Vasaros naktį tuščiu greitkeliu važiuoja tolimųjų reisų krovininis automobilis. Prie vairo - Liudas, jo porininkas Zigmas ilsisi.
Staiga šalikelėje Liudas pamato stovintį traktorių, o šalia jo mindžikuojantį kokių 75 metų žmogelį, tikrą ūkininką - su kepure, palaikiu švarkeliu, "kerziniais" batais. Senukas stabdo "furą" ir prašo:
- Sūneli, pagelbėk! Visai pagedo mano "Belarusas", iki kaimo apie 20 kilometrų, patrauk. Vis vien pakeliui.
Liudas paėmė trosą, prikabino traktorių ir, senuko paprašytas važiuoti ne greičiau kaip 40 kilometrų per valandą, sėdo prie vairo. Bet lėtai važiuojant Liudą netrukus ėmė "lenkti" miegas, tad jis pažadino Zigmą, o pats atsigulė pailsėti, apie tempiamą traktorių visai pamiršęs draugą įspėti.
Na, Zigmas pailsėjęs, žvalus, užsideda ausines, įsijungia magnetofoną ir... greičiau mano! 60... 80... 100 kilometrų per valandą...
Švintant nubudo Liudas ir tik išvydęs pro langus skriejančius laukus, medžius, sodybas, prisiminė senuką ir traktorių.
- Zigmai, girdi, stabdyk... stabdyk... tik lėtai!
Kai abu išlipo laukan, nuo traktoriaus stipriai trenkė svylančia guma. Senukas, tik jau be kepurės ir atsilapojusiu švarku, sėdėjo mirtinai įsikibęs į vairą, suakmenėjusiu veidu, o paklaikęs žvilgsnis tarsi šaukė: "Pirmyn! Pirmyn! Nepasiduok!
Prakalbinti senuką ar atplėšti jo rankas nuo vairo Liudui ir Zigmui nepavyko. Tad neliko nieko kito, kaip tik lėtai apsisukti ir grįžti ieškoti seniai pravažiuoto kaimo, kuriame senukas gyvena. Pasikvietė vieną kaimo gyventoją, kad padėtų senuką išjudinti.
Po kelių minučių atbėgo žmogelis, nešinas buteliu naminukės ir stiklinaite. Po pirmos stiklinaitės traktorininkas paleido vairą, po antros - sumirksėjo, apsižvalgė, po trečios ir visai atsigavo. O Liudas su Zigmu, įsitikinę, kad senukui viskas gerai, paskubėjo dingti kuo toliau.
