Daiva NORKIENĖ
"Maniakas", "kapinių žudikas", "gerklių pjaustytojas", "žudikas moksleivio veidu" - taip ne kartą vadintas dvidešimt vienerių metų pabaisa Aleksandras Markinas. Jei šis neaukšto ūgio ir fiziškai silpnas nusikaltėlis būtų norėjęs nustebinti pasaulį ir "pasižymėti", tai savo tikslą jau pasiekė. Bet kuris iš aukščiau minėtų apibūdinimų išskiria jį iš kitų nusikaltėlių tarpo, "pilkos minios". Kaip išsiskyrė ir stulbino daugelis kitų žemaūgių - Berija, Hitleris, savo šeimos žudikas Mindaugas Daunoras, sugėrovų ketvirčiuotoju pavirtęs lakūnas Aleksandras Chrisanovas... Todėl vieną dieną "Akistatos" žurnalistė, vedama profesinio smalsumo, nutarė išvynioti monstro vystyklėlius. Tai yra atskleisti pasauliui, koks Markinukas buvo vaikystėje, kaip tapo toks, koks yra.
Deja, Aleksandras pasirodė besąs toks primityvus ir ribotas žmogeliukas, kad net neįmanoma atsekti jo raidos iki nusikaltėlių luomo. Kaip ir nėra "duobėn" pastūmėjusių aplinkybių - nei visuomeninių, nei šeimyninių. Atrodo, kad žmogus toks paprasčiausiai... gimė.
Normalus?
Prieš skaitydami šį rašinį įsidėmėkite: per kelis praėjusių metų mėnesius tris žmogžudystes, du išžaginimus, kelis sunkius kūno sužalojimus, aibę plėšimų ir vagysčių įvykdęs asmuo yra pakaltinamas, savo veiksmus "visiškai suvokė ir galėjo valdyti". Tokia oficiali Utenos ekspertų nuomonė.
Aleksandras Markinas augo tvarkingoje Vilniaus rusų šeimoje. Turi ištekėjusią seserį Natašą, jaunesnius brolį Dmitrijų bei sesutę Alioną. Tėvas Nikolajus anksčiau dirbo prekybos bazėje, mama Vera - parduotuvėje. Aleksandrui galėjo būti aštuoneri, kai šeima gavo erdvų trijų kambarių butą naujame blokiniame name S. Stanevičiaus gatvėje - tai buvo patys gražiausi didelių svajonių išsipildymo metai. Markinų kaimynai ir dabar prisimena, kaip džiaugėsi tėvai padidėjusiu gyvenamuoju plotu, o laimingi naujakurių mažiai per dienas dūkdavo daugiabučių kvartalą supančiuose pušynuose. Į mišką atsiremiančioje gatvelėje jų namas buvo paskutinis, judėjimas aplink - minimalus, grynas oras, netoli yra net du ežerai. Savo lizdelį šeima apstatė baldais, susitvarkė, susipažino ir susidraugavo su kaimynais. Tėvas, tiesa, nespjaudavęs į taurelę, tačiau darbe triūsė nepriekaištingai, o jo ir Veros atžalos kieme neišsiskirdavo iš kitų. Jie, pasak kaimynų, buvę neblogai rengiami, Aleksandras netgi turėjo nuosavą dviratį (o tai anais laikais - gana daug).
Aleksandras, nedidelis, strazdanotas berniukas, be vargo užkariaudavo suaugusiųjų simpatijas ir galėjo tapti viso kiemo numylėtiniu (taip paprastai suaugusieji žiūri į visus mažvaikišką naivumą ir bejėgiškumą įkūnijančius smulkučius šviesiaplaukius personažus). Kartais tokie mažiukai infantilaus žavėjimo meną puikiai įvaldo ir geidžiamų rezultatų sugeba pasiekti gudrumu. Aleksandrą tėvai irgi, pasak kaimynų, šiek tiek palepindavo, pagailėdavo bausti - jiems jis ilgai buvo "mūsų mažiukas". Bet numylėtinis taip ir nesugebėjo pasinaudoti savo "išskirtinumu". Iš pat mažens jis elgėsi ne tik piktybiškai, bet ir gana paikai.
- Jis nesuvokė daiktų vertės, nemokėjo jų saugoti, negalėdavo motyvuoti daugelio savo poelgių, - prisimena viena moteris. - Aš tai pavadinčiau nukrypimais.
Būdamas dešimties metų ir net vyresnis, Saša tiesiog išmėtydavo daugelį vertingų savo įrankių, žaislų. Nueis, būdavo, žvejoti, tai nešis neseniai už nemažus pinigus nupirktus žuvavimo reikmenis. O vakare jų nebeturi. Pasirodo, pažvejojo, pavėpsojo į vandenį (nesvarbu, pagavo ką nors ar ne) ir traukia namo, ant kranto palikęs visą inventorių. Arba kitąsyk vėl: sėda Aleksandras ant dviračio ir ritasi pasivažinėti į girią. Kai jo dėmesį patraukia kokia kita veikla, transporto priemonę palieka ir eina savais keliais. Taip, pasak mačiusiųjų, jis dviračio ir neteko.
Kai vaikelis pradėjo lankyti penktąją klasę, jo mamytei rūpesčių dar padaugėjo. Išsiblaškymą, užmaršumą pakeitė piktybiška veikla - Saška ėmė bėgti iš pamokų. Kuprinę su knygomis pamesdavo kur nors patvoryje arba irgi palikdavo miške. Gimdytoja eidavusi ir rankiodavusi jo mokymosi priemones, o jei nerasdavusi, mokykloje kildavę nemažų problemų.
Nebuvo nieko šventa
Pasakoja buvęs Aleksandro kiemo draugas Darius:
- Kol Saša buvo mažas, turėjo nemažai draugų. Aš irgi su juo dūkdavau kieme, neblogai sutardavome. Tačiau vėliau jis labai pasikeitė - palinko muštis, o galiausiai ir išvis "užmiršo" kiemo bičiulius. Beveik su niekuo iš kiemo nedraugavo, o kartais ilgam pradingdavo.
Paauglys A. Markinas be jokios priežasties paromis prapuldavo iš namų. Nakvodavo stotyje, valkatavo. Penktajame aukšte, virš Markinų, anuomet gyveno dabar į Karaliaučių (Kaliningradą) pasitraukusio majoro šeima. Su pastarojo sūnumi Aleksandras sutardavęs geriausiai. Tačiau draugystė jam nesutrukdė apvogti karininko šeimą. Darius teigia, kad apsilankius Aleksandrui iš daugelio berniukų namų prapuldavo įvairūs daiktai. Jaunasis vagis "profesionalėjo" sparčiai - iš staliumi dirbančio kaimyno sandėliuko į savąjį slapčia persinešė brangius darbo įrankius, apvogė kaimynų mašiną, daugelį savo laiptinės ir tolimesnių butų. Šių nusikaltimų priežastys irgi nelabai aiškios. Mat vagystė šiaip jau yra siekis pralobti svetima sąskaita. Tačiau Saškos šeima nepastebėjo, kad jis staiga būtų tapęs turtuoliu ar švaistęsis pinigais. Nei jis prisipirko drabužių, nei brangenybių, nei ko vogto atnešė į šeimą. O štai gimdytojams vėliau teisme pateikti ieškiniai (pasak šeimos pažįstamų) siekė tūkstančius litų. Viena buvusi kaimynė įsitikinusi, kad naivuoliu naudojosi kokie nors patyrę nusikaltėliai, jiems atitekę ir nusikaltimų "vaisiai". Kartą neapsikentusi savo paauglį ponia Vera nuvežė ištirti ir gydyti į Naujojoje Vilnioje esančią psichiatrijos ligoninę. Neilgai pabuvęs, Saška iš ligoninės dingo. Ne vienas - išsivedė ir pulkelį likimo draugų. Kai Aleksandras pateko į koloniją, motina dar tikėjo "auklėjimo" efektyvumu. Tikėjo ir lankė. Tėvas, teigia pažįstami, nedorėlio sūnaus išsižadėjęs. "Pavargo mušti, pykti ir pamokslauti", - pasakojo žmonės. Mat baramas Saška tik nusukdavęs į šalį akis ir nesiklausydavęs. Po pirmojo sūnaus teistumo sekė antras, po to - trečias. Vaikelis savo šeimą taip nualino, kad netrukus Markinai liko be buto - pardavė ir atsiskaitė su sūnaus apvogtais žmonėmis.
"Pasimokė"
Visą praėjusią vasarą bei rudenį Vilnių ir Lentvarį virpino A. Markino aukų dejonės, žemę mirkė jų kraujas. Vienas po kito šiurpesni pranešimai apie surastas "paslaptingo maniako", "kapinių žudiko" aukas mirgėjo spaudos puslapiuose ir televizijoje. Ir staiga - lyg netikėta detektyvo atomazga - į pirmą planą iškyla vaikiškai strazdanotas žmogžudžio veidelis. Su lūpose žaidžiančia drovia, nekalta šypsena! Ne kruvinų aukų vaizdai, ne nusikaltimų detalių aprašymai išmušė iš vėžių visko mačiusius mūsų žmones. O būtent šypsena! Ir tas atvirumas, su kuriuo nusikaltėlis išdėstė savo darbelius...
Lygiai prieš penkerius metus tas pats žmogus lygiai taip pat vypsojo policininkams pasakodamas apie pirmąjį savo nusikaltimą - vagystę iš buto. Kai kriminalistai jį vedžiojo po S. Stanevičiaus gatvę ir vietoje tikrino parodymus, A. Markinas tiesiog švietė iš džiaugsmo. "Matytumėte, kaip jis lakstė ir džiūgavo!" - neužmiršta pro langą matyto vaizdo kaimynė. Darydamas nusikaltimus A. Markinas jausdavosi didvyriu. Apšvarinęs kaimynų butus jis taip uoliai draugams ir pažįstamiems girdavosi savo "žygiais", kad nepaisydavo galįs išsiduoti. Po trijų teistumų "pasimokė", jog girtis nedera, ir žiauriausiu bei nelogiškiausiu būdu "slėpdavo pėdsakus" - žudė savo apiplėštas aukas.
Paskutinė Elenos vakarienė
Kad A. Markinas sužavėtų kokią jauną panelę, trūko dviejų dalykų: gebėjimo bendrauti ir intelekto. Viena Markinų kaimynystėn į kaimą dažnai atvažiuodavusi mergina "Akistatai" pasakojo, kad Saša vaidindavęs "kietą", pasakodamas apie savo nusikaltimus ir girdamasis už grotų praleistais metais! Mergina prisipažįsta, kad strazdanius jai įspūdį tikrai padaręs (aišku, priešingą nei tikėjosi). Todėl nenuostabu, kad vyrukas tarp plėšimų ir žudymų dar ir prievartaudavo. Arba "kabindavo" sau į motinas tinkančias damas.
Per kelis 2000-ųjų mėnesius (nuo vasaros pabaigos iki spalio) jis vieną po kito vykdė sunkius nusikaltimus. Užpuolė, apiplėšė, kėsinosi išžaginti prostitutę, kurią paskui bandė nužudyti 25 peilio dūriais (12 iš jų - į gerklę). Mergina išgyveno. Vėliau peiliu perpjovęs gerklę nužudė Konstantiną B., Liepkalnio kapinėse tokiu pat būdu atėmė gyvybę vienišai vilnietei Marijai Š., išžagino ir sunkiai peiliu sužalojo jauną lentvarietę, taip pat be jokios priežasties subadė savo tėvų kaimyną, itin žiauriai nukankino Lentvario gyventoją Eleną B. Pastarąjį nusikaltimą dvidešimtmetis monstras įvykdė, girdint daugybei liudininkų ir be jokio aiškaus motyvo.
Panašu, kad strazdanotam "berniūkščiui" visiškai tas pat, kiek metų ir už ką jis sėdės kalėjime. Jis ne tik prisipažino įvykdęs visus išvardytus nusikaltimus, bet ir atskleidė dar dvylika apiplėšimų, apie kuriuos bylą tiriantys Vilniaus apygardos prokurorai nė nežinojo. Vieną žmogų jis apspardė prie Vilniaus 1-osios apylinkės teismo, Dzūkų gatvėje peiliu sužalojo pažįstamą, keturias moteris apiplėšė Lazdynų mikrorajone, vieną moterį - tarp Pilaitės ir Justiniškių, kitą - Bokšto gatvėje centre, paskui - Viršuliškių kapinėse, iš Šalčininkų gyventojo prie autobusų stoties atėmė pinigus, įvykdė dar vienuolika vagysčių. Deja, dėl pastarųjų nusikaltimų į policiją žmonės nesikreipė, taigi "nėra" ir nukentėjusiųjų. A. Markino byla Vilniaus apygardos teismą pasieks dar iki šio mėnesio 25 dienos, o nagrinėti bus pradėta, kaip manoma, rugpjūtyje. Beje, keistasis "vaikelis" dabar bijo, kad jo nenuteistų kalėti iki gyvos galvos.
