Smulkutė, maža mergytė, apvilkta nudėvėtais rūbeliais, įeinantiems į parduotuvę pirkėjams siūlo naujus laikraščius. Didelės mėlynos akys su vilties kibirkštėle žvelgia į kiekvieną tetą ar dėdę, tačiau į vaiko siūlomą prekę niekas nekreipia dėmesio.
Staiga iš parduotuvės šaukdama išvirsta ryškiu makiažu pasidabinusi apkūni ponia:
- Dink iš čia! Dar kartą pasirodysi - gausi į kailį! Mūsų parduotuvėje taip pat parduodami laikraščiai, - užbaigia ramesniu tonu.
"Konkurencija pro ašaras", - blyksteli mano galvoje mintis.
Mažylė kaip pabaidytas žvirblis sprunka daugiabučių namų link.
Rankos mostu sustabdau mergaitę. Mažu kumšteliu nubraukusi riedančią ašarą, drebančiomis rankomis ji ištiesia dar dažais kvepiantį "Alio, Jonava". Ramindama mergaitę duodu kelis litus ir jos sutrikusiame veidelyje nušvinta nedrąsi šypsena. Per trumputį mudviejų pokalbį paaiškėja sunki šešiametės dalia. Mažoji pasakoja:
- Kai mama pagimdė Justę, tėvelis mus paliko. Sesutė visad verkia, nori pienelio, o mes neturime už ką jo nupirkti. Tai mama, tai aš ją supame ant rankų, bet ji vis vien nenurimsta. Už jūsų duotus pinigėlius parnešiu pieno. Tada Justė pamiegos, o mama eis pas tetas prašyti duonytės. Mama sako, kad darbelį gaus, kai sesutė bus didelė kaip aš. Tada mes ir saldainių nusipirksime.
Nuoširdžiai papasakojusi dramatišką šeimos istoriją, pamojavusi rankute mažoji prekeivė nubėga kitos parduotuvės link.
Grįžusi į namus dar ilgai mąsčiau apie mūsų šalies vaikų ateitį. Pilnos gatvės elgetaujančių vaikų. Vis didėja bedarbių gretos. Prieš vaikus vartojamas smurtas: jie mušami, prievartaujami, nereti nužudymo atvejai, kiti dėl abejotinos tėvų moralės, bado, patyčių patys pasitraukia iš gyvenimo.
Godiems valdininkams reikia naujų automobilių, didelių atlyginimų, premijų, pašalpų, reklamos, barų, lošimo namų! Visko tik reikia ir reikia...
O Justei, jos sesutei ir tūkstančiams panašiai egzistuojančių vaikų nieko nereikia?
Zuzana Petraitienė, Jonava
