Irena ZUBRICKIENĖ
Kalvarijos (Marijampolės apskr.) gyventoja Rima Bendoraitienė, gruodžio viduryje palaidojusi savo sūnų Neivydą (19 m.), išgyvena ne tik netekties skausmą. Gedinčios motinos širdgėlą gilina kone kasdien iškylantys nauji klausimai, į kuriuos kalvarijietė pati negali rasti atsakymų.
- Esu įsitikinusi, kad mano sūnus buvo nužudytas, tačiau Kalvarijos policininkams, kurie tiria Neivydo mirties aplinkybes, atrodo kitaip, - guodėsi nevilties apimta moteris. – Jie keletą metų pažinojo Neivydą, įtarinėjo įvairiais nusikaltimais, persekiojo, tad dabar į jo mirtį žiūri pro pirštus. Kur kreiptis, kam skųstis, kad būtų išaiškinta tiesa ir kad atgaučiau ramybę, nebežinau...
Pirmoji tragedijos liudininkė - teta
- Tą vakarą aš paskutinioji iš namiškių mačiau Neivydą gyvą, - pasakojo vaikino teta Vida, gyvenanti tame pačiame name. – Dar gerokai prieš vidurnaktį išėjau parūkyti ir lauke radau Neivydą, parėjusį iš miesto. Nežinau, kur jis buvo, bet mačiau – blaivus ir normalios nuotaikos. Sūnėnas sakė, kad kurs krosnį rūsyje, ir paprašė cigaretės. Nieko įtartino nepastebėjau. Po kelių minučių, kai pasukau vidun, Neivydas paprašė manęs atnešti jam dar vieną cigaretę, o pats pasuko atgal į rūsį.
Savo kambaryje, kuris yra antrajame namo aukšte, Vida šiek tiek užtruko. Kiti namiškiai jau buvo atsigulę miegoti. Vidai pasirodė, kad Neivydas dar skaldo malkas, nes iš rūsio buvo girdėti kažkoks dunksėjimas. Tik po gero pusvalandžio Vida, susiruošusi lipti žemyn, pro kambario langą pastebėjo, kad iš garažo, esančio kieme, sklinda šviesa. Kadangi tuo metu Neivydas turėjo būti rūsyje, esančiame po namu, Vidai pasidarė keista. Atidžiau pažvelgusi moteris pastebėjo pro praviras garažo duris kyšančias gulinčio žmogaus kojas.
- Ar kvailas, ar kas jam pasidarė – naktį užsiimti mašinos remontu!? Šitaip tada pagalvojau apie Neivydą, - pasakojo Vida. – Kita mintis: o gal jis rūsy su kuo nors vaišinosi alkoholiu ir padauginęs guli?.. Nuėjau į garažą, o ten mane ištiko šokas! Mūsų Neivydas buvo pusiau gulom ant garažo grindų, o jo galva – kilpoje. Pradėjau rėkti, šaukti visus namiškius, skubėjau ieškoti peilio virvei nupjauti. Neivydo atgaivinti nesugebėjome.
Tyrėjų versija artimųjų neįtikino
Kalvarijos policijoje Neivydo mirtis užfiksuota kaip savižudybė. Anot policijos viršininko pavaduotojo Dainiaus Gaižausko, šiuo metu beveik baigto tyrimo medžiaga tikrinama Marijampolės rajono apylinkės prokuratūroje. Kalvarijos policijos pareigūnai, žinodami apie Neivydo turėtas problemas, linkę manyti, jog atsisveikinimo laiško nepalikęs ir niekam nieko nepaaiškinęs vaikinas iš tiesų išgyveno kaip tik tuo metu jam grėsusios teismo bausmės baimę – juk po poros dienų jo laukė akistata su Temide už chuliganišką elgesį miesto parke. Anksčiau dėl kito nusikaltimo su Neivydu bendravusi marijampolietė prokurorė Eglė Kirpienė prisiminė, kad šis vaikinas domėjosi savo likimu: kartą paskambinęs teiravosi, kas jam gresia už vagystę, ir neslėpė besitikįs baudos, o ne laisvės atėmimo bausmės: esą baudą tuoj pat sumokėtų ir išvyktų gyventi į užsienį, kad nebeturėtų galimybės kasdien susitikti su Kalvarijoje gyvenančiais bičiuliais, su kuriais ir „nuklystantis“.
- Netiesa, Neivydas teismo nebijojo, nes buvo įsitikinęs, kad už grotų nepateks – juk už nesunkų nusikaltimą niekas ten nekiša, - „Akistatai“ teigė pastaruosius kelerius metus kartu su Neivydu gyvenusi jo širdies draugė Taida. – Neivydas visada buvo labai linksmas ir nuotaikingas, apie tą teismą nedaug tekalbėdavo, buvo gerai išstudijavęs Baudžiamąjį kodeksą ir žinojo, kad bus nuteistas lygtinai. Mudu turėjome daug planų – po teismo būtume išvykę į užsienį. Kaip jis galėjo pats išeiti iš gyvenimo, jeigu ne kartą man buvo sakęs niekada nepaliksiantis, nes neįsivaizduojantis, kaip be jo galėtume gyventi aš, jo mama, mano mama ir mano močiutė. Be to, mudu ne kartą esame kalbėję apie savižudžius, tai Neivydas aiškiai stebėdavosi: „Kaip jie taip gali – palikti artimuosius skausme?“
„Policija vis lipo jam ant kulnų“
Neivydo mama Rima nelinkusi savo sūnaus laikyti šventuoju, tačiau nusikaltėliu – taip pat. Anot moters, jai Neivydas visada buvo labai geras sūnus – paslaugus, užjaučiantis, neskaudinantis. Rimai tebuvę nelengva atkalbėti sūnų nuo beprotiškos traukos automobiliams. Jis, dar būdamas nepilnametis, sėsdavo prie automobilio vairo ir porą kartų buvo sulaikytas pareigūnų. Šitaip, anot Rimos, apie Neivydą sužinota Kalvarijos policijoje, o po to „prasidėjo lipimas ant kulnų, nuolatinis persekiojimas“.
- Neivydo kaltė – jo pažintis su šiek tiek už jį vyresniu kalvarijiečiu Eimantu, - teigė Rima. – Nuo tada prasidėjo mūsų šeimos bėdos. Neivydą pradėta įtarinėti dėl įvairių nusikaltimų, į namus pradėjo važinėti jo ieškantys policininkai. Sūnų jie vadindavo vagimi ir chuliganu. Kai tik sužinodavau apie kokius nors įtarimus, pati nueidavau į policiją aiškintis. Aš norėdavau tik teisybės, sakydavau, kad už padarytus blogus darbus sūnus turi būti nubaustas, bet svetimos kaltės tai jis jau tikrai neprisiims. Neivydas, parėjęs iš policijos, neslėpdavo, kad su juo elgtasi žiauriai – ir muštas, ir kankintas, jau nekalbant apie psichologinį spaudimą – gąsdinimus ir raginimus prisipažinti. Vos pradėdavau aiškintis, įžeidžių žodžių sulaukdavau ir aš. Tada Neivydas sakydavo man daugiau nieko nepasakosiąs, nes policininkai už tai dar labiau jį puolantys.
Anot Rimos ir Neivydo draugės Taidos, apie metus trukusi Neivydo draugystė su Eimantu vėliau baigėsi, nes Eimantas esą pradėjo išsisukinėti iš įtarimų, girdamasis artimomis pažintimis su Kalvarijos policininkais, apkalbėti Neivydą, versdamas ant jo kaltę. Buvę draugai tapo priešais. Anot Taidos, Neivydas ne kartą buvo gavęs iš Eimanto įžūlių, net grasinančių žinučių. Kai Eimantas pradėjo slapstytis užsienyje, toliau raginamas jo neišduoti Neivydas gavo jo žinutę: „Nėra Kalvarijoje manęs, bet yra geri mano draugai“.
Pernykštę gegužę Neivydas, Eimantas ir dar keli jų bendrai įkliuvo policininkams, kai pasiautėjo Kalvarijos miesto parke viską pakeliui laužydami ir niokodami. Anot Rimos, sūnus tą dieną daug valandų buvo praleidęs policijoje dėl kitų įtarimų, kankintas, todėl, kai išleistas mieste susitiko su draugais ir išgėrė, parke išliejo per dieną susikaupusį pyktį. Prasidėjus įvykio tyrimui, mama pati patarė sūnui išvykti į užsienį – esą nors porai vasaros mėnesių, kad jis nusiramintų, pailsėtų ir atitrūktų nuo bičiulių. Apie tai ji pati pranešė į policiją, tikindama, kad sūnus rudenį sugrįš ir nevengs atsakomybės už išdaigas parke. Rimai keisčiausia, kad net ir tada, kai sūnus buvo Anglijoje, į jų namus ne kartą buvo atvykę policininkai ieškoti Neivydo, neva padariusio naują nusikaltimą – vis kaltindavo pinigų vagystėmis.
- Dabar labai gailiuosi, kad leidau sūnui rugsėjį grįžti į Kalvariją, - ašarojo Rima. – Iškart prisistatęs į policiją, jis vėl neišvengė įžeidinėjimų, tik spėlionėmis pagrįstų naujų įtarimų, čia susitiko su senais draugais. Policininkai baugino gresiančiomis bausmėmis, o kai kurie buvę bendrininkai ragino prisiimti chuliganizmo parke organizatoriaus vaidmenį, neliudyti prieš kitus ir panašiai. Dabar aš manau, kad Neivydas daug kam buvo tiesiog neparankus.
Nueita lengviausiu keliu?
Nors Kalvarijos policininkai po Neivydo mirties tuoj pat paskelbė, jog tai savižudybė, vaikino artimieji linkę atkreipti dėmesį į kai kurias detales, kurios esą buvo neįdomios policininkams. Rimos, Vidos, Taidos ir jos motinos manymu, neįdomios todėl, kad lavonas rastas kilpoje – šitaip lengviausia konstatuoti nelaimėlio savižudybę. Be to, tai mirtis žmogaus, kuris „policijai kėlė problemų“.
Kas, anot Neivydo artimųjų, „neužkliuvo“ tyrėjams? Pirmoji nebegyvą Neivydą kilpoje aptikusi jo teta Vida stebisi, kad sūnėno rankos likusios taip, lyg prieš mirtį kurį laiką būtų laikytos suimtos ir užsuktos už nugaros. Vida tikino anksčiau irgi mačiusi vieną pakaruoklį - jo rankos buvusios tokioje padėtyje, lyg vyras paskutinę akimirką būtų puolęs gelbėtis iš kilpos. Prie Neivydo kūno buvo pastebėti keli kraujo lašai, bet jie – ne velionio, nes daugiau kraujo pėdsakų kūne nebuvo. Ant vaikino krūtinės – smūgių žymės, ant veido – tarsi nuorūkos gesinimo žymė ir nubrozdinimai. (Taida tai nufotografavo ir tebesaugo.) Prie mirusiojo niekur nebuvo jo peilio, kurį vaikinas visada nešiodavosi esą savigynai. Po laidotuvių tas pats peilis buvo rastas... namuose, stalo stalčiuje. Namiškiai tikina, kad iki tol peilio stalčiuje tikrai nebuvo. Dar vienas peiliukas, turėjęs nuolatinę savo vietą rūsyje ant krosnies, po tragedijos buvo aptiktas rūsyje ant grindų, o po laidotuvių mįslingai atsidūrė garaže, kur buvo rastas miręs Neivydas. Iškart po įvykio čia peiliuko nebuvo, namiškiai tikina nė vienas jo vėliau nepernešęs. Rūsyje esantis senas šaldytuvas, Neivydo artimųjų tikinimu, išjudintas iš senosios vietos, įlenktas, jo šonai įrėžti aštriu daiktu – tai pastebėta tik po įvykio.
- Labiausiai panašu į tai, kad rūsyje, kai Neivydas tetai sakė kūrenantis krosnį, įvyko kažkoks konfliktas – susistumdymas, net muštynės – juk Vida girdėjo dunksint, - kalbėjo sūnaus gedinti Rima. – Su kuo - mes nežinome. Galime tik spėlioti, kad tai buvo kažkas iš sūnaus buvusių bendrininkų ar jų siųstų bičiulių. Policija net nesiaiškino, su kuo Neivydas tą dieną bendravo, buvo susitikęs, kas pas jį buvo atėjęs į namus prieš išeinant į miestą. Po tų mums mįslingų muštynių rūsyje, manome, buvo inscenizuota savižudybė. Pats tokio likimo Neivydas negalėjo pasirinkti – juk buvo visiškai blaivus, kaip patvirtino ir ekspertai.
Tyrimas dar nebaigtas
Paprašytas pakomentuoti tokias mintis, Kalvarijos policijos viršininko pavaduotojas D. Gaižauskas teigė negalįs patikėti, kad į įvykio vietą nuvykę pareigūnai, matydami nužudymo pėdsakus, jų „nepastebėtų“ ir iškart tvirtintų buvus neabejotiną savižudybę. Be to, ir teismo medicinos ekspertai patikino, kad jaunuolis mirė dėl uždusimo, o smurto žymių ant kūno neaptikta – tik lavondėmės ir nedideli veido įbrėžimai.
- Kiek žinau, įvykio vietoje buvę pareigūnai nepastebėjo nieko, kas liudytų buvusio smurto, nužudymo versiją, - sakė D. Gaižauskas. – Taip pat iš patirties žinau, jog savižudžių artimieji, nenujautę tragedijos ir likę be priešmirtinio paaiškinimo, dažniausiai labai ilgai nenurimsta, kankina save alinančiais klausimais ir kelia įvairiausias versijas, kad surastų ieškomą vienintelį atsakymą, tačiau jo rasti nebeįmanoma – galima tik spėlioti. Manau, tai ir yra būdinga kai kuriems savižudžiams – sprendimą priimti staiga, nesvarstant, ką po nelaimės galvos ir kaip jausis jų artimieji. Dar norėčiau atkreipti dėmesį, kad žmonėms, kurie kasdienybėje nesusiduria su mirtimi, paprastai trūksta žinių apie tai, kaip atrodo lavondėmės, kaip jos keičiasi, kas įvyksta fiziologiškai, kai judinamas, vartomas dar nesustingęs mirusiojo kūnas. Todėl neretai lavondėmės palaikomos smurto žymėmis. O dėl Neivydo mirties aplinkybių tyrimo galiu tik patikinti, kad šis tyrimas dar nebaigtas. Velionio artimieji turėtų pasidalinti su mumis savo įtarimais ir pastebėjimais.
Laimos GRIGAITYTĖS nuotr.:
- Neivydo mama nenurims tol, kol nesužinos, kas kaltas dėl jos sūnaus mirties
- Neivydo teta Vida pirmoji aptiko sūnėno kūną ir įsitikinusi, kad savižudybė buvo tik imituota
- Taida įsitikinusi, kad jų bendros ateities planus kūręs Neivydas negalėjo akimirksniu palūžti ir įsprausti savo gyvenimą į kilpą
