- Ne, Rolandai, tai ne narkotikai, - paprieštaravo Li. - Tai tik būdas sužinoti šiek tiek daugiau nei gali pamatyti šiame pasaulyje, - ir jis padavė man žolės prikimštą cigaretę.
Aš nusisukau, prisidegiau ir giliai traukdamas į plaučius mėgavausi dūmais, kurie nebuvo panašūs nei į tabako, nei į marihuanos kvapą. Nepajutau nieko, tik lengvą, vos pastebimą svaigulį, koks būna užsirūkius cigaretę po ilgos pertraukos. Kai vėl atsisukau, Li buvo dingęs. "Matyt nuėjo miegoti, kad aš jam prieš miegus nesugadinčiau nuotaikos", - pagalvojau. Pradariau prausyklos langą ir išmečiau "kosiako" nuorūką. Giliai įkvėpiau drėgno ir gaivaus oro, dar kartą pasibjaurėjau šlykščiu lietum ir nuėjau sekcijos link.
Atidarius sekcijos duris mane, tarsi smūgis kumščiu į nosį pasitiko vyriško prakaito, susimaišiusio su tris mėnesius neplautų kojinių smarve, tvaikas. Net pritūpiau, kai visas šitas mišinys pasiekė mano uoslės receptorius. "Ššuo tikrai ilgam prarastų uoslę užėjęs į mūsų miegamąjį", - pasibjaurėjau. Tyliai, lydimas knarkimo, dantų griežimo bei naktinių psichopatų kliedesių, aš grįžau į savo lovą ir po kelių akimirkų užmigau...
* * *
Atsimerkiau. Mane supo švelnios, mėlynos spalvos miegamojo sienos. Visur, kur tik buvo įmanoma, buvo prikabinėta bei pridėliota didžiulių veidrodžių. Pasijutau begulįs tamsiai mėlyno šilko pataluose ir pats nustebau. "Va čia tai sapnas! - pamaniau. - Niekada nesu gulėjęs šilko pataluose, bet tas jausmas tiesiog neapsakomai realus ir malonus. Va čia tai geras!"
- Pusryčius čia atnešti ar nusileisi į virtuvę? - paklausė manęs tarpduryje išdygusi mielos išvaizdos rudaplaukė moteris.
"Pala, kokius pusryčius? Ji ką, į mane kreipėsi?" Apsidairęs ir daugiau nė gyvos dvasios nepamatęs supratau, kad sapnų karalienė tikrai kalba su ne kuo kitu, o su manimi. Tuo tarpu aš pagavau save begalvojantį ne apie ką kita, o apie nemaloniai įsispraudusią paklodės klostę tarp mano nugaros ir čiužinio. "Kas čia dabar? Bet ar galima sapne jausti spaudžiančią paklodės klostę? Juk taip nebūna! Bent jau man tai tikrai taip nėra buvę. Ne, na kas galėtų pagalvoti, kad galima susapnuoti tokį aiškų, realų sapną, kuriame net paklodės spaudžia! Jeigu viskas taip realu, tai gal ir susapnuoti pusryčiai bus tokie pat realūs ir sotūs, kad man nereikės rytą atsikėlus eiti į "zonos" valgyklą valgyti tos smirdančios kruopų košės?"
Iš manęs atsakymo taip ir nesulaukusi moteris dingo, bet po minutėlės grįžo su padėklu rankose. "Ji ką, skaito mano mintis? Aaa, tai juk sapnas, o jame viskas įmanoma!"
Ant padėklo, lėkštutėje, gulėjo du sumuštiniai su sūriu ir kumpiu, o šalia jų puikavosi skaisčiai balto porceliano puodelis, pripildytas kvapnios, garuojančios kavos. Neilgai trukus aš, nors ir sapne, pasigardžiuodamas pavalgiau ir iš tiesų pasijutau esąs sotus. "O, kad tai kuo ilgiau tęstųsi,- vėl puoliau į savo minčių pasaulį. - Ilgai prisiminsiu šį sapną".
- Tai gal galų gale kelsiesi? - tarpduryje vėl atsirado moteriškė. - Kas tau atsitiko? Juk į darbą pavėluosi...
"Ppavėluosiu į darbą? Į kokį dar darbą? Ir ko ji išvis prisikabino prie manęs?" Žvilgterėjau po antklode: gulėjau visiškai nuogas. "Na jau ne, neskubėsiu keltis, kol šita moteris nedings iš kambario. Nėra čia ko dairytis į svetimus linksmakočius, nors ir sapne!" Tas mielas sutvėrimas, lyg skaitydama mano mintis, nusisuko. Susierzinau. Sunku patikėti tokiu realiu sapnu, kuriame sugebu visiškai kontroliuoti savo veiksmus. Pakilau iš lovos ir, velnias griebtų tą šilką, paslydęs ant patalynės kairiuoju keliu trenkiausi į naktinio stalelio kampą. Smegenis pasiekė tikrai nemalonus, veriantis skausmas. "Po paraliais! Sapne, pasirodo, gali ir skaudėti! - galvoje šėlo prieštaravimai. - Juk to nebūna!" Nuo grindų pakėliau ką tik nuvirtusią nuotrauką, įrėmintą uosio rėmelyje. Pamaniau, kad gal nevertėtų žiūrėti į ją, idant nepamatyčiau ko nors netikėto, tačiau smalsumas nugalėjo. Nuotraukos apačioje buvo užrašas "Rolandas ir Živilė". Į mane žvelgė besišypsančios moters akys. Tos pačios, kaip ir stovinčios už poros metrų nuo manęs. Šalia jos pamačiau kažkur labai matytą vyro fizionomiją. Tik po akimirkos, nesąmoningai pažvelgęs į vieną iš daugelio kambaryje kabojusių veidrodžių, atpažinau to vyriškio fizionomiją: tai buvau aš. Užsimiršęs visiškai nuogas nuslinkau durų link.
- Tu bent apsirenk prieš palinkėdamas vaikams labo ryto, - priminė rudaplaukė gražuolė, - nes jie gali tavęs nesuprasti.
"Gal ir aš galiu kalbėti?" - atėjo geniali mintis ir aš atsikosėjau. Ausys iš tiesų pagavo mano paties skleidžiamą garsą, tad nusprendžiau prabilti:
- Aaa, taip, Živile,- nepajutau, kaip iš mano lūpų išsprūdo jos vardas ir aš, vis dar nepasitikėdamas iš kažin kur atsiradusia nuojauta, laukiau jos reakcijos.
Bet nieko, rodos, jai tas vardas patiko. Ji tik pakilo, priėjo prie manęs ir maloniai pabučiavo į lūpas.
"O, visai nieko! Mane tikriausiai veža nuo to "kosiako"! Šaunuolis tas siauraakis!" - man patiko jos gestas ir aš jau pradėjau mąstyti, kaip čia suorganizavus sekso seansą bent sapne! Ji taip pat netikėtai, kaip ir pabučiavo, atšlijo ir, nieko nesakiusi, dingo iš kambario. Nieko nelaukęs apsirengiau ir išlindau į prieškambarį turėdamas tikslą kuo greičiau pasiekti vonios kambarį.
Skoningai įrengtas vonios kambarys pribloškė mane ne ką mažiau nei malonus šilkinės patalynės jausmas. Sienos, grįstos smulkiomis marmuro nuolaužomis, didžiulė vonia, kurioje galėčiau tilpti kartu su Živile ir nepajusčiau jokio diskomforto. Ir dušo kabina su valdymo pultu viduje. Tai, matyt, norimos srovės krypčiai nustatyti. "Negali būti! Tokių sapnų nebūna! - mintys vijo viena kitą, - juk aš viso to nesu niekada matęs, tuo labiau čiupinėjęs ir jautęs tų daiktų teikiamus pojūčius. Kita vertus, man visa tai pradeda labai patikti".
Vėsaus vandens lietutis mane dar labiau atgaivino ir aš pasijutau išties naujai gimęs. Šiame sapne, šituose nuostabiuose namuose, tiesiog svajonių šeimoje, iš tiesų galų gale pasijutau laisvu žmogumi. Širdį užplūdo graudus troškimas niekuomet daugiau neatsibusti ir likti šiame tiesiog neįtikėtinai realiame sapne. O gal tai rojus?...
Nusileidau į pirmąjį aukštą ir, pastebėjęs puikų barą su puikiu turiniu, nuslinkau prie jo. "Pusryčiai išties buvo skanūs ir jeigu iki šiol jaučiuosi esąs sotus, tai gal ir "įkalęs" jausiuosi apsvaigęs?" Atidariau stiklines baro dureles ir čiupau puspilnį butelį viskio. Pripildęs taurę puikaus gėrimo prisėdau ir gurkšnis po gurkšnio ištuštinau. Per kūną nuvilnijo maloni šiluma, pasitaisė nuotaika. "Va čia tai veža! - negalėjau niekaip atsitokėti. - Jeigu jau tokie "haliulikai" tęsis toliau, tai aš galiu pažaisti ir pagal jų taisykles. Vis tiek atsibusiu ir viskas baigsis, o tuo tarpu reikia pasibastyti po šitą namą: gal atrasiu ką nors įdomaus..."
Šalia baro buvo sunkios ąžuolinės durys, už kurių radau gal net pernelyg jaukų darbo kambarį. Prisėdau prie stalo ir vieną po kito apžiūrėjau visus stalčius. Jie buvo pilni visokiausio šlamšto, tačiau vienas tikrai buvo vertas mano dėmesio: rakinamame stalčiuje tiesiog spynoje styrojo įmantrus raktas, o viduje gulėjo "Sig-Saueris", pora dėžučių šovinių ir stora užrašų knygelė. Pavarčiau ją ir radau šį tą įdomaus. Keletas sakinių paskutiniuose lapuose ir vėl sukėlė man nuostabą. Juose buvo surašyti susitikimai su gana svarbiomis personomis, tarp kurių buvo ir kažkoks deputatas, ir "DGW Inc." korporacijos prezidentas... "Aaa, aukštuomenė ruošiasi tiems kvailiems pokyliams". Pasiėmiau knygelę ir patraukiau miegamojo link, kuriame tikėjausi persirengti.
Prieškambaryje mane pasitiko penkiametis berniūkštis ir metais jaunesnė mergaitė.
- Labas rytas, tėte, - vienas per kitą lipdami puolė vaikai, - ar važiuosim šiandien prie ežero?
"Tėte? - suabejojau, mat bent jau realiame gyvenime vaikų neturėjau, ir tuoj pat prisiminiau, kad esu nutaręs žaisti pagal šio sapno taisykles. Tėte tai tėte. Ką privalo daryti tėtė, ryte pirmąkart pamatęs savo vaikus? Taigi apkabinti ir palinkėti gero ryto. Vis dar sutrikęs apkabinau juos, pakštelėjau kiekvienam į skruostą ir pažadėjau kuo anksčiau grįžti iš darbo, kad galėčiau juos nuvežti prie ežero. Berods, tai buvo dažnas mano užsiėmimas, gal net įprotis.
- Tu nieko nepamiršai? - paklausė Živilė mums visiems išeinant iš namų.
- Ką būtent?- vėl pasijutau pagautas.
- Kuo užvesi savo mašiną?- paklausė ir parodė man raktų ryšulį, esantį prie laukujų durų.
- Tiesa, vos nepamiršau, - apsimečiau senu sklerotiku, - gerai, kad priminei. Žinai, aš šiąnakt prastai miegojau, - imdamas raktų ryšulį su distancinio valdymo pultu ėmiau teisintis.
- Pastebėjau, - supratinga gražuolė toliau tęsė ironiškai, - visą naktį šaukei kažkokią Li.
-Li? - nustebau išgirdęs senio vardą . "Koks ryšys tarp šito sapno herojų ir mano senojo bičiulio? Negi visa tai gali būti kaip nors susiję? Ai, velniop viską! Geriau sapnuosiu toliau".
- Tai vienas iš mano darbo partnerių. Mes šiandien pat turime pasirašyti labai svarbią sutartį.
Živilė, rodos, patikėjo mano žodžiais ir šmurkštelėjo pro duris. Paskui ją išėjau ir aš. Užrakinau namo duris ir nusileidau laipteliais į kiemą. Velniava, čia stovėjo net trys mašinos ir net nežinojau, prie kurios eiti! Tikriausiai tai tas baltas, beveik naujas SAAB. Į galvą toptelėjo nuostabi mintis: "Spausk, kvaily, pultą!" Spustelėjau mygtuką ir sabas maloniai kniauktelėjo.
- Na, iki vakaro, Rolandai, - Živilė švelniai prisilietė prie mano lūpų ir išlipo prie banko, kuriame dirbo.
Sužvyginęs padangas nurūkau link savo kontoros, kurios niekados nebuvau matęs, bet radau adresą savo paties vizitinėje kortelėje. Tiesa, perskaičius savo pareigas mane suėmė juokas: akcinės bendrovės direktorius. "Ką gi, pažiūrėsim, kaip man dabar sapnuosis?"- nutariau kol kas leisti sapnui tekėti sava vaga.
* * *
- Labas rytas, - visi maloniai sveikinosi ir aš jiems atsakiau tuo pačiu...
Erdvus kabinetas tiesiog dvelkė prabanga ir aš net suabejojau, ar tai tikrai mano darbo vieta. Tačiau abejonės ilgai nesitęsė, nes po kelių akimirkų įėjo vidutinio amžiaus moteris, apsirengusi griežto stiliaus tamsiai pilku kostiumėliu, su neplonu segtuvu rankose ir pradėjo pasakoti pastarojo pusvalandžio įvykius. Skambino tas ir prašė ano ar kitko ir taip toliau. Kai ji baigė, aš ištraukiau iš segtuvo popieriaus lapą su visais jame surašytais duomenimis ir, padėkojęs jai už informaciją, leidau jai dirbti toliau.
"Va čia tai sapnas! - svarsčiau savo be galo juokingą padėtį, - nieko sau haliucinacijos! Juk net nesvajojau apie tai: dirbu direktoriumi gana žinomoje informacinių technologijų plėtojimo akcinėje bendrovėje, esu direktorių tarybos narys, visi manęs klauso ir laukia mano nurodymų, bet aš to niekada nedariau ir net nežinau ko griebtis! O gal žinau? Ką gi, dar pažiūrėsim. Tos ponios, vilkinčios griežtą kostiumėlį, žodžiais, aš šiandien nesu suplanavęs jokių susitikimų, tad turiu pakankamai laiko palandžioti po "savo" kompiuterį, stovintį ant stalo, ir sužinoti, ką veikiu ištisomis dienomis sėdėdamas šioje kėdėje".
Failų galybė manęs nė kiek nesutrikdė ir aš, galima sakyti, mašinaliai suradau tai, kas man galėjo suteikti išsamiausią informaciją apie mano darbo pobūdį. Keisčiausia buvo tai, kad ir sapne buvau azartiškas žmogus ir savo elektroniniame dienyne radau pastabas apie lošimus, taip pat ir kortomis. Šiek tiek pasvarstęs priėjau išvadą, kad man būtinai reikia pačiam kuo greičiau nuvykti į susitikimų vietą ir kuo daugiau sužinoti apie savo kaip lošėjo statusą. Dienyne puikavosi užrašai apie kažkokį Tomą, buvusį samdinį ir profesionalų šulerį, kuris atseit buvo mano klasiokas ir po daugelio nežinios metų mes vėl palaikome draugiškus santykius...
* * *
Nepakeliamas karštis, negailestingai spiginanti saulė ir balažin iš kur atsiradusi drėgmė. Visi šitie reiškiniai tiesiog bejėgiai prieš dar vieną žmogaus išradimą - oro kondicionierių. Kaip tik toks įrenginys, įtaisytas sabo viduje, gelbėjo mane nuo gresiančio šilumos smūgio ir aš drąsiai vairavau kazino, kurio savininkas kaip tik ir buvo paslaptingasis Tomas, link. Pasak dienyne esančios informacijos, Tomas tą kazino išsikovojo po daugybę pastangų ir dar daugiau aukų pareikalavusių kovų. Kaip supratau, jis buvo be galo užsispyręs ir savo tikslo siekdavo bet kokiomis priemonėmis, o kartais netgi buvo pasiryžęs žudyti. Aš kažkodėl tai žinojau ir niekaip negalėjau suprasti, kodėl visa tai krito ant mano pečių. Kokio velnio net tokiame nuostabiame sapne aš būtinai turėjau įsipainioti į nešvarius reikalus?
Akys nuo asfalto lakstė į pralekiančias pro šalį parduotuvių bei restoranų iškabas ir vėl grįždavo į kelią. Netikėtai švarios ir išpuoselėtos miesto gatvės, kai kur net neatpažįstamai pasikeitusios sankryžos ir kiemai su naujais pastatais sudarė įspūdį, kad čia gyvena tikrai ne mano tautiečiai, tačiau visur skelbiama reklama bylojo čia esant Lietuvos sostinę.
* * *
- Sveikas, Rolka! Šimtas metų! - prie manęs išskėtęs rankas artėjo sunkiasvoris tankas.
Dviejų metrų ūgio, barzdotas, į uodegą susirišęs plaukus tamsaus gymio "dėdė" vien savo išvaizda kėlė pagarbą. Nutariau nerizikuoti pakliūti į jo gniaužtus ir išsisukau pasigirdamas apie skrydį namo laiptais iš antrojo aukšto. Jis supratingai palingavo galva:
- Tai ką, gėrei vakar?
- Taip, žmogau, - prisiminęs, kad ryte gėriau viskį, prisipažinau, ko nedaręs, - o šįryt pachmielą padariau, bet vis vien šoną skauda.
- Tave ką, žmona paliko? - susirūpino žmogus-kalnas. - Juk niekada nei lašo ryte burnon neėmei!
