Portugalijos sostine Lisabona tapo 1260 metais. XVI amžiuje miestas gyveno aukso amžių. Čia klestėjo amatai, čia kūrėsi visi didieji keliautojai, kurie į Lisaboną atveždavo ne tik žinių apie atrastąsias žemes, bet ir pilnus triumus aukso, brangakmenių, rytų prieskonių bei vergų iš Afrikos. Tad Lisabona iš kitų Europos miestų išsiskyrė ypatingu puošnumu ir prabanga. Bet viskam ateina pabaiga. 1775 metais Visų šventųjų dieną Lisaboną sudrebina žemės drebėjimas. Miestas beveik nušluojamas nuo žemės paviršiaus, po griuvėsiais žuvo beveik 70 000 gyventojų. Miestiečiai ir dabar apie šį žemės drebėjimą kalba ne kaip apie kokį istorinį įvykį, bet kaip apie neseniai įvykusią tragediją.
Keliautojai
O štai tiems laikams, kai Portugalija buvo imperija ir viešpatavo daugelyje pasaulio valstybių, didelės nostalgijos nėra. "Anksčiau ar vėliau reikėjo pradėti gyventi pagal išgales", - kalba portugalai, tik 1999-aisiais paskutinę savo koloniją - Makao - perdavę Kinijai. Taip subyrėjo penkis amžius egzistavusi kolonijinė imperija, kurios sudėtyje buvo net 96 kartus už pačią Portugaliją didesnė Brazilija, dalis Vakarų Indijos, Gvinėja Bisau, Mozambikas, Angola, Rytų Timoras ir kitos valstybės. Kai kurios jų tos nepriklausomybės nelabai ir norėjo. Mozambike, Angoloje įsivyravo chaosas, nepasidalijimas valdžia, tad ir šiandien šios šalys vienos iš neturtingiausių. Po kiekvienos šalies nepriklausomybės paskelbimo tūkstančiai nepatenkintų tos šalies gyventojų patraukdavo į Portugaliją. Turbūt todėl Lisabonos gyventojų skaičius per paskutinį šimtmetį padvigubėjo ir pasiekė milijoną. Miestas labai kosmopolitiškas. Didelės afrikiečių iš buvusių kolonijų Angolos, Mozambiko, azijiečių iš Rytų Timoro gyventojų grupės. Pačių portugalų, panašiai kaip armėnų, turkų, graikų ar žydų, irgi rasi dažnoje šalyje.
Portugalai - keliautojai. Dalis jų išsibarstė po pasaulį su Vasko de Gama ir kitais naujų žemių atradėjais, dalis liko kolonijose, kuriose buvo įsikūrę, dar kiti pasklido po pasaulį ieškodami geresnio gyvenimo. Štai šiuo metu tarp didžiųjų miestų daugiausia portugalų gyvena Lisabonoje, antroje vietoje - Paryžius ir tik trečioje - Porto.
Per ugnį ir vandenį
Lisabona - saulėtas miestas. Saulė dosniai žeria savo spindulius ant siaurų gatvelių ir tvirtovių, ant įvairiaspalvių namų, uosto, kur lyg našlaičiai ant bangų supasi plastmasiniai indai, žymintys laivų stovėjimo vietas. Patys laivai seniai jūroje - žvejai išeina dar prieš patekant saulei. Greitai jie grįš gerokai į jūrą nusėdusiose valtyse, pilnose krevečių, aštuonkojų, įvairių Atlanto žuvų. Namų šeimininkės keliasi vėliau nei žvejai, bet tuo laiku, kai saulė ima kepinti, moterys jau būna išskalbusios ir padžiovusios kalnus skalbinių. Pasivaikščiojus po Lisabonos senamiestį atrodo, kad vietiniai savo rūbus laiko ne spintose, bet už lango. Išilgai namų, balkonuose - visur ištemptos virvės, vėjyje plevėsuoja kojinės, kelnaitės, liemenėliai. Visi skalbiniai kabinami pagal dydį. Iš pradžių - staltiesės, lovatiesės, paklodės, po to - užvalkalai, rankšluosčiai, kiti mažesni daiktai. Kiekvienas jų vienas nuo kito nutolę vienodu atstumu - atrodo, kad šeimininkė juos segė pasiėmusi liniuotę.
Kitas firminis Lisabonos talismanas - garsiai drebantys ir cypiantys tramvajai. Kai kurie iš jų pagaminti dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą. Jie labai sunkiai kyla į kalnų viršūnes, iš po ratų pilasi kibirkštys ir atrodo, kad tuoj tuoj tas barškantis pilnas žmonių vagonas pasileis žemyn. Senamiestyje tie vagonėliai vos prasispraudžia pro namus. Pėsčiajam tenka spaustis arčiau sienos, iš viršaus ant jo laša nuo padžiautų skalbinių, o apačioj - kibirkštys nuo ratų. Taip ir eini per ugnį ir vandenį. Bet kaip reikėtų gyventi be tramvajaus, sunku įsivaizduoti. Lisabona, kaip ir Roma, kaip Maskva, pastatyta ant septynių kalvų. Laipioti senomis Lisabonos gatvelėmis smagu tik moksleiviams ir studentams. Vyresniems, ir dar kepinant saulei, ir dar jei, neduok Dieve, nepatogia avalyne, tai - tik ligos ieškojimas, o ne turistavimas. Moterys turėtų atminti, kad aukštakulniai bateliai - ne Lisabonai ir ne Portugalijai. Aukšti kulniukai slidinėja ant akmenų, kliūva už jų ir gracingai einančia tokios moters tikrai nepavadinsi. Greičiau - kaip karvė ant ledo. Užtat sportine avalyne apsiavusios rudakės portugalės jaučiasi visai puikiai.
Kitoje epochoje
Pirmoji pažintis su Lisabona prasideda dar lėktuve. Oro uostas yra beveik mieste, tad lėktuvas virš gatvių, virš aikščių, virš Tagus upės sklendžia gana ilgai - ypač jei į nusileidimo taką užsuka iš jūros pusės. Iš lėktuvo labai gerai matyti vienas iš ilgiausių Europoje (dabar 3 vietoje) Balandžio 25-osios tiltas ir Kristaus Karaliaus statula, net 110 metrų iškylanti virš Tagus upės kranto. Išlipi iš lėktuvo - vėl staigmena. Apsupa šiluma ir eukaliptų kvapas. Vasaros mėnesiais vidutinė temperatūra apie 30, o žiemą - apie 20 laipsnių.
Lisabonos puošmena - Šv. Jeronimo vienuolynas. Pastatytas dar prieš žemės drebėjimą Belemo rajone, jis stebuklingai išliko. Iš Belemo 1497 metais Vasko de Gama išplaukė į Indiją. Naujojo kelio į Indiją atradimo proga ir buvo pradėtas statyti vienuolynas, kurio marmuriniame panteone matyti didžiojo keliautojo ir Manuelio I sarkofagai. Šv. Jeronimo vienuolynas, kaip ir netoli esantis Belemo bokštas, yra manuelino architektūros (portugališkosios gotikos atmaina) pavyzdžiai. Priešais vienuolyną - didžiuliai sodai, vedantys prie paminklo atradėjams. Paminklas pastatytas 1960-aisiais ir yra amžininkų duoklė didžiai praeičiai.
Ištaigingos parduotuvės ir restoranai išsidėstę prie pagrindinių plačių gatvių, mozaikomis papuoštų šaligatvių, bet vaikščioti smagiau stačiomis ir siauromis senamiesčio gatvelėmis. Vingiuotų ir siaurų gatvelių voratinklis gali jus atvesti į aklagatvį, bet gali ir išvesti į tokį ramų kampelį, kur gieda kanarėlės ir čiurlena vanduo, kur užmiršti apie didelio uostamiesčio triukšmingą bruzdesį. Čia labai nesunku pasiklysti, todėl geriau laikytis arčiau funikulieriaus ir apžvalgos aikštelių. Senasis maurų kvartalas Alfama buvo Lisabonos pradžia. Ir dabar čia lyg persikeli į kitą epochą. Kadaise tai buvo prestižinis rajonas ir jame gyveno aristokratai, o dabar jų butus užėmė žvejai. Eini tokia gatvele ir gali klausytis, kaip barasi kaimynės, kaip krykštauja kambariuose vaikai, ir net girdėti, kaip kliuksi vynas, pilamas į valkatos gerklę. Aplink - apsilupinėjusios sienos, aukštos arkos, begaliniai akmeniniai laiptai, miniatiūrinės aikštės, iš geležies nukaltos grotos, už kurių - tylūs kiemeliai. Šalia - nesibaigiantys maži barai ir senovinės tavernos, kurioms jau ne vienas šimtas metų.
Antradieniais senieji Lisabonos gyventojai būtinai eina į Feirą de Ladrą. Tai galima išversti kaip vagių jomarkas ar turgus. Kauniečiai dar sako "talkučkė". Nuo 1882 metų kiekvieną antradienį ir šeštadienį vos ne nuo vidurnakčio prekiautojai užpildo Kampu de Santa Klaros aikštę. Tai labiausiai teatralizuota "talkučkė" pasaulyje. Kaip čia deramasi! Kaip stengiamasi pirkėjui įpiršti ne tik kokias padėvėtas kelnes, švarką ar paltą, bet ir šaldytuvą, televizorių, baldus. Kainas galima nusiderėti bent jau per pusę. Ir žmonės perka, nes pragyvenimo lygis Lisabonoje nėra aukštas. Kainos blizgančiose parduotuvėse gan didelės, o atlyginimai - maži. Gal todėl mieste daug komunistinės atributikos, daug komunizmo gerbėjų.
