Irena ZUBRICKIENĖ
Devyniolikmetis Viktoras Kirilovas, Marijampolės turguje priklaupęs ant vieno kelio nunarinta galva laukdavo, kol skardinėje susidarys vienas kitas litas. Vaikino veidą nutvieksdavo plati šypsena, kai turgaus moterys pavaišindavo jį obuoliais, slyvomis. Šioms geraširdėms Viktoras pasipasakojo savo gyvenimo istoriją. Sakė, kad yra našlaitis nuo ketverių metukų - abu tėvai žuvę avarijoje.
Benamis jaunuolis, pagal profesinėje technikos mokykloje įgytą tinkuotojo-dažytojo specialybę negavęs darbo, keliaudavęs po įvairius Lietuvos miestus ir rankiodavęs gailestingųjų centus. Marijampolėje apsigyveno tiesiog po tiltu per Šešupę. Savo "urve" pasiklojęs šieno, kad būtų minkščiau. Miegodavęs susirietęs, nes net ir didelis šuo vargiai būtų tilpęs jo guolyje. Pasak Viktoro, jo migis buvęs visai pakenčiamas, tik labai jau dažnai tiltą jam virš galvos drebindavusios mašinos, o prasidėjusios šalnos rietusios į ragą.
Pačiu laiku, rudeniui įpusėjus, pagalbos ranką Viktorui ištiesė keturis vaikus turinti viename Marijampolės savivaldybės kaime gyvenanti pusamžių ūkininkų šeima. Sodybos šeimininkas Algirdas P. (47 m.) jaunuolį įkurdino prie ūkinio pastato įrengtame būste. Daug darbų ūkininkai Viktorui neuždavė - išleisti į aptvarą avis, pašerti triušius. Kartu su jaunuoliu dirbdavo ir pats ūkininkas, kad parodytų, paaiškintų, kaip reikia viską daryti. Viktorui buvo leidžiama ne tik valgyti, kiek širdis geidžia, bet ir miegoti tiek, kiek norisi.
Naujasis gyvenimas pas ūkininkus Viktorui apkarto per penkias paras. Vieną rytą sodybos šeimininkas, su žmona išvykdamas į Kauną aplankyti sergančio brolio, įnamiui priminė laiku atlikti kelis įprastus darbelius ir užsiminė sugrįšiąs apie pietus. Viktorui tarsi tik to ir būtų reikėję: vos tik liko vienas, susikrovė savo daiktus, sėdo ant neprasto vokiečių gamybos ūkininko dviračio ir išmynė Marijampolės link. Grįžti pas ūkininkus vaikinas neplanavo, dviratį kaipmat pardavė. Greitas ir sėkmingas biznis tuoj pat buvo aplaistytas.
Tuo metu ūkininkas Algirdas P., supratęs, jog per gerą širdį nusvilo, ir įsitikinęs esąs apvogtas, keikė save už nenugalimą norą padėti kitiems. Taip jau sutapo, kad dar tą patį vakarą, važinėdamas Marijampolės gatvėmis, Algirdas P. pastebėjo šlitinėjantį savo įnamį ir jį sulaikė.
Asmens dokumentų neturėjęs sulaikytasis kurį laiką tebetvirtino esąs nuo Elektrėnų kilęs Viktoras Kirilovas, bet vėliau prisipažino visiems melavęs savo anketinius duomenis. Paaiškėjo, kad tai iš Tiltagalių kaimo (Panevėžio raj.) atsibastęs Marius Šaparnis. Paaiškėjo ir tai, kad Marius visus graudino nebūtomis istorijomis. Marijampolės teismas įrodė, kad Marius Šaparnis iš savo geradario pavogė 300 litų vertės dviratį, ir nuteisė jį kalėti dvejus metus ir tris mėnesius. Nors Marius anksčiau teistas net keturis kartus, už grotų atsidūrė pirmą kartą, mat prieš tai vaikiną nuo nelaisvės tris kartus išgelbėjo amnestija, o vieną kartą jis buvo nuteistas tik lygtinai.
Ginto BANAIČIO nuotrauka:
- Mariui sekdavosi mulkinti patiklius žmones
