Daiva NORKIENĖ
Švedija - įdomi šalis. Čia karvės dėvi liemenėles, niekas nerenka baravykų ir neuogauja, o kas penkta sodyba turi po nuosavą Puntuką... O žmonės čia dar ypatingesni: bedarbė šešių vaikų mama kartu su pusantro šimto kilogramų sveriančia invalide bei devyniasdešimtmečių pensininkų pora sugalvojo - padės skurstančiai Lietuvai! "Pagalbos Lietuvai" ("Litauenhjalpen") organizacija šiandien žinoma visoje Švedijoje. O jos įkūrėją už nenuilstamą humanistinę veiklą apdovanojo pati karalienė.
Apie karvių liemenėles
Šiandien Švedija minima tarp aukščiausią pragyvenimo lygį turinčių šalių. Bedarbių procentas oficialiai netgi aukštesnis negu Lietuvoje, tačiau, kaip sakoma, vargšas vargšui nelygus. Darbo neturintis skandinavas nė už ką nesutiks triūsti ūkininko laukuose (todėl braškes renka ir šiltadaržiuose kuičiasi ne tokie išpuikę lietuviai). Kiekvienas švedų bedarbis iš valstybės gauna, mūsų pinigais 2 500 litų pašalpą, valdžia sumoka jo buto mokesčius, numatyta kitų kompensacijų. Netgi karo pabėgėliai ir kiti legaliai Švedijoje apsigyvenantys užsieniečiai turi teisę į valstybės paramą, specialiuose kursuose jie veltui išmokomi švedų kalbos. Maisto, drabužių kainos labai panašios į lietuviškas, elektros energija - perpus pigesnė, benzinas kainuoja dolerį.
Prie namų švedai neaugina nei kopūstų, nei bulvių, jie niekada nevaikšto į mišką grybauti (o ypač nekenčia atseit radiaciją sugeriančių baravykų), neuogauja - paprasčiausia reikalingų produktų įsigyti parduotuvėje. Kiekvienas dirba tai, ką geriausiai moka. Taip specializuojantis pasiekiami neįtikėtinai geri rezultatai. Lietuvis ūkininkas nepatikės, bet trisdešimt litrų pieno per parą duodanti karvė laikoma labai prasta ir parduodama mėsai. Vidutiniokė raguotoji per parą duoda 50-60, o iš rekordininkių primelžiama net po 90 litrų pieno. Todėl švediškų karvių tešmenis prilaiko specialios "liemenėlės". Antraip vargšelės visiškai nepaeitų.
O švedų ir lietuvių kultūra? Čia taip pat esama nemažai skirtumų. Švedų gyvenvietės, kaimo sodybos primena ne ką kita, o lietuviškus kolektyvinius sodus: tokie kuklūs švedų nameliai, jauki aplinka. Naujųjų lietuvių pilys ir bokštai čia vargu beatrastų vietos. Iš vienos pusės tokį skandinavišką kuklumą nulemia tai, jog jų žmonėms nebūtina investuoti į dideles ir sunkiai išlaikomas pilis (atėjus blogymečiui, bus ką parduoti). Mat jie visada garantuoti dėl savo ateities. Neturi švedai ir sandėliukų, užkaborių, kamarų - jiems nereikia "juodai dienai" kaupti ir sandėliuoti atsibodusių drabužių, panaudotų daiktų. Todėl jų sodybos visada gražios ir tvarkingos.
Kerstina pakraupo
Kerstinai Lindkvist, bedarbei Brekne Hobės miestuko gyventojai, prieš septynerius metus nepasisekė: labai jautrios sielos ir vaikus mylinti (pagimdė ir užaugino šešis) moteriškė vienoje Klaipėdos ligoninėje išvydo tikrą košmarą. Iš vienos draugės Kerstina buvo girdėjusi, jog uostamiesčio gimdymo namuose - šiurpi padėtis. Jautri švedė nutarė pati įsitikinti ir, kiek galės, padėti. Atvyksta. Ir iš tiesų - dėl nepakankamo šildymo kūdikių palatose vos... devyni laipsniai virš nulio! Neišnešioti naujagimiai gaivinami pasenusia aparatūra. Kadangi deguonies aparatai buvo be specialių dozatorių ir oras reguliuotas "iš akies", dalis kūdikių apakdavo.
Pačios Kerstinos vaikystė buvo sunki: ji gimė neišnešiota, silpna ir bet kada galėjo mirti. Taip tęsėsi, kol Kerstinai sukako dvylika metų. Galbūt todėl, būdama keturiolikos, ji jau svajojo tapti pastore ir keliauti į Afriką - padėti neturtingiems tos šalies vaikams. Kadangi apie tokias svajones išgirdę tėvai Kerstiną išvadino kvailute, kilnius norus kuriam laikui teko pamiršti. Ir štai tada, 1993- iaisiais, ką tik pradėjusiai penktąją dešimtį Kerstinai nusišypso viltis: štai kada prireiks josios pasiaukojimo! Parlėkusi iš Klaipėdos namo, ji ilgai vaikščiojo iš kampo į kampą, nežinodama, kaip pradėti. Buvusi autobuso vairuotoja tuo metu nebeturėjo darbo, taigi ir didelių turtų. Susijaudinusi Kerstina ėmė melstis ir Viešpaties paprašė, kad nurodytų, kaip pasielgti. Išėjusi Kerstina ilgai vaikščiojo po miestelį, kol kojos pačios sustojo prie vienos senos pažįstamos namų. Tai buvo devintąją dešimtį einančio buvusio belgų pastoriaus namai. Prieš kurį laiką sugrįžus iš Belgijos į gimtąją Švediją, senutė pastoriaus pati, čia jautėsi vieniša. Ji dažnai eidavo ant Baltijos kranto, žvelgdavo į čia pat stūksantį švyturį ir svajodavo. Prieš daugelį metų šie žmonės buvo palikę Švediją dėl panašių priežasčių, kaip dabar daro mūsiškiai - dėl skurdo. Grįžus pritapti buvo labai labai sunku. Senąją močiutę Kerstina neblogai pažinojo, todėl abi netruko išsikalbėti ir apie Lietuvos vaikus. "Ko tu dar abejoji?" - entuziastingai pratarė senoji ir atlapojo drabužių spintos duris. O ten puikavosi tvarkingai sulankstyti megzti vaikiški drabužėliai. Pilna spinta! Pasirodo, senoji jau senokai patyliukais mezgė, svajodama apie tą pat: padovanos juos skurstančiųjų vaikams. "Imk, - sakė Kerstinai močiutė, - ir vežk į Klaipėdą". Tokia buvo pradžia.
Netrukus į organizacijos "Litauenhjalpen" veiklą įsitraukė visos Kerstinos Lindkvist bičiulės. Ir klysta manantieji, kad Lietuvai padeda kokie nors Švedijos milijonieriai ir turčiai. Nieko panašaus! Viena per pusantro šimto kilogramų sverianti, vos galinti vaikščioti invalidė Kerstinos bičiulė ėmėsi tvarkyti organizacijos buhalteriją, labai greit įvairiuose pietinės Švedijos miestuose buvo įkurta keliolika organizacijos filialų, į labdaringą veiklą įsitraukė šimtai jautrios sielos žmonių. Padeda tokie pat: pensininkai, dvasininkai, neįgalieji, bedarbiai (pastarųjų triūsą organizacijoje valstybė užskaito kaip viešuosius darbus ir moka šiek tiek pinigų).
Elena prie švedų nepritapo
Netoli Kristianštado gyvenančiai Elenai Porutis vasario mėnesį sukako aštuoniasdešimt. Šilutės rajone, Rusnėje, gimusios Elenos istorija nepaprasta: karo į Švediją atblokšta moteriškė, kol svečioje šaly įleido šaknis, pakankamai prisikentėjo. Pirmiausia, bėgdama nuo valdžios represijų, 1948 metais jaunutė Elena su kūdikiu ant rankų paspruko į Vokietiją. Iš čia pasiekė Švediją, kur jau anksčiau buvo apsistojęs josios tėvelis. Nemokanti kalbos, neturinti nė kronos kišenėje atvykėlė skandinavams buvo nereikalinga. Elenos tėvas turėjo kuklų darbelį, tačiau neišgalėjo aprūpinti šeimos. Kažkur pamiškėje imigrantai susirentė menką trobelę, pasiskolino iš kaimynystėje gyvenusio ūkininko kastuvą ir ėmėsi dirbti žemę. Švedų žemėje gausu uolų, akmenų, o už Puntuką didesnius riedulius aptiksi kas kelintame kieme. Atvykėliai plėšė plėšinius: rinko akmenis, kastuvu pureno dirvą, kol pagaliau paruošė mažytį sklypelį daržovėms. Tada šeima atsigavo. Elena sako, kad buvo labai puiku, kai jie pagaliau turėjo vitaminingo maisto - rūgpienio ir rūgštynių. Pieną, tiesa, pirkdavo iš kaimyno, nes apie karvę svajoti nebuvo ko. Be skurdo, Eleną labai slėgė skandinavų ir lietuvių kultūrų skirtumai. Kartais tie "nesutapimai" būdavo tiesiog kurioziški. Kai atvyko į Švediją, Elena, kaip ištekėjusi moteris, buvo Porutienė. Kai vėliau moteriškė susilaukė dukters, švedai daug nesiceremonijo: naujagimei "prilipdė" tokią pačią pavardę - Porutienės. Elena žiūrėdavo, žiūrėdavo į savo vystykluose besivartančią Zitutę Porutienę ir nežinodavo, juoktis ar verkti. Vėliau pasikeitė pavardę į Poručio - taip bent nerėžia ausies. O vienas jaunas Švedijoje gimęs vaikinukas, Elena girdėjo, taip ir gyvena su motinos pavarde pase - vyrukas yra... Žilinskienė!
Po atvykimo praėjus metams, Elenai gimė duktė Zita. Nors ir su dviem vaikais, Poručiai pamažu prakuto: vyresnieji išmoko švediškai, mažiesiems tai "atėjo" savaime. Pastaruosius trisdešimt metų Elena jau gyveno erdviame nuosavame name. Tačiau nei aštuoniasdešimtmetė Elena, nei Švedijoje gimusi Zita tėvų krašto nepamiršta. Abi Porutis - aktyvios "Litauenhjalpen" organizacijos rėmėjos. Būtent senosios lietuvių išeivės namuose apgyvendinami iš Lietuvos gydytis į Švediją atvykę vaikai bei juos lydintys tėveliai. Tokių čia jau buvo septyni ar aštuoni. Į Poručių duris neretai beldžiasi darbo ieškoti į Švediją atvykstą neturtingi lietuviai. Suprantama, senoji varganų kraštiečių neįdarbina - tokių galimybių neturi. Tačiau pakliuvęs bėdon vargstantis lietuvis čia visada randa užuovėją.
Kitame numeryje skaitykite: Pagalbos organizacijai iškilo grėsmė. Po to, kai lietuviai Pietų Švedijoje ėmė pirmauti pagal įvykdomų nusikaltimų skaičių, humaniškajai Kerstinai Lindkvist tenka atlaikyti didelį jos veikla besipiktinančių švedų spaudimą. Kai trys kupiškėnai nužudė Giostą Andersoną, šio artimieji net keturis kartus skambino ir plūdo lietuvių geradarę!
