Vakariniai užsiėmimai suaugusiems yra labai geras dalykas. Mano žmona – Dora, jos vardas Dora – keturis su puse metų po darbo eidavo į vieną tokį būrelį, kuriame mokėsi medžio darbų. Jai visai neblogai sekėsi. Dažniausiai jie ten gamindavo ką nors neįmantraus – tekindavo žvakides, skaptuodavo laivelius, ant faneros degindavo piešinius ir pan.
Kiekvienąkart gimtadienio proga gaudavau kokį nors jos rankdarbį: vieną kartą gavau tokį išdegintą paveiksliuką, kuriame maža mergaitė kairėje rankoje laikė skėtį, o dešinėje gniaužė kriaušės dydžio šunelį – viena jos puskojinė buvo nusmukus, be to, ji kažkodėl merkė akį. Dar esu gavęs visai neprastą laivelį: dvistiebį, išdažytą labai raudonai. Visi Doros darbai buvo kruopščiai surikiuoti ant mūsų židinio atbrailos (įtariu, kad pagal kažkokį slaptą reitingavimo principą).
Keturiasdešimto savo gimtadienio proga turėjau sulaukti kažko ypatingo – mačiau, kad žmona nesėkmingai slėpdama entuziazmą ruošia man siurprizą. Galėjau eiti lažybų, kad tai būtų buvusi arba žvakidė, arba medinė dėžutė su žalvariniais vyriais ir žalio aksomo vidumi. Bet – man taip vėliau papasakojo viena jos kolegė ir šiaip gera draugė, - kortas sumaišė pjovimo staklės. Jos kažkaip vidun įsuko žmonos ranką – vieną akimirką ji susikaupusi bandė perpjauti medžio gabalą, o jau kitą iki peties buvo sulindusi mašinos vidun. Draugės nuomone, Dorai tąkart labai pasisekė – sako, nedaug buvo likę iki paskutiniosios.
Rankdarbius mes padėjome į kitą vietą, o ant židinio pasikabinome didelę įrėmintą fotografiją. Joje buvo pavaizduota (tiksliai nežinau, bet spėju) Margaritos sala. Ne visa sala, o tik vienas balto smėlio paplūdimys: jo viduryje gulėjo labai įdegusi moteris (galbūt pati Margarita), o šalia jos stovėjo raumeningas vyriškis, dviem pirštais prilaikantis kokteilio taurę ir mąsliai žiūrintis į sustingusią jūros bangą. Abu tylėjo: matyt, tuo metu nebuvo ir reikalo ką nors sakyti.
Doros ranką amputavo. Daktaras irgi sakė, kad jai pasisekė. Bet Dorai nuo to nebuvo lengviau – aiškiai mačiau, nors ji nieko man nepasakojo. Dažniausiai grįžęs iš darbo rasdavau ją žiūrinčią televizorių: trečiadieniais rodydavo serialą apie baikerių gaują, kuri važinėjosi po Arizoną, gėrė alų iš mėlynų skardinių – o jos vadeiva mokėjo užsižiebti degtuką brūkšteldamas jį į bato padą. Ketvirtadieniais rodydavo serialą apie delfiną: kai vieną kartą jis pakliuvo į brakonierių spąstus, radau savo žmoną susmukusią virtuvėje. Ji vienu kartu išgėrė labai daug vaistų – beveik visus, kuriuos turėjome namuose.
Po šitos nelaimės viskas kiek pasikeitė. Grįžęs po darbo maitindavau Dorą jos mėgstamiausiu oranžiniu šaukšteliu ir sušukuodavau jai plaukus. Tada kartu žiūrėdavome į baikerius arba į delfiną, arba kartais į Margaritos salą. Aš vis mintyse spėliodavau, apie ką galvoja tas vyriškis su kokteiliu.
