Naivuolis Kantas. Suaugęs vyras, bet kai pasakys, Dievaži! „Sapere Aude!“ Išdrįsk naudotis savo protu! Hm.. sugalvok tu man šitaip. Kodėl sakoma – aštrus protas. Aštrus, reiškia, pavojingas. Kaip kinžalas. Be reikalo geriau nemojuot. Geriau nežaist, o tai gali prisižaisti – ir kitiems pavojinga, ir pats gali susižeist... Kuo pavirstų visuomenė, jei kiekvienas gatvėje mojuotų durklais ir kardais, siekdamas pasipuikuoti aštriais ir švytinčiais jų ašmenimis...?
Kasdienybė pateikia save kaip neišvengiamą ir natūralią. Kasdienybės monotonija – įprastinės veiklos rutina, tradicijos, papročiai - pasufleruoja, kaip elgtis ir ką jaust. Vienoje ar kitoje situacijoje, nebereikia kaskart ir iš naujo ieškoti sprendimo. Gatavi sprendimai – kaip gatavi rūbai. Šitaip protas išlaisvinamas nuo banalių kasdieninių problemų - intelekto ekonomija. Įdomu, kas nutinka su tuo sutaupytu intelektu...?
Kasdienybė įsupa į šiltą, jaukią miglą... Mainais reikalauja, kad tyliai jai paklustum. Ji nemėgsta klausimų. Kasdienybė, klastinga ir gaji kaip kalė. Nepaleidžia iš savo gniaužtų. Kur galima nuo jos pabėgt – į dykumas, į kalnus. Tik ten, atsikratęs pertekliaus – bereikalingų daiktų, prasmių, pažinčių, emocijų – apsivalymas, katarsis - lieki vienas pats su savimi, kaip Giacometti skulptūra, ir atrandi save patį, kokio gal net ir nepažinojai.
Jaspersas, Heideggeris ir Sartras. Ribinės situacijos. Čia atsiveria patirtis, netelpanti į jokius kasdienybės rėmus. Niekur kitur pasaulis neatrodo toks gražus, kaip pro onkologinės ligoninės langą - ir visai nesvarbu, kurioj vietoj ta ligoninė. Pasaulis išslysta iš po kojų, prarandi principus, vertybės, įsitikinimus, kuriais dangsteisi, kaip povo plunksnom..... Kai kažkas negrįžtamai griauna tavo pasaulio savaime suprantamumą, kai nebeturi nieko - atrandi pats save. Pasak Jasperso - prisijaukini mirtį, ir sakai Dievui „Labas.“ Ir tada, neturėdamas jokio egzistencinio atramos taško, visai kaip Miunhauzenas, privalai pats save ištraukti už plaukų. Kaip sakė Skoderug – patogus gyvenimas nebūtinai yra geras, o geras – nebūtinai patogus. Arba, kaip sakė Marcuse – kuo blogiau, tuo geriau.
Kasdieninio gyvenimo patirtys, įsikūniję subjekte - mes ne egzistuojame, o esame egzistuojami; lyg ženklai, nešame į mus įrašytas ir mums duotas prasmes... Kiekvieno iš mūsų unikali biografinė situacija. Įkalinti joje, Kitą visuomet pažįstame tik kaip dalinį subjektą – tiek, kiek gebame atpažinti jame savo pačių patyrimus. Likusią dalį, nori nenori, tenka, pasikliaujant intuicija, prisikurt pačiam – idealizuoti, demonizuoti, žmogizuoti, patinizuoti arba patelizuoti – priklausomai nuo fantazijos ir/arba sugedimo laipsnio. Projektuojame į Kitą savo lūkesčius, save pačius. Norime jį regėt panašų į save. Nes akistata su Kitu visuomet skaudina - pasak Bergerio ir Luckmanno, griauna tikrumą, ir verčia abejoti savo pačių kasdieninio pasaulio savaime suprantamumu.
Kai kurie žmonės – kaip peilio ašmenys. Paklusę kantiškajam imperatyvui – Sapere Aude, išdrįsk naudotis savo protu. Išdrįsk, nors tau nepritartų, lyg susitarusi, visa visata. Aštrus protas, kaip ašmenys, - matai, kaip, žvilgėdami prieš saulę, jie šaltai naikina tavo pasaulio savaime suprantamumą - tiesiog akyse nyksta banalios kasdienybės reikšmių struktūros. Kaip sakė R.Rorty, jei nė viena banalybė senajame žodyne neatsako į klausimą, tai atsakymo poreikis priverčia pakilt virš banalybių. Pakilt, virš kasdienybės, virš banalybių – ech, savaip svaigina atsivėrę nauji horizontai – nors kylant dažniausiai tenka nusibrozdint ir susižeist.
O kai kurie žmonės yra tiesiog pernelyg buki, kad ką nors sužeistų. Kaip atšipę ašmenys, jie nežeidžia, jis tiesiog zulina - savo monotonišku nuvalkiotų tiesų kartojimu bei pretenzijom į išskirtinumą – kaip nepatogūs batai, - tose vietose oda tiesiog surambėja, pasidaro nejautri... Dar kiti, slidūs ir glitūs, pralenda visur, kur tik reikia, iš esmės niekur ir neužkliūdami. O kai kurie, kaip vijokliai, kabinasi ir lenkia tave žemyn, nuginkluodami ir supurvindami savo pasyviu, bejėgišku gličiu gerumu.
Dar Šventam rašte parašyta - „Mylėk savo priešą“. Nežinau, kas tiksliai tuo norėta pasakyt. Bet pragaištinga tiesa yra tai, kad dažnai labiausiai mylime būtent tuos, kurie mus skaudina, ir niekaip negalim jų pamiršt. Slapčia jų ilgimės ir norim dar kartą, iš naujo viską vėl patirt.
Nežinau, ką galvojo Britney, kai dainavo – „hit me... one more time...“
