Stasys VARNECKAS
Grįžta aną dieną Petriukas iš mokyklos ir džiaugiasi: - Dešimtuką gavau! Petriuko tėvas džiaugiasi dar labiau: toks vaikas ir jo autoritetą kilsteli. Šaunų berniuką, sakys žmonės, tas Blažys augina. Koks vaikas, toks ir tėvas. - O iš kokios pamokos gavai? - Iš istorijos. Pasakiau mokytojai, kad senovės lietuviai buvo sąžiningi ir narsūs vyrai, o kirvius galando ne gentainių galvoms kapoti, o nuo priešų gintis. Už tai man ir parašė dešimtuką. Bet tai dar ne viskas... - O kas gi dar? - skuba teirautis Blažys, tikėdamas, kad jo autoritetas bus dar kartą pakylėtas. - Ogi mūsų mokykloj buvo svečias. Sakė, kad Seimo narys. Jis kalbėjo, o mes jam plojome. Šita žinia Blažys nelabai apsidžiaugė. Bendrauti su Seimo nariais? Na, jau ne. Jų reitingai pačioj apačioj. Visi laikraščiai, visos televizijos kasdien dunda, kad mūsų valdžia - tai pažadukai, vagys, melagiai ir visokie kitokie. Sodietis Blažys dabar šventai tiki, kad taip ir yra, todėl, susitikęs kokį valdininką ar politiką, suka iš kelio, tą patį liepdamas daryti ir savo Petriukui. - Nesusidėk! Dar vogti išmokys. Sulaukęs ryto, Blažys užsikūrė savo mašiną ir tiesiai į mokyklą - pas direktorių. - Aš neleisiu! Aš kategoriškai reikalauju, kad mano Petriukas būtų apsaugotas nuo Seimo narių. O jeigu vogti išmokys? Ką tada giedosite? Tėvai visada teisūs. Net ir tada, kai neteisūs. Tačiau direktorius nebūtų direktorius, jeigu ko nors nesugalvotų. Pažiūrėjo į lubas ir pasakė: - Jūs, tėveli, nesijaudinkit: vakarykštis Seimo narys dar visai žalias. Kaip agurkas. Net ir priesaikos nedavęs. - Ir kas iš to? - Ogi tas, kad jis ir pats dar nemoka nei žmoniškai vogti, nei kyšių imti, nei kitokių eibių daryti. Todėl pamokyti vaikus šitų amatų jis niekaip negalėjo. Meluoti, tiesa, jau neblogai moka. Bet, sako, meluoji - save vaduoji. Šitaip nuramintas, grįžo mūsų sodietis namo ir aiškina žmonai: - Ale kaip gerai, kad mūsų Seimas kas ketveri metai atsinaujina. Dabar kurį laiką galime pabūti ramūs.
