Daiva NORKIENĖ
Aštuoniolikmetė Jurgita iš Pasvalio rajono augina nuo tikro tėvo gimusį kūdikį. Taip kalba pusė kaimo, tą tvirtina ir ji pati. Iš kraujomaišos gimusi Andromeda dabar penkių mėnesių, kol kas - sveika ir žavi.
Bedugnė
Meškalaukis - gana nemaža gyvenvietė Pasvalio rajone. Kolūkio metais čia buvo pastatytos net kelios tipinių namų gatvelės, ne per seniausiai iškilo ir erdvi, šiuolaikiško interjero parduotuvė. Visai šalia yra į tikrus miestus pretenduojantis Joniškėlis: su turgumi, seniūnija, su asfaltuotomis gatvėmis, su keliais prekybos taškais ir barais. Visa tai - "geroji naujiena". "Blogoji", deja, nenusakoma nei trimis, nei penkiais sakiniais. Ji nesutilptų į visą romaną ar šimto serijų meksikietišką "marianadą". Mat tai, apie ką kalbėsime, yra beprotiškas nuopuolis ir kelias į absoliutų moralinį susinaikinimą.
Meškalaukio gyventojas Algis po žmonos mirties liko su keturiais vaikais: dviem sūnumis ir dvynėmis dukterimis. Algis - anaiptol ne didžiausias kaimo nevykėlis. Turi arklį, karvę, kiaulių, dar nepragėrė ir nepardavė savo namų. Pasak Joniškėlio seniūnijos specialistų, yra labai darbštus, likęs vienas savo atžalų badu nemarino. Tačiau duktė Jurgita tėvą kaltina sveiku protu nesuvokiamais dalykais: ją dar penkiolikmetę tėvas pavertė savo sugulove.
"Mane prievartaudavo"
Jurgita kaip dabar prisimena dvejas viena po kitos sekusias laidotuves: iš pradžių mirė visos šeimos "dvasine vadove" buvusi močiutė, paskui išvažiavo į ligoninę ir nebesugrįžo vėžiu sirgusi mama. Neaukštas, tačiau tvirtas šviesiaplaukis Algis sutriko - namie akimirksniu nebeliko nė vienos moters (neskaitant, žinoma, dviejų paauglių dukrų).
- Vieną kartą, kai šalia nieko nebuvo, tėvas pareikalavo, kad su juo atsigulčiau į lovą, - prisimena Jurgita. - Tada man buvo penkiolika.
Jurgita dar niekada nebuvo "to" dariusi ir visiškai nenorėjo. Juo labiau su tėvu. Tačiau jos pačios nuomonė, matyt, nebuvo svarbi. "Taip daro visi tėvai savo dukterims, kai labai pasiilgsta", - paaiškino sutrikusiai mergaitei gimdytojas. Po visko jis netapo nei švelnesnis, nei atidesnis, tik prigrasino niekam nesiskųsti ir nuėjo prie savo darbų. Jurgita - liekna, gležna labai švelnaus būdo panelė.
- Kad ir ko jos klausčiau, kad ir ką sakyčiau, ji vis šypsosi ir šypsosi, - "Akistatos" žurnalistei apie merginos būdą sakė toks vietinis vaikinas Gintaras.
Galima numanyti, kad ir prievartaujama tikro tėvo ji nuolankiai šypsojosi. (Lygiai taip ji elgėsi ir atsakinėdama žurnalistams į jai ypač nemalonius klausimus.) Tai ne kas kita, kaip gynybinė užguito žmogaus reakcija. Jurgita tvirtina nemokėjusi atsiginti nuo tėvo. Ir nepajėgusi. Turbūt dėl šių savo būdo savybių ji ir tapo tėvo auka: mat fiziškai stipresnė ir akiplėšiškesnė jos dvynė sesuo niekada nebuvo nei ujama, nei prievartaujama.
- Po pirmojo karto buvo ir antras, ir trečias... - "Akistatai" pasakojo Jurgita. - Tėvas liepdavo gultis su juo, kai tik užsimanydavo. Aš stengdavausi nepasilikti su juo vienu, slėpdavausi, ypač kai būdavo išgėręs. Bet tai nepadėjo.
- Ar, be savo tėvo, turėjai daugiau vaikinų?
- Turėjau tokį draugą Gražvydą, ir viskas.
- Ar miegodavai ir su juo? Turiu omenyje, ar gali taip būti, kad vaikelis, kurį tu pagimdei, - ne nuo tavo tėvo?
- Jis tikrai yra nuo mano tėvo. Kitų neturėjau...
"Užuojauta"
A. Vienuolio "veronikų" laikai jau seniai praeityje, tačiau netekėjusiajai lauktis vaiko kaime yra tragedija. Pašaipūs žvilgsniai, šnabždesiai už nugaros, pagaliau atvirai į akis rėžiama "tiesa", kad "laukiesi benkarto"... Kai vieniša mama turi į ką atsiremti, kai ją guodžia ir padeda motina, atsitiesti lengviau. Paprasčiausiai gali "prisidengti" išdidžios nepažeidžiamosios "kauke", nemikčiodama tvirtinti: "O aš pati norėjau!" A. Vienuolio Veronika, kaip ir daugelis šiuolaikinių vienišų mamyčių, galėjo bent pasidžiaugti kadaise išgyventa didžia meile arba aistra. Jurgita - ne Veronika. Blogiau. Ji niekada nepatyrė švelnumo, tikros meilės ir neturi nė menkiausios vilties "pozuoti". Nes ji niekada nebuvo mylima, niekada nenorėjo gulėti su tėvu, niekada nepageidavo kraujomaišos vaisiaus! Jos niekas nerėmė morališkai ir neguodė, taigi labai lengva atspėti, su kokiomis mintimis ir viltimis ji laukėsi vaiko!
Šeima
Viena Jurgitos kaimynė žurnalistams papasakojo: toje šeimoje visi vienas kitą kankina. Jurgitą muša tėvas, muša brolis, o kai situacijos aiškintis atvyksta kokia nors oficiali komisija (buvo ir iš seniūnijos, ir iš nuovados), prieš jaunąją mamą pakyla net jos dvynė sesuo. Algis anksčiau ne kartą yra prisipažinęs, kad miegodavo su savo dukterimi. Pačiame to veiksmo įkarštyje jį ne kartą yra užtikusi ir Jurgitos sesutė. Logiškai mąstant, bent vienas iš vaikų turėtų užsistoti seserį, tačiau čia klesti tėvo kultas. Už "neviešintinų duomenų" skelbimą tėvas Jurgitai ne kartą grasino: "Dar pašnekėsi - užmušiu!" Jurgitą iš tiesų lupdavo kas tik netingėjo. Tą tvirtina ir kaimynė, pas kurią sumušta, basa ir apsiašarojusi Jurga bėgdavo slėptis. Tą pripažino ir metas vyresnis brolis Mantas.
- Kodėl muši Jurgą? - klausėme.
- Noriu ir mušu! Kai sunervina. Ir iš antrojo aukšto galiu nuleisti, man kas...
- O kodėl pats savęs "nenuleidi" iš antrojo aukšto? Kai tik susinervini, taip ir daryk! - perėmėme toje šeimoje įprastas "taisykles".
- Taip ir darau. Vieną kartą šokau iš antrojo aukšto ir padas perskilo, gulėjau ligoninėj.
- Nenusiraminai?
- Ne. Man patinka muštis, prie alaus baro tokias muštynes sukeliam! Aš atsilaikau vienas prieš šešis. Grįžtu mėlynais šonkauliais.
- O kodėl, jei toks stiprus, negynei sesers, kai tėvas ją prievartaudavo?
- Kad nieko panašaus nebuvo. Ei tu, Jurga, girdi? Tėvas tau nieko nepadarė, tu pati su visais daveisi, mašinėlių eilė stovėdavo kieme - išveždavo, parveždavo...
"Gynėjas"
Kai dar mokėsi, Jurga neilgai draugavo su tokiu vienmečiu Gintaru. Vėliau vaikinas išvyko mokytis į Rokiškį, įgijo staliaus specialybę. Sako, jį pasiekdavo gandai, jog buvusi pana laukiasi. Kadangi meilė buvo "seniai ir neteisybė", jo tai nesujaudino. Tačiau kai įgijęs specialybę sugrįžo į gimtuosius Pamažupius, kojos pačios nunešė aplankyti Jurgitos. Susitikimas buvo dramatiškas.
- Vos ji mane pamatė, puolė ant kaklo, o akyse - ašaros, - prisimena Gintaras. - Ji maldavo nepalikti, išsivesti iš tų namų, apginti. Nemylėjau tada jos, ir draugystę buvau beveik užmiršęs. Bet negalėjau atstumti. Tėvo namuose ji buvo tokia nelaiminga, bejėgė, kad norėjo kuo greičiau iš jų išeiti. Tada pasiėmėm Andromedą ir išėjome į mano tėvų namus. Kartu gyvenome kelis mėnesius, ji nori kuo greičiau tuoktis, tačiau aš neskubu. Tiesa, Jurgitą pamažu pamilau, dabar ji man yra brangi. Padėsiu auginti Andromedą, naktimis keldavausi prie jos pakaitom su Jurga. Ir sauskelnes moku pakeisti, ir valgyti paduoti. Nesvarbu, kad ji - ne mano vaikas.
Apie vaikiną, kuris iš namų išsivedė "jų" Jurgitą, šeima yra pačios blogiausios nuomonės. Tėvas mėgina dukterį tarsi pririšti:
- Išeina iš namų keturioms paroms, būna su tuo bernu! Valkatauja!
Vyresnysis brolis Mantas:
- Ką, Gintaras apgins? "Dustas" jis! Mano seseriai visiškai netinka! Reiks duoti į galvą...
Panašu, jog apie tai, kas tinka, o kas ne aštuoniolikos metų merginai, nori spręsti visi.
Andromeda valdiškuose namuose
Dėl Andromedos priežiūros jaunai mamai priekaištų niekas neturėjo. Joniškėlio socialinė darbuotoja Zita Vasauskienė žurnalistei teigė, kad Jurgita yra gera mama. Mergytė visada švari, atrodė sveika, soti. Tačiau jaunai savo kampelio neturinčiai mamai su kūdikiu ant rankų blaškytis po svetimus namus - sunku. Todėl ir buvo pasiūlyta išeitis: keturiems mėnesiams mažylę atiduoti į Grūžių globos namelius. Skaudančia širdimi mama prieš mėnesį atidavė savo vaikelį. Kai atvykę paklausėme, ar nori jį pamatyti, Jurgos akys sublizgo. Tada redakcijos automobiliu drauge su Z. Vasauskiene ir Jurgita nudardėjome į už keliolikos kilometrų esančius globos namus. Papūstžandė mėlynakė mergytė (jai penki mėnesiai) mamos nepažino (tik Jurgita ją kalbino, bučiavo, glostė). Sėdėjo ant Jurgitos kelių ir žvalgėsi į šalis. Jai dar buvo nė motais, kaip labai pasikeitė gyvenimo aplinkybės, nei liūdna ir paslaptinga pačios gimimo istorija. Po kelerių ar keliolikos metų (jei tik bus sveika) mažoji tikrai paklaus: "Mamyte, kas yra mano tėvelis?" Kas jai bus Algis? Tėvas, senelis, o gal nepažįstamu "dėdė"? Juk ne visi asmenys yra verti garbingo vardo: tėvas.
P. S. Jurgita ir daugelis kitų jos likimo merginų kentėjo ir kenčia tik todėl, kad nežino, kur ir kam galima pasiskųsti. Todėl, kad kaime šiandien - alkoholizmo ir visuotinio degradavimo pasėta anarchija. Našlaitei visiškai niekas ir niekada neaiškino apie jos teises, apie mažamečius nuo smurto ginančias institucijas. Šiandien, kada ji jau suaugusi, įtariamam tėvui nebegalima netgi iškelti baudžiamosios bylos. Neabejojame, kad beginklės jaunos motinos dar laukia grasinimai, smurtas. Tačiau šiandien ji jau stipresnė: jos likimu susidomėjo kelios oficialios institucijos, ketina padėti seniūnija, viena Grūžių kaimo gyventoja pasiūlė veltui apsigyventi jos laisvame dviejų kambarių bute. "Akistatos" žurnalistai Jurgitai paliko keletą telefono numerių, kur, jeigu bus terorizuojama, galės kreiptis.
