Irena ZUBRICKIENĖ
- Prieš keletą metų atšventusi savo 40-metį ir susidūrusi su bedarbystės problema, o paskui dar ir susirgusi nepagydoma liga, supratau - aktyviam gyvenimui jau esu nereikalingas, "nurašytas" žmogus, bet dabar įsitikinau, kad dar yra vietų, kur esu ne tik reikalinga, bet ir labai laukiama - tai vergovė Čekijoje, į kurią patekau tikėdamasi šiek tiek užsidirbti, - sakė marijampolietė Bena (pavardės neskelbiame dėl moters ligos - I. Z.), panorusi papasakoti savo įspūdžius ir drauge paraginti lietuvius, susiviliojusius užsieniu, būti budresniems ir apdairesniems, daugiau domėtis būsima kelione, labiau jai pasiruošti.
Bėgo nuo depresijos
Bedarbystės problemų prislėgta Bena nepuolė į visišką paniką, nes tvirtai žinojo, kad užauginti, savarankiškai gyvenantys jos vaikai tikrai neleis motinai badauti ir merdėti. Kur kas didesnę sumaištį moters sieloje sukėlė praėjusių metų pabaigoje jai diagnozuota liga - krūties vėžys. Nors iki tol Bena nejautė jokių klastingos ligos požymių, medikai moterį nuliūdino, kad liga jau sparčiai pažengusi. Gilėjanti depresija, chemoterapijos seansai, krūties pašalinimo operacija ir gydymasis po jos jaučiant didelių pjūvių pasekmes - gyjančius randus, - tokia buvo Benos kasdienybė nuo pernykščio lapkričio. Medikai nustatė pacientei antrąją invalidumo grupę ir tuo parodė, kad moteris yra beveik nedarbinga. Dėl gydymosi išgaravusios Benos santaupos paskatino jos vyrą pasiieškoti darbo užsienyje. Pavasarį jis, per pažįstamus susigundęs darbu Čekijoje, išvyko. Vėliau vyras paskambindavo Benai ir pranešdavo, kad dirba įvairius darbus, tačiau tiek pinigų, kad būtų galima susitaupyti, jam nepavyksta užsidirbti. Po kelių mėnesių supratęs, kad Lietuvoje likusi Bena sunkiai vaduojasi iš ją apėmusios depresijos, vyras pasiūlė atvykti pas jį Čekiją. Iš pradžių gundė tik poilsiu svečioje šalyje - esą pasikeis įgrisusi aplinka, domins graži gamta, tonusą kels palankus kalnais ir vandens telkiniais turtingo krašto klimatas. Benai toks vyro pasiūlymas patiko ir ji nutarė mėnesiui kitam išvykti iš Lietuvos. Vairuotoją, vežiojantį lietuvius į Čekiją, Bena susirado pagal duotą telefono numerį (jis, beje, skelbiamas ir ne viename reklamų leidinyje) - tai jaunas kaunietis, vardu Saulius.
Susigundė padirbėti
Į Čekiją Bena išvyko rugpjūčio viduryje Sauliaus vairuojamu mikroautobusu kartu su dar keturiais lietuviais. Visi keleiviai, kaip išsikalbėta netrumpoje kelionėje, važiavo tikėdamiesi užsidirbti statybose ir daržovių bei vaisių plantacijose. Jie net nemokėjo pinigų vairuotojui už kelionę, nes buvo sutarta, kad su vairuotoju Čekijoje atsiskaitys pasitikęs būsimasis lietuvių bosas. Benai, vykusiai ne darbo ieškotis, o ilsėtis, kelionė kainavo 200 litų. Juos sumokėjusiai ir mašinoje prisiklausiusiai kalbų apie žadėtąjį rojų Benai iškart kilo mintis, kad ji Čekijoje galėtų ne tik ilsėtis - galėtų pabandyti ir padirbėti, jeigu pasitaikytų lengvesnis darbas. Kam gi praleisti progą užsidirbti po 2 000 litų per mėnesį?..
Galutinė lietuvių stotelė Čekijoje buvo degalinės aikštelė palyginti nedideliame Litomiežec mieste. Čia dirbti atvykusius lietuvius pasitiko Jura prisistatęs pusamžis vyras. Kaip vėliau paaiškėjo, jau seniai Čekijoje gyvenantis ukrainietis, lietuvių vadinamas bosu. Anot Benos, Jura kurį laiką kalbėjosi su Saulium atokiau nuo keleivių, padavė jam pinigų (vėliau paaiškės, už ką - I. Z.) ir netrukus lietuvius svetingai susisodino į savo automobilį. Mašinoje bosas Jura surinko atvykėlių pasus, esą darbas bus legalus - reikia visus įregistruoti. Rusų kalba su lietuviais bendraujantis ukrainietis lyg tarp kitko užsiminė, kad įregistravimas kainuoja 200 litų, tačiau jokių pinigų neprašė. Atvykėliai buvo nuvežti apgyvendinti - anot Benos, Jura turi (arba nuomoja) labai daug įvairių butų. Bena įsikūrė pas vyrą namelyje ant ratų. Pritaikiusi progą ji užsiminė Jurai apie norimą darbą, pasipasakojo apie savo negalią ir nudžiugo, kai bosas pažadėjo jai vietą - galėsianti skinti obuolius. Paaiškino, kad už vieną priskintą obuolių kibirą mokama tiek, kiek mūsų pinigais yra 20 centų. Ne rojus, tačiau žinant plantacijų dydžius - vis dėlto vilionė.
Sužinojo esantys nupirkti
Belaukdama žadėto darbo Bena nuolat girdėjo savo vyro keiksmus, kad už darbą su juo neatsiskaitoma jau pusę metų - tiek, kiek jis yra Čekijoje, sužinojo ir apie kitų lietuvių vargus laukiant uždarbio. Pabendravus ir su kitose plantacijose dirbančiais lietuviais, paaiškėjo, kad nuskriausti yra tik Juros pasitiktieji žmonės. Pasirodo, statybų objektų, daržovių bei vaisių plantacijų savininkai (jiems dirba lietuviai, rusai, ukrainiečiai) už darbininkų atliktus darbus pirmiau atsiskaito su vadinamaisiais bosais (tokiais kaip Jura) - jiems už vieno žmogaus vieną darbo valandą sumoka 15-16 litų (pavertus mūsų pinigais), o šie sprendžia, kiek pinigų atiduoti darbininkams. Štai šykštusis Jura lietuviams atiduoda tik po 3,5 lito (moterims) ir 4 lito (vyrams). Anot Benos, kiti bosai savo darbininkams dosnesni. Nepatenkintiems lietuviams susimokius ir užsipuolus Jurą, šis ramiai paaiškino, kad mokėti daugiau negali tol, kol... pats neatgaus už juos sumokėtų (!) pinigų. Jis sakė, kad lietuviams vairuotojams, atvežusiems darbininkus, iš karto už kiekvieną sumoka po 500 litų (200 Lt už kelionę ir 300 Lt už pačią "prekę") ir dar po 200 litų sumoka įregistruodamas atvykusiųjų pasus. Štai tokios sumos iš kiekvieno "vergo" vėliau turi sugrįžti į "vergvaldžio" kišenę.
- Tai išgirdę buvome pritrenkti iš nuostabos, - sakė Bena. - Juk apie tokią aritmetiką, juolab - apie žmonių pirkimą -pardavimą iš anksto niekas nežinojo. Mano manymu, per pusę metų Jura jau seniai atsiėmė mano vyro tariamą skolą, bet ir toliau jį mulkina. Antra vertus, tokie Juros ir vairuotojų iš Lietuvos sandėriai yra ne kas kita, kaip prekyba žmonėmis, už kurią Lietuvos baudžiamasis kodeksas (BK) numato bausmes.
Iš vergovės - tik po incidentų
Anot Benos, lietuvių, sužinojusių apie savo vergovę, padėtis yra, švelniai pasakius, nepavydėtina. Vien už pakeltą balsą - Juros skiriamos vadinamosios pakūtos (baudos), siekiančios nuo 50 iki 100 litų. Vadinasi, "įsiskolinimas" bosui dar auga. Vieną dieną į darbą neišėjusiam protestuotojui - pastebimai padidintas (iki 80 Lt) mokestis už turimą lovą. Vėlgi sunku - "skolų" sąskaita auga. Vieni vergais pasijutę lietuviai norėtų ieškotis darbo kitur, tačiau geruoju Jura neišleidžia ir uždirbtų pinigų neatiduoda. Kiti kuria pabėgimo planus net ir uždarbio neišsireikalavus, tačiau baiminasi, kad nepavykus Jura su savo patikėtiniais gali taip nubausti, jog kaimyninės kalnų gyvenvietės taptų ilgai nerandamu kapu. Anot Benos, net pasiskųsti vietos policijai atvykėliai negali, nes visi pareigūnai gerai pažįsta Jurą ir kiekvieną pasiskundusįjį iššifruoja, sugrąžina bosui, kuris... skiria "pakūtas".
- Padėtis beviltiška - užburtas ratas be išėjimo, - susirūpinusi Bena, nes Čekijoje dabar dar likęs jos vyras, niekaip nesulaukiantis daugiau nei už pusmetį sumokamų pinigų. - Kad žmonės nenumirtų iš bado ir būtų pajėgūs dirbti, Jura sumoka jiems menkus avansus, o galvoti apie pelną - beprasmiška. Svarbiausia - kad neleidžia išeiti kitur.
Pati Bena Čekiją paliko su Jura išsiskyrusi piktuoju. Ji, nesulaukusi darbo obuolių plantacijose, netrukus buvo paskirta į Pekino kopūstų plantacijas. Čia turėjo peiliu nupjaustinėti kopūstus. Toks pat bukinantis darbas - visą 12-14 valandų darbo dieną. Po pustrečios paros Bena pasijuto nebepajėgianti dirbti - rankas nusėjo pūslės, pradėjo labai skaudėti pažastį prie operuotosios krūties. Pasakiusi Jurai, kad daugiau nebedirbs, Bena gavo trečdalį uždarbio ir buvo raginama darbuotis toliau. Tuomet ji su vyru nutarė palikti "rojų" Čekijoje ir grįžti į Lietuvą. Jiems tereikėjo vieno - pinigų nors kelionei. Jura jų nedavė. Kaip tik tomis dienomis likimo draugė Raimonda, tauragiškė, dirbdama susilaužė ranką. Jura nelaimėlę nuvežė prie miesto ligoninės ir žvėriškai paliko nepažįstamoje aplinkoje be jokio užtarimo. Anot Benos, Raimonda liko skolinga čekų medikams už suteiktą pirmąją pagalbą ir sugipsuota ranka apie dešimt kilometrų parėjo pėsčiomis. Kadangi kopūstų plantacijoje darbai jau buvo baigti, savo ir kitų lietuvių teisių atkakliai ieškojusiai Benai ir nedarbingai Raimondai bosas Jura liepė išsinešdinti. (Matyt, baiminosi, kad gali viešumon iškilti darbe patirta Raimondos trauma, o už Beną jis buvo nesumokėjęs pinigų, todėl įkyrios moters ir nesaugojo.)
Kelionė atgal - nauja nemalonumų dozė
Nereikalingas darbininkes pats nuvežęs prie tos pačios degalinės, kur buvo ir pasitikęs, Jura, prieš tai sutaręs telefonu, perdavė jas atvykusiam tam pačiam kauniečiui vairuotojui Sauliui. (Greičiausiai Jura jau iš anksto galvojo, kaip nusikratyti abiejų lietuvių.) Pakankamai pinigų kelionei moterys neturėjo - tikėjosi atgauti skolas iš Juros, tačiau bosas jas tik išjuokė. Saulius į kelionę leidosi iš anksto nesitaręs apie užmokestį. Jis kartu dar vežė į Lietuvą kelis jaunus lietuvius, paviešėjusius Čekijoje.
Atvykęs į Marijampolę Saulius abi moteris (tauragiškei dar buvo likę keli šimtai kilometrų iki namų) išlaipino, bet neatidavė joms jų krepšių - leido pasiimti tik pasus. Paaiškinęs, kad daiktus grąžins tik tada, kai moterys galės sumokėti jam po 200 litų už kelionę, vyras nuvažiavo. Anot Benos, jis nebuvo labai įtūžęs, nes, matyt, veikdamas viena ranka su bosu Jura, tikėjosi neliksiąs nuskriaustas - vėliau atsiimsiąs.
- Kaip atgauti savo daiktus, tariausi ir su namiškiais, ir su policininkais, - pasakojo Bena. - Man labiausiai buvo gaila didelio kelioninio krepšio, kurį buvau pasiskolinusi, ir brangaus peruko, reikalingo po chemoterapijų nuplikusiai galvai slėpti.
Benos pastangų dėka savo ir tauragiškės daiktus ji atgavo. Prieš tai ji kruopščiai išstudijavo BK ir įtikino Saulių, kad jis, pasisavinęs svetimus daiktus, yra ne tik vagis, bet ir savavaldžiautojas, skiriantis savo bausmę. Benos ir Sauliaus susitikimas buvo vertas filmavimo kameros - tiek karštų ginčų, kaltinimų ir įtarinėjimų...
Išvykstantieji turėtų pasiruošti
Buvusios kelionės įspūdžių slegiamai Benai labai svarbu, kad lietuvių kelionėmis į Čekiją ir darbu pas Jurą pasidomėtų teisėsaugininkai, galintys, anot Benos, sukelti tarptautinį skandalą ir ukrainietį nusikaltėlį, turintį pagalbininkų Lietuvoje, ištraukti į dienos šviesą. O svarbiausia moteriai - kad pagaliau galėtų sugrįžti į namus jos vyras, kuris jau pasiryžęs parvykti ir be uždarbio, bet Jura jo neišleidžia. Anot Benos, dar keli lietuviai šiuo metu negali pabėgti iš Juros, nes bosas neatiduoda jiems net pasų. Vergaujantys mūsų kraštiečiai, Benos teigimu, puolę į neviltį, pervargę, išsekę, badaujantys - mintantys tik skinamais obuoliais...
Benos išgyvenimų tema "Akistatos" pakalbinti Marijampolės policijos pareigūnai tikino neužmesiantys gautos informacijos ir pasidomėsiantys lietuvių kelionėmis į Čekiją, tačiau užsienyje gyvenantis ukrainietis Jura - jiems "neįkandamas". Šiuo vyru turėtų pasidomėti vietos teisėsaugininkai. Apie tai marijampoliečiai pažadėjo informuoti Policijos departamento vadovus. Kita vertus, anot Marijampolės organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus (ONTS) poskyrio viršininko Dariaus Račkausko, uždarbiais užsienyje susivilioję lietuviai neturėtų išvykti į nežinią. Pareigūno teigimu, neužtenka susirasti laikraštyje skelbimą ir pasigaudyti tautiečių gandų apie laukiantį rojų. Reikėtų labiau pasidomėti, kur vykstama, kur teks gyventi, ką dirbti, su kokiais žmonėmis bendrauti; reikėtų susižinoti ir įsiminti įvairius pagalbos telefonus, kuriais galima kreiptis atsidūrus beviltiškoje situacijoje užsienyje. Tada ir patiems išvykėliams būtų mažiau problemų, ir mažiau rūpesčių Lietuvoje likusiems jų artimiesiems.
