad “Bare” nėra popmuzika plačiai paplitusia prasme (linksma ar lengvabūdiška).
Albume vienas gražiausių moteriškų balsų prisideda prie minimaliomis aranžuotėmis kuriamų lengvų melodijų, kurios plaukia iš vienos dainos į kitą. Todėl albumas kartais atrodo vientisas, kartais - monotoniškas. Greta nuostabių baladžių “A Thousand Beautiful Things”, “Honestly” ir kitų vos kelios išsiskiria energingumu. Viena tokių “Bitter Pill” neapsiriboja tik popmuzikos, soul ar “r&b” stilistika, o “funky” muzikos garsų dėka skamba lyg bendradarbiavimo su George’u Michaelu rezultatas.
Nereikia iš žmogaus, savo klausytojams atliekančio išpažintį, reikalauti per daug. Skamba gražiai, o klausant vėlyvą vakarą netgi dieviškai. Argi to negana?
http://www.annielennox.de/http://www.annie-lennox.com/Paklausyti albumo “Bare” galima čia: http://www.vh1.com/artists/az/lennox_annie/342679/album.jhtml.
“Eels” - “Shootenanny!”06.03, “Dreamworks” (pop/rock)Įvertinimas: 6/10
Panašu į: “Badly Drawn Boy”, “Blur”
Grupė, suburta aplink multiinstrumentalistą “E” (Marką Oliverį Everettą), visuomet pasižymėjo gebėjimu kurti poproko stiliumi, kaskart pademonstruodama neišsenkantį kūrybinį potencialą. “Shootenanny!”, deja, neišgirsime nieko nauja.
Nuo 1996 metų, kai buvo įrašytas albumas “Beautiful Freak”, “Eels” pavyzdingai derino, atrodo, nesuderinamus dalykus: intravertiškus, ironiškus tekstus ir popmuzikos lengvabūdiškumą. Tiesa, geriausias jų darbas, 1998 metais įrašytas “Electro-Shock Blues” sunkiomis emocijomis ir nuotaika lyginamas su kultiniu “Radiohead” darbu “O.K. Computer”, kurio jokiu būdu nepavadintum linksmu. Ir nors “E” teigia, kad tai bene pats optimistiškiausias albumas visoje “Eels” kūryboje, klausydamas “Electro-Shock Blues” negaliu su tuo sutikti.
Vienas didžiausių dainininkų ir dainų autorių privalumų (o toks yra “E”), kad jie kuria tai, ką patys išgyvena, kas jiems aktualu. Didžiausias minusas - jie nemoka meluoti, t.y. retai gali sukurti kokybišką produktą (tekstą, muziką) neišgyvendami asmeninės krizės.
Būtent todėl apžvalgoje skiriu vietos “Electro-Schock Blues”, įrašytam išgyvenus abiejų tėvų ligą ir mirtį bei sesers savižudybę. Nuoširdumą žmonių, kuriančių muziką todėl, kad kitaip negali, nesunku įžvelgti. Deja, priešpaskutinį albumą “Souljacker” dar galima įvertinti už naują skambesį, tačiau “Shootenanny!” apsiriboja atskirų albumų elementų (ir nebūtinai pačių geriausių) surinkimu.
“Shootenanny!” - bene pirmasis darbas, kurio tekstai nesusieti bendros idėjos. Kita vertus, pirmas neapsiribojantis “Coldplay” stiliaus bandymu užsidirbti iš savigraužos.
Sunku pasakyti, kodėl albumas kokybine prasme toks nevykęs. Galbūt leidybinės kompanijos “DreamWorks” vadovų raginimas padaryti kažką linksmesnio ir lengvesnio? “Saturday Morning”, “Dirty girl” ir vienintelis atmintyje užsifiksavęs kūrinys “Lone Wolf” tiesiog prašosi radijo stočių eterin, bet tik ne į fonoteką.
Gera muzika niekuomet nebūna linksma. Linksma muzika kuriama tik dėl pinigų ir neturi nieko bendra su nuoširdumu, būdingu dešimtmečius skambantiems albumams ir dainoms.
http://www.eelstheband.com/Paklausyti albumą “Shootenanny!” galima čia: http://www.vh1.com/artists/az/eels/341933/album.jhtml.
“Postal Service” - “Give Up”02.18, “Sub Pop” (pop/indie)Įvertinimas: 10/10
Panašu į: “Pet Shop Boys”, “New Order”
Kiekvienas muzikos žanras turi savo nevykėlius ir genijus. “Postal Service” - neabejotini popmuzikos stiliaus genijai.
“Postal Service” atsiradimas - tiesiog atsitiktinumas. Niekas apie tokį popmuzikos duetą negalvojo. Grupės užuomazgos - tai “Death Cab for Cutie” vokalisto ir dainų autoriaus Beno Gibbardo ir “Dntel” elektroninės širdies Jimmy Tamborello bendradarbiavimas įrašant bendrą dainą pastarojo mini albumui. Jų bendrą darbą - dainą “This is the Dream of Evan and Chan” gerbėjai priėmė su tokiu entuziazmu, kad beliko tik pratęsti kūrybinius eksperimentus.
Gibbardas kūrė muziką, o Tambarello buvo atsakingas už tekstų rašymą ir vokalines partijas. Įdomiausia, kad albumas buvo kuriamas kiekvieno veikėjo atskirai, t.y. vienam įrašius muziką, įrašas kitam buvo siunčiamas paštu, kad įrašytų vokalą. Iš čia ir grupės pavadinimas - “Postal Service” (JAV pašto tarnyba).
Nepamenu, kada popmuzikos, ir dar šokių, pasaulyje buvo pasirodę kažkas panašaus į “Give Up”. Sėkmės formulę nesunku paaiškinti. Svarbiausia, kad už projektą buvo atsakingi gan skirtinga veikla užsiimantys asmenys. Tamborello žinomas elektroninės muzikos pasaulyje, o Gibbardas dirba “indie” roko pasaulyje, kuriame tekstai užima bene svarbiausią dalį. Štai jums ir rezultatas: šokių muzika, lydima intelektualių tekstų ir lengvo, švelnaus vokalo.
Lietuvoje radijo stočių dėka popmuzika įgavo iškreiptą veidą. “Pop” virto “popsu”, ir atvirkščiai. Dažniausiai taip apibūdinama viskas, kas skamba nekokybiškai, ritmu, tinkamu šokti, ir tekstu, kurio bukumas prilygsta kalbos pradžiamoksliui. Iš tiesų popmuziką apibūdina dainos struktūra, sudaryta iš įsimintinos melodijos ir tekstų išdėliojimo (posmeliai, priedainiai), o ne jos primityvumas. Šia prasme netgi “The Beatles” skambesys puikiai tiktų iliustruoti popmuzikos žanrą (ar kaip vieną iš jų grojamos muzikos žanrų).
“Postal Service” - tai ir popmuzika, ir intelektuali šokių muzika, ir elektronika. Svarbiausia, kad sudedamosios dalys kokybe nenusileidžia galutiniam albumo variantui.
Paklausykit “We will become silhouettes”, “Clark Gable”, o vėliau ir visą albumą - taip skamba kokybiška popmuzika.
Parsisiųsti vieną pristatomųjų dainų “Such Great Heights” galima iš čia: http://www.subpop.com/scripts/main/download.php?url=/multimedia/Such_Great_Heights214.mp3&mid=214.
http://www.subpop.com/bands/postalservice/Paklausyti albumą “Give Up”galima čia:http://www.vh1.com/artists/az/postal_service/336051/album.jhtml
Rekomenduojamos paklausyti dainos:“!!!” - “Me and Giuliani Down by the School Yard”“Camouflage” - “Me and You”“Blur” - "Brothers and Sisters"Dido - “White Flag”Per Gessle - “Om Du Bara Vill”
Kitą savaitę:“Mogwai” - “Happy Songs For Happy People”Dandy Warhols - “Welcome to the Monkey House”Tom McRae - “Just Like Blood”
Klausimai? Komentarai? Pasiūlymai? - [email protected]
