Irena ZUBRICKIENĖ
Keturiasdešimtmečių sutuoktinių Jekaterinos ir Algimanto Audėjaičių, gyvenančių Kalvarijoje (Marijampolės apskritis), pastaruosius penkerius metus gana ramiai tekėjusią kasdienybę sujaukė netikėta ir nelaukta žinia iš Panevėžio moterų kolonijos: vasarą į laisvę ketinanti išeiti Daiva Sakalauskaitė (24 m.), jų dukterėčia, nuo mažens auginta kaip savas vaikas, viliasi sugrįžti į turėtus namus. Bene prieš devynerius metus globėjų paskutinįkart matyta Daiva, iki šiol net nepalepinusi jų laiškais iš kolonijos, tikina "labai pasikeitusi ir supratusi, kiek skausmo sukėlė savo artimiausiems žmonėms", ir namų ieško ten, iš kur kadaise neatsigręždama pabėgdavo - jei ne per duris, tai per langą.
Priglaudė likusią be tėvų
Būdama vos trejų metukų, Daiva Sakalauskaitė liko be tėvų globos - motina Liuba už vagystes sėdo už grotų, o tėvas Algis pasuko tik jam žinomais keliais. Anūkę priglaudė močiutė - netikra Liubos motina, o netrukus visus rūpesčius itin miela mažyle perėmė šeimą sukūrusi netikra Liubos sesuo (abi to paties tėvo dukterys). Sutuoktiniams likimas nelėmė susilaukti savo vaikų, tad Daivutė užkariavo abiejų širdis ir buvo auginama kaip tikra dukrelė.
Taikstėsi su paauglės protrūkiais
Dukterėčią priglaudę Audėjaičiai neturėjo tikslo ją įsidukrinti, nes mergaitė nuo mažens žinojo, kad gyvena pas tetą, ir savo globėjus nuo pat pradžių vadindavo vardais. Tikrosios motinos nepasiilgdavo ir nelaukdavo - net nemėgdavo. Su gyvenimo tiesomis susidūrusiai paauglei kartais išsprūsdavo, kad jai gėda dėl motinos pasirinkto kelio. Bet gėdytasi buvo neilgai - netrukus pati pasuko motinos pėdomis. Daivai besimokant devintoje klasėje, prasidėjo Audėjaičių rūpesčiai dėl valkatauti pradėjusios dukterėčios - mergaitė nenueidavo į pamokas, negrįždavo į namus, tapo gerai žinoma Kalvarijos nuovados ir Nepilnamečių reikalų inspekcijos pareigūnams. Algimanto manymu, įtakos galėjusios turėti tuo metu Daivos kelyje sutiktos bendraamžės. Simpatiškos paauglės, užkibusios ant tuo metu Kalvarijoje, Lietuvos ir Lenkijos pasienio mieste, "verslą" pradėjusių sąvadautojų kabliuko, pasinėrė į prostitucijos liūną. "Darbdavių" duoti pirmieji pinigai ir puošnesni drabužiai bei įvairūs blizgučiai gundė kuklesnes mergužėles sekti draugių pavyzdžiu. Daiva pasirodė beesanti iš tokių - lengvatikių ir norinčių visko iš karto.
- Mes dvejus metus taikstėmės su jos klystkeliais ir vis laukėme, kada praeis paauglystės audros, - dar ir šiandien susijaudina praeitį prisiminę sutuoktiniai Audėjaičiai. - Labai gabi ir knygas mėgdavusi skaityti Daiva dešimtos klasės jau nelankė. Į namus mes ją nuolat parsigabendavome iš policijos.
Apie Daivą - tik iš spaudos
Daivą matydami vis rečiau, Audėjaičiai užsigrūdino - kitaip nebus, merginą "nešioja" motinos genai.
- Paskutinį kartą Daivą mačiau gal prieš septynerius metus, - sakė Algimantas. - Tada ji, septyniolikmetė, buvo sulaikyta Kauno policijoje. Išvydęs apstulbau: jos išvaizda, apranga, už mane jau aukštesnė. Gatvėje ji aiškiai pasakė - niekur su manim nevažiuosianti, o prievarta nuvežta pabėgsianti. Dar pasiūlė užsukti į jos butą išgerti kavos. Supratau - tos meiliosios Daivutės, mūsų mergaičiukės, jau nėra. Ji "ištirpo" per trejus ketverius metus. Vėliau apie dukterėčios žygius Audėjaičiai sužinodavo iš spaudos.
Bene visi laikraščiai vienu metu paskelbė apie Kleboniškio miške (Kauno raj.) grupės merginų nužudytą prostitutę. Tarp įtariamųjų - ir Daiva Sakalauskaitė, gera nužudytosios draugė.
Laikraščiai Audėjaičiams mestelėjo ir dar vieną naujieną: dukterėčia, būdama suimta, 1995 metų spalį pagimdė dar laisvėje pradėtą sūnelį, kurio, patekusi už grotų, negalės auginti pati.
Daivos kambarys tuščias, bet nesvetingas
Ir Jekaterina, ir Algimantas tikino jau nelaiką jokio piktumo, bet neslėpė nebenorį kartu su Daiva gyventi ir, kaip abu įsitikinę, kentėti dėl jos naujų nuotykių. Sutuoktiniai netiki, kad už grotų pabuvusi dukterėčia pasikeitė - esą stebuklais seniai nebetikį. Tai bene didžiausia priežastis, stabdanti dalintis savo gerumu ir širdimi. Kita vertus, net Daivos kambarys Audėjaičių namuose neužimtas, abiejų iki šiol taip ir vadinamas. Jame ji lengvai išsitektų su savo dabar jau penkiamete atžalėle Deividu. Tačiau Jekaterina tokios ateities kol kas neįsivaizduoja - per daug skaudžiai Daiva ją užgavo bene prieš puspenktų metų iš kolonijos parašytame laiške, kai, prašiusi paimti globon sūnų, tuo metu augusį Marijampolės ir Kalvarijos ligoninėse, gavo neigiamą atsakymą. Daugiau laiškų iš Panevėžio sutuoktiniai negavo, tad ir patikėti, kad Daiva ketina rimtai gyventi, jiems nebuvo galimybių.
