Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kaišiadorių gyventojas Pranas Juzukonis (58 m.) dingo 2000-ųjų pavasarį. Kovo 11 dieną jis išvyko aplankyti Cineikių kaime (Žaslių sen., Kaišiadorių raj.) gyvenančios savo motinos ir namo nebegrįžo. Tiktai pernai pavasarį, kai rajono policijos pareigūnai atkasė visiškai suirusio žmogaus palaikus, o ekspertai patvirtino, jog tai P. Juzukonio lavonas, tuoj pat paaiškėjo ir žiauraus nusikaltimo vykdytojai. "Akistata" jau rašė, jog iškart buvo sulaikyta Burbiškių kaimo (Paparčių sen., Kaišiadorių raj.) gyventoja Arnolda Golubauskienė (42 m.) ir netolimi jos kaimynai broliai Algis bei Josifas (34 m.) Tamašauskai. Po kiek laiko kaltinimai P. Juzukonio nužudymu buvo pareikšti tik dviem iš sulaikytosios trijulės - J. Tamašauskui ir A. Golubauskienei.
Nužudę užkasė laukuose
Per parengtinį tardymą bei teisminį bylos nagrinėjimą paaiškėjo šios beprasmiškos žmogžudystės aplinkybės. O jos labai paprastos - visiškai degradavę asmenys, kuriems gyvenime niekas daugiau, išskyrus degtinę, nerūpėjo, negailestingai sumušė ir suspardė atsitiktinai į jų kompaniją patekusį žmogų, o šis netrukus mirė. Tuomet per daug nesivargindami broliai įvertė lavoną į laukuose, netoli sugėrovės A. Golubauskienės sodybos, iškastą duobę ir užbėrė storu žemės sluoksniu. Be jokios pagarbos, be menkiausio sąžinės graužimo ir be jokio jaudulio... Žudikams atrodė, jog šis juodas darbas liks amžina paslaptimi. Deja, taip neatsitiko - atpildo išvengti nepavyko. Neseniai Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį. Trečią kartą į teisiamųjų suolą sėdęs Josifas Tamašauskas su laisve atsisveikino dešimčiai metų, o jo bendrininkė A. Golubauskienė kolonijoje praleis devynerius su puse metų. Tiesa, pastaroji jau spėjo parašyti apeliacinį skundą. Nuteistoji teigė P. Juzukonio nemušusi, todėl prašė ją išteisinti ir jos atžvilgiu baudžiamąją bylą nutraukti...
Išėjo ir negrįžo
Po nelaimės praėjo daugiau nei dveji metai, tačiau iki šiol Janina Juzukonienė negali susitaikyti su vyro netektimi ir tiksliai laikosi medikų nurodymų - kuo daugiau laiko stengiasi praleisti gatvėje, būti tarp žmonių, nes vienatvė ir širdies skausmas tampa nepakeliami.
J. Juzukonienės teigimu, jos vyras Pranas paskutiniu metu dirbo vairuotoju Kaune įsikūrusioje UAB "Ridema". Keturiasdešimties metų vairuotojo darbo stažą turėjęs vyriškis buvo gerbiamas ne tik savo kolektyve - jis pasižymėjo ir kaip rūpestingas sūnus. Prieš tris dešimtmečius mirus tėvui, Prano motina liko gyventi viena savo sodyboje Cineikių kaime. Ji blogai matė, be to, metams bėgant, pastebimai silpnėjo sveikata, todėl Pranas beveik kas savaitgalį aplankydavo savo mamą - nuveždavo maisto produktų, parūpindavo vandens, malkų, padėdavo prižiūrėti nedidelį daržą. Pas mamą jis nenakvodavo - paprastai namo grįždavo tą pačią dieną. Tiesa, senutei susirgus, užsibūdavo kiek ilgėliau... Paprastai jis sėsdavo į traukinį, pavažiuodavo iki Žaslių stotelės ir iki savo gimtosios sodybos dar apie 40 minučių eidavo pėsčiomis.
Į paskutinę kelionę išsiruošęs vyriškis išvyko ankstyvą šeštadienio, kovo 11-osios, rytą. Namo pažadėjo grįžti apie pirmą valandą. Deja, tą dieną jis nepasirodė nei po pietų, nei vėliau... Iš pradžių Janina ir jos dukra (ji tą savaitgalį buvo sugrįžusi iš Vilniaus, kur dirbo ir gyveno) bandė vyti šalin blogas mintis, tačiau nuojauta kuždėjo, jog kažkas atsitiko. Nors ir skaudžiai kankinama nerimo, Janina dar vylėsi, jog galbūt vyras iš susirgusios motinos namų pirmadienio rytą išvažiavo tiesiai į darbą. Deja, kai paskambinus į darbovietę, sužinojo, jog ten P. Juzukonio nėra...
Buvo patekęs į blogą kompaniją
Išgirdusi, kad brolio darbe nėra, Prano sesuo tuoj pat nuvažiavo į savo gimtinę. Deja, šiek tiek nustebusi motina paaiškino, jog sūnus, kaip ir buvo žadėjęs, namo išvyko dar šeštadienį, apie vidurdienį. Tada jau nieko kito nebeliko, tik kreiptis į policiją. Prasidėjo dingusio žmogaus paieška, o kartu su ja - begalinės kančios ir nemigos naktys... Šiandien Janina negalėtų suskaičiuoti, kiek kartų, pasisamdžiusi pagalbininkus bei kitus artimuosius, ji išvaikščiojo kiekvieną lauko pėdą, miško lopinėlį, išbraidė pelkynus, apžiūrėjo kiekvieną krūmelį - vietas, kurias galėjo praeiti arba jose pražūti mylimas žmogus. Tačiau jokių Prano pėdsakų surasti nepavyko. Praėjus savaitei po vyro dingimo, negalėdama ilgiau kęsti širdies skausmo, Janina kreipėsi į ekstrasensus (vėliau jų pagalbos prašė dar ne kartą), nors iki tol skeptiškai vertindavo pastarųjų sugebėjimus nuspėti dingusių žmonių likimus. Didžiam nusivylimui, paguosti, jog vyras dar gyvas, jie negalėjo, tiktai pasiūlė ieškoti pradingėlio apleistuose negyvenamuose pastatuose. Be to, viena aiškiaregė paaiškino, jog Pranas susidėjęs su negera kompanija, kurioje buvęs tamsiaplaukis vyriškis bei rudų akių moteris. Todėl vėliau, kai buvo išaiškintas nusikaltimas, teisiamųjų suole pamačiusi A. Golubauskienę, Janina akylai pažvelgė jai į akis. Jos iš tiesų buvo rudos...
Atgulė į sunkios ligos patalą
Blogą naujieną apie savo sūnų motina išgirdo praėjus tiktai pusei mėnesio nuo jo dingimo - iki tol namiškiai neišdrįso jaudinti silpnos sveikatos senutės. Tuomet pastaroji pasakė sapnavusi baisius sapnus ir per miegus klaususi Prano, kodėl šis neinąs į darbą. Sūnus atsakęs, jog negalįs dirbti, nes lyja... Janina tikina vėliau supratusi, jog tokie pranašiški sapnai turėjo pagrindą - juk jos vyras buvo įmestas į duobę, o ne palaidotas karste... Be to, motina prisiminė ir blogas paties Prano nuojautas, kurias jis buvo išsakęs savo gimdytojai (žmonai apie tai nebuvo net užsiminęs). Pati Janina vaikščiojo lyg šešėlis - naktimis negalėdavo užmigti net prie šviesos, nieko nevalgė, beprotiškai kankinosi. Ši nelaimė moterį paveikė itin skaudžiai dar ir todėl, jog iki tol ji nebuvo išgyvenusi tokių skaudžių artimų žmonių netekčių. Praėjus lygiai mėnesiui, balandžio 11 dieną, moteris visiškai palūžo - į ligos patalą ją paguldė gili depresija. Tačiau net ir sunkiai sirgdama ji nenuleido rankų - visomis išgalėmis ieškojo savo vyro. Nors buvo visiškai aišku, jog jo nėra gyvo, tačiau viltis, kaip sakoma, miršta paskutinė. J. Juzukonienė iki šiol yra labai dėkinga kaimynėms, bendradarbėms, kurios suprato ją slegiantį skausmą ir dažnai ateidavo pavakaroti, kartu pasėdėdavo, bent trumpam nuramindavo.
Antroji netektis
Tų pačių metų gegužės pabaigoje Janina patyrė kitą didžiulį stresą - mirė jos mama. Moteris neabejoja, jog netikėtą motinos mirtį pagreitino žento dingimas. Janina prisipažino, jog kiekvieną akimirką laukdavo baisios žinios: krūpčiojo nuo kiekvieno skambučio, tiktai išgėrusi raminamųjų trumpam prisnūsdavo, o naktimis staiga puldavo iš lovos ir bėgdavo prie durų - vis atrodydavo, jog kažkas skambina. Deja, tūkstančius kartų įsižiebusi vilties kibirkštėlė tuoj pat užgesdavo. Moterį nepaprastai iškankino kvietimai atpažinti kokį nors rastą lavoną, jei pasirodydavo, jog šio amžius ar kiti požymiai panašūs į dingusio vyro. Kartą moteris buvo priversta važiuoti net į Kauną. Deja, tarp atrastųjų jos sutuoktinio nebuvo...
Vyro palaikus atpažino iškart
Kraupi žinia, jog reikia ruoštis laidotuvėms, Janiną aplankė pernykštę gegužės 14-ąją, nuo vyro dingimo praėjus 14 mėnesių. Nors Kaišiadorių rajono policijos pareigūnai puikiai žinojo, kaip skaudžiai dėl šios nelaimės išgyvena J. Juzukonienė, buvo priversti pakviesti moterį atpažinti atkastus palaikus. Janina savo vyrą atpažino iškart, suvokusi širdimi, nors daugiau nei metus žemėje pragulėjęs kūnas buvo beveik suiręs. Nykimo procesas buvo mažai palietęs tiktai jo drabužius ir avalynę. Bet kokios abejonės, jog tai - ne jis, iškart buvo atmestos... Daugiau nei metus trukusi nežinia baigėsi ir fiziškai bei dvasiškai iškankinta moteris ėmė ruoštis vyro laidotuvėms...
Galva už galvą
J. Juzukonienė iki šiol negali suvokti, kodėl buvo nužudytas jos vyras. Juk jis nebuvo nei mušeika, nei vagišius, per savo gyvenimą niekam nepadaręs blogo. Moteris neneigė, jog Pranas neatsisakydavo stikliuko, tačiau nebuvo linkęs susidėti su nepažįstamomis kompanijomis. Juolab jai sunku patikėti, kad vyrą galėjo sudominti tokia moteris kaip A. Golubauskienė, todėl Janina beveik įsitikinusi, jog ši nusikaltėlė kažkuo apsvaigino jos vyrą, o paskui su juo susidorojo. Vėliau žmonės pasakojo, jog A. Golubauskienė - nepaprastai agresyvi, visiškai degradavusi moteris, kuriai nerūpėjo nei vaikai, nei namai - tiktai alkoholis ir svetimų vyrų kompanijos. J. Juzukonienei žinoma, jog nuteistoji kaulydavo išmaldos, kurią vėliau pragerdavo, todėl po šios nelaimės nė vienam prieš ją sustojusiam su ištiesta ranka ji neduoda nė cento. Juolab jog ištisus metus užsitęsusi paieška, o vėliau - laidotuvės pasiglemžė visas santaupas. Nieko gero našlė neišgirdo ir apie kitą nuteistąjį - J. Tamašauską, kuris niekur nedirbo, nuolat girtavo... Vis dėlto savo vyro netekusiai moteriai buvo keista, kodėl teisiamųjų suole atsidūrė tik du sugėrovai - ten turėjo sėdėti ir Josifo brolis Algis Tamašauskas, o galbūt ir jų motina... Juk jie visi dalyvavo išgertuvėse, be to, Algis padėjo užkasti lavoną... J. Juzukonienės nė kiek nenuramino vyro žudikams teismo paskirtos bausmės. Ji mano, jog niekas nedavė teisės kitam atimti gyvybės. Todėl, jeigu jau taip atsitiko, žudiko turėtų laukti lygiai toks pat likimas, kaip ir jo aukos. Žodžiu, galva už galvą...
