Daiva NORKIENĖ
Savo giminėms Kazys Jonaitis nebuvo žiaurus. Kartais - nesuvokiamas, kartais - godus ir neteisingas, bet tikrai ne sadistas. Ir moterys, pasak vieno policijos komisaro, prie jo "lipdavo it vapsvos prie medaus". Tad kam gi jam prireikė žudyti ir kankinti tas nieko nenutuokiančias gražias merginas?
- Jis buvo pripratęs moterimis naudotis tarsi daiktais, o po ilgų metų kalėjime, matyt, tapo impotentu ir normaliai nebepasitenkindavo. Aš taip manau, - "Akistatai" sakė aukštas pareigas einantis sostinės pareigūnas.
Per moterų galvas
Maniakas, kaip ir kiekvienas žmogus, turėjo ir neblogų savybių. Jį pažinojusieji tvirtina, kad Kazys buvo labai darbštus. Taip pat geras "kombinatorius". Dirbo traktorininku - "laisvalaikiu" visam kaimui nušienaudavo ir išakėdavo laukus. Vėliau buvo tolimųjų reisų vairuotojas, traukinio mašinistas, triūsė gaisrinėje, vėl (jau dabartiniais laikais) - tolimųjų reisų vairuotojas. Daugelis jį prisimena prekiavus patalyne, medžiagomis, mat turėdavo gerų ryšių fabrikuose. Išsiskyręs su savo raseiniete žmona, K. Jonaitis "prilipo" prie tokios apkūnios, tačiau labai inteligentiškos ir išsilavinusios Vilniaus gyventojos. Kazio sesuo Antanina "Akistatos" žurnalistei minėjo, kad jos antroji brolienė buvo teisininkė (šios moters vardo ir kitų anketinių duomenų neskelbiame sąmoningai). Labai plačiai paplitusi nuomonė, jog maniakai yra nevisavertiškumo kompleksų kamuojami, moterų atstumiami neišvaizdūs vyrai. Tačiau Kazys Jonaitis buvo damų viliojimo virtuozas. Ir anaiptol ne nevykėlis. Apsukrus, iš skurdžių "per kitų galvas" išlipęs Jonaitis moteriai atrodė vertas meilės ir pagarbos. Šioje santuokoje gimė sūnus. Laimė, netrukus vilnietė išvydo tikrąjį savo Kazio veidą - jis ėmė žvalgytis į kitus sijonus. Vėliau nužudė ir pateko į kalėjimą per moterį! Prieš pat sėsdamas susipažino ir susižavėjo savo dabartine žmona Galina iš Grigiškių. Taigi antrajai Jonaitienei nieko kito neliko, kaip tik išsiskirti. Jų ištuoka įvyko prieš pat Kaziui atsiduriant už grotų. Beje, Galina, nors ir neturtinga, buvo labai graži moteris. Pasak Kazio giminių, ir labai nuoširdi.
- Ji tokia paprasta, maloni, darbšti, su ja būdavo galima pasikalbėti, - gyrė rusę Antanina.
Kad apsukruolis ir vagišius Kazys vėliau tapo maniaku, žinome. Natūraliai kyla klausimas: ar su savo paties moterimis jis buvo toks pat žiaurus? Žurnalistei atrodo, jog ne. Savo vyro apgauta nuoširdi žemaitė nuo Raseinių ir dabar apie jį negalėjo pasakyti blogo žodžio:
- Nenorime jo matyti nei prisiminti, jis visada buvo kažkoks keistas. Trumpai gyvenome, tačiau manęs jis nemušė, neskriaudė. Po to išvažiavimo du ar tris kartus kvietė persikelti pas jį į Kauno rajoną. Siūlė užgyventi bendrus namus, iškaršinant kokią nors seną močiutę. Nesutikau. Mane atkalbinėjo su juo neprasidėti visa giminė.
O Galina, Kazio laukusi visą dešimtmetį? Giminės sako, jog Kazys "pamišęs dėl turto ir pinigų" (visai neseniai iš senutės motinos išviliojo šešis tūkstančius litų), jog sugeba be priežasties piktai apibambėti, yra nervingas, tačiau - ne žiaurus. Maža to, visai neseniai jis ketino į savo ir Galios namus priimti gyventi motiną, padėti jai išlaikyti ožkelę, mat "turi išsipirkęs septyniasdešimt arų pievos". Šiandien visa giminė spėlioja, ar tik jam prireikė motinos ne dėl jos turimų pinigų. Tačiau su senute jis būdavo ir atidus, ir švelnus.
Samdomas žudikas
1985-ieji. Kazys Jonaitis vėl rėžia sparną apie vieną moterį. Kai jis ko nors labai užsigeisdavo (šiuo atveju - moters), su priemonėmis nesiskaitydavo. Meilikaudavo, apipildavo dovanomis, įkyriai persekiodavo. Viena grigiškietė kadaise buvo gundoma "krūvomis pinigų". Taip sakant, būk Jonaitiene, ir vargo nematysi.
- Aš nežinau, ką jis savyje tokio turėjo, kad moterys prie jo tiesiog prilipdavo. It musės prie medaus, - stebėjosi "Akistatos" kalbintas Vilniaus rajono policijos komisaras Mečislovas Poplavskis.
Tada, prieš keliolika metų, Kazys vilnietės be užuolankų paklausė: "Tai gyvensi su manimi ar ne?" Nežinia, juokais ar rimtai, toji atsakė, kad "trukdo vyras". "Tvarka! Aš jį nužudysiu, ir nebetrukdys!" - tie Kazio Jonaičio žodžiai nuskambėjo įtikinamai. Bylą tyrę pareigūnai sako, jog K. Jonaitis įeis į istoriją kaip pirmas Lietuvoje samdomas žudikas. Tos moteriškės vyrą jis nužudė ne dėl turto, ne norėdamas apvogti, o todėl, kad to panorėjo ji!
Numatytą auką K. Jonaitis pasikvietė į savo kolektyvinį sodą. Pretekstas - parduoti benzino. Mat tais laikais benzinas buvo deficitas, degalinėse jo būdavo galima įsipilti ribotą kiekį, tad klestėte klestėjo įvairiausio paluko "kombinuotojai". Tam žmogui Kazys nesukėlė jokio įtarimo. Atvažiavo žmogelis su savo žiguliais, pasilenkė atsukti benzino baką, o K. Jonaitis iš už nugaros jam tik taukšt per galvą "kietu buku daiktu". Lavoną įgrūdo į automobilį, sėdo prie vairo ir iš miesto teritorijoje esančio kolektyvinio sodo nuvairavo į Nemenčinės plento pamiškę. Čia neskubėdamas išardė automobilį, išrinko visas bent kiek naudingesnes dalis ir pripylęs vidun benzino padegė. Lavonas supleškėjo drauge su mašina, tačiau nusikaltimą milicija netrukus išaiškino. Dabartinis Vilniaus rajono policijos komisaras M. Poplavskis anuomet dirbo milicijos viršininko pavaduotoju operatyviniam darbui ir tyrė K. Jonaičio bylą.
- Ta moteriškė vėliau su Kaziu taip ir negyveno. Matyt, išsigando, kad ir jai taip neatsitiktų, - tvirtino komisaras. - Vėliau mes ją netgi turėjome saugoti, kad nenukentėtų. K. Jonaitis nei tardomas, nei teisme kaltas esąs neprisipažino. Jis tikino, kad viską padarė ta moteriškė. Surinkus pakankamai duomenų, jo kaltę pavyko įrodyti, Jonaitis atsidūrė kalėjime. Bet žinote, ko aš dabar labiausiai gailiuosi? Kad jam nebuvo skirta mirties bausmė. Jei jį būtų tada sušaudę, šiandien neturėtume pakelių maniako.
Nepavydi prokurorams
Gudrus ir švelnus su moterimis, pareigūnams ir kitiems "neprieteliams" K. Jonaitis virsdavo itin kietu riešutėliu.
- Nepavydžiu savo kolegoms, kurie dabar dirba su maniaku, - sakė M. Poplavskis. - Tai labai nemalonus, užsidaręs, gudrus ir nepalenkiamas žmogus. Nepriremsi prie sienos svariais įkalčiais - nieku gyvu neprisipažins. Anuomet K. Jonaitis sugebėjo pabėgti net nuo konvojaus milicininko. K. Jonaitį iš areštinės vedė tardyti. Staiga jis stipriai pastūmė pareigūną ir nėrė į lauką. Buvo žiema, šalta, o jis - basas ir su vienais marškiniais. Su tais pačiais drabužiais, su kokiais būdavo areštinėje. Įsivaizduokite jo atkaklumą: visą naktį šalo pasislėpęs už šiukšlių konteinerių. Jį pagavo tik po kelių dienų.
Mečislovas Poplavskis sako, kad K. Jonaitis liguistai mėgo turtą ir įvairius blizgučius:
- Jis turėjo kelis kolektyvinius sodus. Darant kratas negalėjom atsistebėti - įvairiausių daiktų buvo prigrūsta iki pat lubų. Ir visokių niekučių, ir brangių papuošalų.
Kol jisai buvo jaunas ir pajėgus, moterimis paprasčiausiai naudojosi. Jis buvo įpratęs moterį gauti jei ne meilumu, tai už pinigus. Moterys jam buvo daiktai, jis norėjo jas valdyti. O po keliolikos metų kalėjimo Jonaitis turbūt tapo impotentu. Taip būna su ilgam uždarytais kaliniais. Tada jis ėmė moteris "naudoti" kitaip. Tenkintis kankindamas.
- O kaip su jo "nuosavomis" moterimis? Argi jos nieko nepastebi, nesupranta? Nemato, su kokiu žmogumi gyvena? O Galinos vaidmuo?
- Nežinau, o jei ir žinočiau, nepasakyčiau. Visa, kas liečia pakelių maniako bylą, kol kas yra paslaptis. Taip pat niekada neatskleisiu, kaip buvo išaiškinta pirmoji užsakomos žmogžudystės byla ir kaip pareigūnai išryškino pakelių maniaką. Nenorime sukelti pavojaus kai kuriems žmonėms. Galiu tik patvirtinti, jog buvo labai kruopščiai dirbama. O Jonaitį anksčiau ar vėliau turėjo sugauti. Tokie nenusiramina. Jiems nusikaltimas - tai toks pat paprastas "ritualas", kaip jums išgerti puodelį kavos. Argi jūs, jeigu vakar gėrėte kavą, šiandien jos jau nebenorėsite? Taip ir Jonaitis: jis būtų žudęs ir žudęs... Tiesa turėjo išaiškėti. O dėl moterų, tai toli pavyzdžių ieškoti nereikia: nusikalstamo pasaulio autoritetas ilgus metus gyvena su gražutėle, beveik trapia žmona, kuri jam pagimdo vaikučių... Žiaurus žudikas tiesiog aplipęs damomis... Yra visokių moterų, ir kartais joms tokie patinka labiausiai. Bet artimieji gali ir nežinoti, koks iš tiesų yra jų žmogus. Antai prieš keliolika metų išaiškinome dvidešimtmetį vilnietį maniaką. Jis Saulėtekyje išprievartavo ir nužudė studentę, kita jo auka buvo Polocko gatvėje, trečia - Karoliniškėse. Iš pažiūros buvo labai gražus, paslaugus ir mielas, o motina, kai pareigūnai įsiveržė į butą, iš paskutiniųjų jį gynė ir slėpė. Jeigu man pasakytų, jog mano artimas įtariamas žiauriais nusikaltimais, aš bent pasiaiškinčiau, kas ir kaip. O ji aklai tikėjo, kad jos gražuolėlis nekaltas, ir slėpė po lova... Kai tas vaikinas tarnavo armijoje Kaliningrade, ten išprievartavo ir nužudė vietinę panelę. Jo likimo gerai neprisimenu, bet atrodo, kad buvo sušaudytas. Mat visa informacija apie jį vėliau buvo slepiama: nenorėta viešinti, kad maniakas tarnavo "garbingoje tarybinėje armijoje".
Prisipažino
Kol kas K. Jonaitis prisipažino nužudęs tik dvi merginas: jonaviškę J. Šteinaitę ir Vievio gyventoją E. Venskutonytę. Tai sužinoję jo artimieji iki šiol negali atsitokėti. Vienas iš K. Jonaičio posūnių (solidus ir tvarkingas vyras) buvo taip sukrėstas, kad kurį laiką kartojo eisiąs į kurią nors redakciją ir prisipažinsiąs: "Taip, aš esu to maniako posūnis! Darykite su manim interviu!" Jis ketinęs išpasakoti visas nuo Kazio patirtas skriaudas, tačiau kiti giminaičiai sulaikė: "Tylėk ir neišsiduok, kad tu su juo turi ką nors bendro".
Iš tiesų, Jonaičio pavardė (nors Lietuvoje Jonaičių daug) žmonių lūpose tapo vos ne keiksmažodžiu.
- Kartą paskambina man vienas brolis ir guodžiasi: buvo kapinėse, tvarkė giminės, irgi Jonaičio, kapą. Priėjo kažin koks nepažįstamas žmogus ir klausia: "Tai gal tu to maniako giminaitis?" Brolis vos neatsisėdo ant žemės. Sako, nebegalėsiu per Kazį žmonėse pasirodyti, - pasakojo Antanina. - Man gerai, bent jau pavardė kita, ir nekibs svetimieji. O čia, kaime, kur visi pažįsta, jau atlaikėm smalsumo ir klausinėjimų "audrą". Mudvi su mama vis pasikalbame, - toliau dėstė Antanina. - Ar gali būti, kad taip baisiai pasielgė Kazys? Kai per televiziją paskelbė, jog įtariamas 58 metų vyras iš Grigiškių, taip dingtelėjo: Kazys! Nežinau kodėl, bet tokia nuojauta buvo. Nors nieko tokio apie jį anksčiau nežinojome. Tiktai dabar iš spaudos, iš televizijos išsiaiškinam. Sakau mamai, kad tik ji nesijaudintų, iš septynių vaikų vienas galėjo pasitaikyti ir toks. O gal jį taip paveikė sunki vaikystė?
Kai Antanina ir jos motina pamėgina įsivaizduoti Kazį žudantį jaunas ir gražias merginas, joms "stoja širdis".
- Tokias merginas! - sesuo nerado žodžių išreikšti jausmams. - Sakome, jeigu jis iš tiesų taip elgėsi, tai verčiau ir nebegyventų...
Tokį brolio elgesį motina ir sesuo galėtų paaiškinti "nebent pamišimu".
