Aurelija Žutautienė
Iki šių metų liepos Lietuvos Respublikos baudžiamieji įstatymai (BK 54 2 straipsnis) leido gerai besielgiantiems nuteistiems asmenims, padariusiems tam tikrus nusikaltimus ir atbuvusiems įkalinimo įstaigose tam tikrą bausmės dalį, taikyti lygtinį paleidimą iš laisvės atėmimo vietų tik tada, jeigu jie nukentėjusiesiems atlygindavo ne mažiau kaip pusę padarytos žalos. Daugeliui nuteistųjų, kurie neįstengdavo įvykdyti pastarosios sąlygos, šis reikalavimas tapdavo pagrindine kliūtimi, užkirsdavusia galimybę anksčiau laiko išeiti į laisvę. Tačiau šių metų liepos 19 dieną buvo priimtas minėto Baudžiamojo kodekso straipsnio pakeitimas, kuris panaikino reikalavimą būtinai atlyginti bent pusę padarytos žalos. Toks sprendimas labiausiai nudžiugino kalinius. Kaip jį vertina visuomenė, o ypač nuo nusikaltėlių nukentėję asmenys, iki šiol negalintys atgauti teismo priteistos žalos atlyginimo, nors jų skriaudėjai jau vaikšto laisvėje?
Vilniaus griežtojo režimo antrosios pataisos darbų kolonijos direktorius Alvydas Maknickas:
- Iš tiesų, priėmus LR BK 54 2 straipsnio pakeitimą, daugiau žmonių anksčiau laiko išleidžiame į laisvę (pritaikius šį įstatymą lygtinis paleidimas buvo pritaikytas maždaug 100 nuteistųjų). Tie nuteistieji, kurie sėdėdami čia ir turėdami ieškinius (sakykim, kad ir nedidelius, po kelis šimtus litų) neturi pinigų, nedirba, jiems niekas nepadeda iš laisvės, jokiu būdu negali atlyginti padarytos žalos. Taigi šia prasme toks reikalavimas (iki šio straipsnio pakeitimo) nebuvo labai geras dalykas. Juk vieno kalinio išlaikymas per mėnesį vidutiniškai kainuoja apie 700 litų. Žvelgiant iš žmogiškosios pusės tą žalą reikia atlyginti, tačiau laikyti kalinį vien todėl, kad jis niekaip negali atlyginti žalos, ekonomine prasme nėra naudinga. Žinoma, teismas turi teisę šio įstatymo netaikyti. Į mus kreipėsi nedaug nukentėjusiųjų (aukų), tačiau ir tie keli žmonės ne kritikavo priimtą įstatymo pakeitimą, o domėjosi, kodėl nuteistieji neatlygina žalos, arba prašė padėti ją išieškoti, reikalavo kalinius įdarbinti, o jų uždarbį persiųsti nukentėjusiesiems...
Edgaras Jonaitis, Vytauto Didžiojo universiteto studentas:
- Manau, jog bent pusę bausmės atsėdėjęs kalėjime žmogus jau gavo rimtą pamoką, todėl galbūt iš tiesų geriau išleisti jį į laisvę anksčiau laiko, tačiau išleidus nuolat priminti, neduoti ramybės, spausti visokiais būdais, kad atlygintų padarytą žalą. Tegul jam ant sprando lipa policija, antstoliai ir net pats nukentėjėlis, kad buvęs kalinys pajustų, jog laisvė jam suteikė galimybę ne mėgautis gyvenimu, o visų pirma atsiskaityti su savo auka. Beje, visais atvejais atveriant kolonijos vartus reikėtų atsižvelgti į paleidžiamojo asmenybę, į tai, kokiu būdu jis padarė žmogui žalą. Jeigu jo nežudė, nemušė, nekankino - "pūdyti" kalėjime tikrai nėra reikalo...
Arvydas Stašaitis, AB "Girstutis" projektų vadovas:
- Esu neteistas ir niekad gyvenime neturėjau nė vieno lito civilinio ieškinio. Mano nuomonę šiuo klausimu suformavo žmonės, kurie išeinantys iš kalėjimo ir "šniūrais" traukiantys pas mane ieškodami darbo, bandantys užsikabinti už gyvenimo. Kalėjime jie nedirba ir tikrai neturi galimybės padengti padarytą žalą. Jeigu nuteistieji turi ieškinius iki 10 000 litų, manau, jog dar galima juos įkalbėti dirbti, kad bent po truputį (per vienerius, dvejus, trejus metus) atsiskaitytų su nukentėjusiais žmonėmis, bet jeigu ieškiniai didžiuliai, siekiantys 50 000 litų ir daugiau, jiems belieka visam gyvenimui tapti nelegalais. Tokie tikrai nesistengs ieškotis darbo Lietuvoje - čia jiems nėra ką veikti, nes neturi nei gerų profesijų, nei moralinio tvirtumo. Jeigu žmogui ir pavyks susirasti darbą bei gauti 1 000 litų atlyginimą, nuo kurio atskaičiuos 50 procentų civiliniam ieškiniui padengti, iš likusių pinigų jis negalės išgyventi ir greičiausiai spruks į užsienį.
Petras Jurėnas, kaunietis pensininkas:
- Aš prieš tai, kad neatlyginę padarytos žalos nuteistieji anksčiau laiko būtų paleisti iš kalėjimo, nes atsidūrę laisvėje jie tų pinigų tikrai neatiduos, spjaus į akis arba dar ir pasijuoks. Už tai, ką padarė, turi atkentėti iki galo ir savo kailiu patirti visus kolonijų "malonumus". Man tokių negaila, nes ir pats esu nukentėjęs, tačiau nors praėjo jau ne vieneri metai, jokių nuostolių niekas neatlygina. Aš net nežinau, ar mane apvogęs jaunuolis jau laisvas, ar dar kalėjime. Va, jeigu atgaučiau tuos kelis šimtus litų (man jie dabar labai reikalingi, nes esu ligonis), pats nuvažiuočiau pas kolonijos viršininką ir prašyčiau, kad tą žmogų paleistų.
Onutė Matuzaitė, verslininkė iš Vilkijos:
- Du kartus radau apiplėštą savo butą, tačiau iš nuteistų vagių nesulaukiau nė lito. Todėl manau, jog valdžios vyrai, nusprendę išleisti nusikaltėlius į laisvę anksčiau laiko, net jeigu šie ir neatlygino žalos, tegul prisiima už kalinius visą atsakomybę ir atlygina žmonėms nuostolius. Jeigu ponai įstatymų leidėjai tokie geri vagims ir plėšikams, tegul parodo savo gerą širdį ir nukentėjėliams. Įdomu, ar kas nors pasirūpino, kad išleisti iš kalėjimo nusikaltėliai iš karto būtų įdarbinti. Greičiausiai reikėjo pirma pagalvoti, ką su tokiais daryti, kaip juos priversti uždirbti pinigų, o paskui keisti įstatymus. Ir man visai nesvarbu, kad kaliniai neturi pinigų - tegul gauna jų iš kur nori, o jei nepavyksta to padaryti, tegul sėdi iki galo...
Juozas S., buvęs nuteistasis:
- Aš jau beveik įsitikinęs, kad žmonėms mano atsakymas nepatiks. Taip, mane išleido prieš laiką, nors nebuvau padengęs nuostolių (2 500 litų), nes neturiu pinigų. Tačiau labai džiaugiausi, kad išėjau į laisvę. Tas, kuriam neteko pabūti už grotų, negali įsivaizduoti, kokiose sultyse ten tenka virti. Abejoju, ar supras mano padėtį normaliai gyvenantys žmonės, turintys pastovų darbą... Namuose manęs laukė žmona, kurios alga - vos 400 litų. Yra du vaikai. Pasakykit, kaip keturiems pragyventi iš tų pinigų? Porą mėnesių bandžiau įsidarbinti, myniau daugybę slenksčių, tačiau viskas veltui. Aiškiai supratau, kad buvusių kalinių darbdaviams nereikia. Iš pradžių buvau nusiteikęs optimistiškai, maniau, kad pavyks įsikabinti į gyvenimą, tačiau dabar visai palūžau. Net ir laisvė darosi nesaldi. Patikėkit, aš tikrai nesu piktybinis. Jei uždirbčiau pinigų, bent po truputį atlyginčiau ieškinį (gaila man ir tos šeimos, kuriai iki šiol skolingas), bet nežinau, neįsivaizduoju, kaip tai padaryti...
