Daiva NORKIENĖ
Atlikusi žurnalistinį tyrimą, "Akistata" daro keletą prielaidų: šalia Vilniaus - Kauno greitkelio siaučiantis maniakas puikiai pažįsta Vievio apylinkes arba tenai ir gyvena. Antra, labai galimas dalykas, jog jis važinėja visureigiu arba kitu padidinto pravažumo automobiliu (kurio visi keturi ratai - varomieji). Trečia, tai rimtų bendravimo ar net psichikos problemų turintis asmuo, galbūt net mėgdavęs (dėl "kaifo") grįžti į savo nusikaltimų vietas. Beje, su pakelės maniaku greičiausiai susidūrė ne viena moteris ar mergina (policija iš galimų liudininkių jau gauna nemažai pranešimų). "Akistatai" taip pat pavyko susitikti su moterimi iš Vievio, greitkelyje jau turėjusia nemalonių incidentų. Beje, suvokti pakelės maniako psichologiją mums nuoširdžiai padėjo asmuo, nuo 1982-ųjų buvęs Vilniaus moterų siaubu. Jis liftuose žagindavo ir apiplėšinėdavo moteris bei merginas tik todėl, kad jį "liguistas potraukis vertė matyti moters kančias".
Pirmoji buvo Gerda
Gerda Šatraitytė buvo bene pirmoji, kaip spėjama, pakelių maniako auka. Mat pakeliui iš Vilniaus į Kauną ji prapuolė dar pernykštę birželio 7-ąją. Dvidešimt vienerių metų mergina gyveno Jonavoje, anksčiau mokėsi R. Samulevičiaus vidurinėje mokykloje. Kalboms gabi panelė svajojo vėliau studijuoti vokiečių kalbą, tačiau per egzaminą buvo įvertinta tik penkiais balais ir viltys sužlugo. Matyt, todėl graži jauna mergina nutarė laimės bei padoresnio (nei įmanoma uždirbti Jonavoje) atlyginimo ieškoti didmiestyje. Į Vilnių ją pasikvietė geriausia draugė Jurgita Šteinaitė. Abi merginos ir apsigyveno viename kambaryje Jurgitos tetos namuose.
Gerda sostinėje gana nesunkiai susirado darbą "Shell" degalinėje. Kaip "Akistatai" pasakojo merginos pažįstami, ji "labai neblogai uždirbdavo", darbovietėje buvo mėgstama ir gerbiama. O prieš dingdama gaudavusi ir turėjusi papildomą uždarbį, mat koordinavo "Shell" paskelbtą "Pliusų rinkimo" programą. Tą lemtingąją dieną (pernykštę birželio 7-ąją) G. Šatraitytė susiruošė į gimtąjį miestą, kur ketino dalyvauti pažįstamų vestuvėse. Vidurdienį ji su drauge nuėjo į netoli "Lietuvos" viešbučio ir Centrinės universalinės parduotuvės esančią kirpyklą pasidaryti šventiškos šukuosenos. Ten, Gerda pasakė, jog važiuos į Jonavą, ir draugės išsiskyrė. Po to jos niekas nei gyvos, nei mirusios neregėjo...
Paskui Jurgita
Jonaviškė Jurgita Šteinaitė turėjo daugybę draugų, buvo gabi moksleivė, o vėliau ir studentė. Iki 17 metų giedojo bažnyčios chore, gerai rašė rašinius, piešė. Draugiška, pastovi, nesiblaškanti. Jau metus draugavo su keleriais metais vyresniu iš Jonavos kilusiu, Kaune vadybos magistrantūrą baigusiu Robertu. Svajojo už jo ištekėti, turėti vaikų (tėvams jaunuoliai jau buvo pranešę apie rudeniop įvyksiančias vestuves). Nors Jurgita visuomet buvo apsupta draugų, mokėjo bendrauti ir kitus patraukti, bene labiausiai ji vertino viename kieme augusios, mokykloje paralelinėje klasėje besimokiusios vienmetės Gerdos Šatraitytės draugiją. Labai paslaptingomis aplinkybėmis dingus Gerdai, Jurgita labai išgyveno, tačiau dėl to nemetė Vilniaus ir į Kauną bei Jonavą gana dažnai važinėdavo pakeleivingais automobiliais.
Jurgita Šteinaitė Vilniaus pedagoginiame universitete studijavo chemiją, svajojo tapti pedagoge. Tiesa, studijavo Vakariniame skyriuje, kuriame paprastai mokosi dirbantys studentai. Dėstytojai Jurgitą apibūdina kaip gabią ir dėmesingą (praleisdavusi paskaitų, ji visai nesunkiai bendramokslius pasivydavo). O štai pedagoginį etiketą dėsčiusi Chemijos fakulteto prodekanė Živilė Sederevičiūtė "Akistatos" žurnalistams tvirtino, kad ši studentė, be viso kito, "išsiskyrusi ypatingu grožiu", buvo rimta, niekuomet nesielgė iššaukiančiai ir savo elgesiu "tikrai negalėjo išprovokuoti žudiko". Nebent savo nekasdieniu grožiu. Kita dėstytoja, docentė Gema Kudabienė, savo studentę apibūdino kaip dėmesingą, drausmingą, tačiau linksmą, kupiną energijos. Tiesa, kai kurie kalbinti universiteto darbuotojai labai stebėjosi, jog Jurgita, net ir dingus bičiulei, "tranzuodavo" kelyje. Tai patyrusiems žmonėms atrodė labai neatsargu ir netgi lengvabūdiška.
Šių metų gegužės 9 dieną Jurgita, kambaryje ant stalo palikusi tetai raštelį, jog važiuoja į Jonavą, išėjo iš namų Vilniuje. Žemuosiuose Paneriuose stabdydama automobilius, ji elgdavosi gana apdairiai - beveik visada mobiliuoju telefonu savo draugui Robertui išsiųsdavo žinutę su ją vežančio automobilio numeriais. Tąkart tokio pranešimo Robertas negavo. Maždaug 13 valandą Jurgita paskambino į Kauną pusseserei ir susitarė po valandos ar dviejų susitikti Kaune. Kai iki vakaro lūkuriavusi pusseserė Jurgitos taip ir neišvydo, pranešė tėvams, Robertui. Iki pat 23 valandos artimieji kas kelias minutes skambino pradingėlei į jos mobilųjį telefoną, tačiau niekas neatsiliepė - žudikas, matyt, atėmė savo aukos "eriksoną" ir išmetė per langą. Rytą, išsikrovus baterijai, mobilusis nebeveikė. Pavyko tik nustatyti, jog aparatas skambučius priiminėjo "per Rykantų bokštą", taigi buvo jo veikimo zonoje. Vėliau ši informacija padėjo kūno paieškas sukoncentruoti kaip tik Vievio - Rykantų gyvenviečių atkarpoje. Tačiau tai - milžiniškas keliolikos kilometrų ilgio ruožas, apaugęs tankiu mišku, išraizgytu daugybės paslaptingų, tik vietiniams pažįstamų kelių ir keliukų.
Jurgitos motina Audronė Šteinienė iki paskutinės akimirkos tikėjo, jog duktė gyva. "Gal išvežta ar ruošiama išvežti į užsienį? Gal nors po kelerių metų sugrįš?" - vylėsi moteris. Tuo tarpu vyriškoji giminės dalis nenurimo ir ieškojo iš visų jėgų. Padedami VRM karių, stipresni giminės vyrai bei draugai dienų dienas šukavo miškus palei Vilniaus - Kauno greitkelį.
Ir štai prieš kelias dienas gerokai apiręs merginos kūnas buvo aptiktas šalia autostrados. Artimieji iki šiol nesuvokia, kodėl taip arti? Iš tos vietos, kur gulėjo nukankinta mergina, beveik matėsi judriu plentu pirmyn ir atgal lekiančios mašinos! Vadinasi, žmogžudys jautėsi toks užtikrintas ir nesugaunamas, kad savo juodą darbą atliko tiesiog čia? Akivaizdu, kad jis nematė jokio reikalo slėpti ir savo "darbelio" pėdsakų. Merginos palaikai pusiau sėdomis prie medžio buvo pririšti kaproniniu, automobiliams vilkti skirtu trosu. Vėliau ekspertai nustatė, kad auka buvo pasmaugta. Tiesa, pastebėtos ir mušimo žymės pakaušio srityje, tačiau jos nebuvo mirtinos. Mergina, kaip manoma, nebuvo išprievartauta, tačiau greta nerasta jos rankinės, papuošalų.
Dar viena auka
Vievio gyventoja Eglė Venskutonytė (25 m.) iš sostinės į namus taip pat važiuodavo "autostopu". Kirtimuose esančioje "Sanitex" bazėje pardavėja dirbusi mergina Žemuosius Panerius pasiekdavo autobusu, o ten susistabdydavo pakeleivingą automobilį. Šių metų gruodžio 8-ąją tėvai Eglės namuose nesulaukė.
- Sėdome į automobilį, važinėjome autostrados pakraščiu, ūkavome dukters pamiškėse, apsilankėme "Sanitex" bazėje, - pasakoja Eglės mama Aldona Kirkliauskienė. - Neįsivaizduojate, kaip jautėmės negrįžus dukteriai! Juk ji buvo pareiginga, tvarkinga, visada iš anksto pranešdavo, jei vėluos. Todėl jai dingus iš karto supratome, jog Eglę ištiko nelaimė.
Jurgitos ir Eglės žudikas greičiausiai yra vienas ir tas pats asmuo. Tai liudija ne tik panašios abiejų merginų dingimo aplinkybės (dingo balsuodamos tame pačiame greitkelyje), bet ir nužudymo braižas. Abiejų kūnai rasti pusiau sėdomis prie medžių, už kaklų pririšti kaproniniais trosais, abi aukos aptiktos beveik toje pačioje vietovėje, Vievio - Rykantų apylinkėse. Manoma, jog merginos buvo pasmaugtos, be to abiem kietu buku daiktu suknežintas viršugalvis.
Važinėjo visureigiu?
"Akistatai" pavyko nustatyti, jog sausio 8 dieną, kai dingo E. Venskutonytė, oras buvo drėgnas, lynojo. Žiemos vakarai ilgi, taigi tuo metu, kai po darbo Eglė plente stabdė automobilius, buvo jau sutemę. Nuo Vilniaus iki gimtojo Eglės Vievio - 35 kilometrai. Pakeliui aplink autostradą nuo Grigiškių - beveik vien negyvenamos vietovės. Laukus keičia prie pat plento augantys miškai, tarp kurių į šonus tįsta klaidūs, mažai važinėjami arba ne kiekvienam pažįstami keliukai.
Vieta, kur vos prieš kelias dienas buvo aptiktas nužudytos Jurgitos kūnas, ypatinga tuo, kad į tą laukymę įmanoma atvažiuoti nebent visureigiu. Faktas, kad žmogžudys labai gerai pažinojo šią vietovę, taip pat akivaizdus. Antraip kas gi vidury dienos (galėjo būti 13-14 valanda) su išsigandusia, mašinoje spurdančia ir galbūt klykiančia auka ryšis lįsti į ne per toliausiai miestelio esančią girią - o gal ten netoliese yra sodybų? Arba triūsia miško darbininkai (žurnalistai netoliese aptiko seną miško proskyną)? Arba miškas nėra toks tankus, kad vos už šimto metrų nuo autostrados galėtum organizuoti kruviną orgiją?
"Akistatos" žurnalistai minėtoje vietoje apsilankė su Eglę radusiu ir apylinkes puikiai pažįstančiu vyriškiu. Ir žinote, kas pirmiausia krito į akis? Nors dabar jau beveik vasara ir orai gana sausi, ką tik išlygintas Jateliūnų kelias pernelyg didelio pasitikėjimo nekėlė. Žvyru nepabarstytas vieškelis (juo vilniečiai vasarą važinėja į prie Neries upės esančius kolektyvinius sodus) drėgnu oru (o ypač žiemą) turėtų virsti klampynėmis. Mūsų palydovas iš Vievio Viktoras Granickis pripažino, kad sausio mėnesį, per atlydį ir lietų, bet kokiu automobiliu ten nepravažiuosi.
- Provėžos purve turėjo būti gilios ir klampios, - kalbėjo Viktoras, prisipažinęs, kad šiuo keliu dažnai važiuodavo pas prie Neries gyvenančią pusseserę.
Taigi ir vėl iškyla natūralus klausimas: kas tamsoje, beveik naktį, lįs į tokį nuošalų, vos pravažiuojamą keliuką su automobilyje spurdančia auka?
Malonu grįžti prie aukos?
"Akistatos" žurnalistams pavyko sužinoti ir dar keletą šiurpą keliančių faktų. Prieš kelias savaites, kai buvo laidojama balandžio 23 dieną surasta E. Venskutonytė, jos šermenyse apsilankė labai paslaptinga pora. Vievis - mažas miestas, tad čia visi vienas kitą pažįsta bent jau iš matymo. Todėl kai prie Eglutės karsto pasirodė nematyta jauna dama, vietiniai sujudo. Tiesa, per šermenis eiti tiesiai prie nepažįstamųjų ir klausinėti yra nepadoru. Todėl kai kas "viešnią" tyliai pasekė. Ir ką jūs manote? Neilgai pasižvalgiusi, nepažįstamoji pasišalino ir už kelių šimtų metrų įsėdo į prie mokyklos paliktą folksvageną (prie jo vairo sėdėjo nematytas vyriškis). Folksvageno numerius velionės artimieji įsidėmėjo, taigi (jei atvykėliai būtų turėję gerų tikslų) abejones išsklaidyti būtų buvę nesunku. Gal, pavyzdžiui, į šermenis užsuko kokie tolimesni merginos pažįstami, bendradarbiai, taip ir neišdrįsę prisistatyti sielvarto palaužtiems artimiesiems? Tačiau netrukus paaiškėjo, jog prie paslaptingojo folksvageno buvo pritvirtinti... nuo vieno zaporožiečio pavogti numeriai. "Zapuko" savininkas, suprantama, apie Eglę, laidotuves ir maniakus nieko nežinojo...
Dar vienas tiesiog sveiku protu nesuvokiamas, šiurpą keliantis dalykas greičiausiai liudija pakelės maniaką buvus arba nesveikos psichikos, arba labai atsargų dėl lytiniu keliu plintančių ligų. Kai balandžio 23 dieną buvo surastas E. Venskutonytės kūnas, pareigūnai įkalčius rinko labai neatidžiai. Užtat V. Granickis su Eglės pusbroliu, vedami kažkokios paslaptingos nuojautos, jau kitą dieną nuskubėjo į kraupiąją radimvietę.
- Pažarsčiau pagaliu žolę, pernykščius lapus ir aptikau du auksinius Eglės auskarus, - prisimena "Akistatos" pašnekovas. - O tai, ką mudu aptikome šiek tiek toliau, už kelių metrų, iki šiol neduoda ramybės dėl savo mįslingumo.
V. Granickis visiškai šalia tos vietos, kur rado Eglės palaikus, aptiko krūvelę prezervatyvų. Daugelis buvo net neišpakuoti, naujutėliai. Taigi natūraliai kyla dvi versijos: jais, sadistiškai tenkindamasis su auka, naudojosi maniakas (iš pažiūros prezervatyvai atrodė nesutrinti, neperšlapę, tad galėjo čia atsirasti ir visiškai neseniai arba jų pakeliai buvo geros kokybės ir taip išsilaikė nuo žiemos). Pagal kitą "Akistatos" keliamą versiją išeitų, jog kažkas (galbūt tas pats žudikas) visiškai šalia Eglės palaikų - ir neseniai - tenkinosi su kita moterimi! Ir jeigu ne žudikas, tai kas? Juk iš tos vietos, kur surasti prezervatyvai, sėdima poza prie medžio ryškiai mėlynu trosu pririšti Eglės palaikai buvo matyti kuo puikiausiai. Tad kodėl tas kažkas juos regėjo ir niekam nepranešė?
Valentina
Vievio gyventoją Valentiną "Akistatos" žurnalistai sutiko Žemuosiuose Paneriuose, "balsuojančią" autostradoje. Vilniuje dirbanti moteris tokiu būdu į Vievį jau penkerius metus keliauja beveik kasdien. O juk kaip tik iš čia į mirtį iškeliavo net kelios merginos. Į "Akistatos" žurnalistų klausimą, ar nebaisu, moteris atsakė paprastai: "Taip ir pigiau, ir greičiau parvažiuoju". Žodžiu, verčia gyvenimas... O dėl pavojų, tai Valentina jų patyrusi tiek ir tiek. Vienas labai nemalonus incidentas, nutikęs šiame kelyje, privertė suklusti.
Tai įvyko prieš kelis mėnesius, galbūt net žiemą. Valentina ir jaunesnė jos draugė Paneriuose stabdė pakeleivingus automobilius. Labai atsargios moterys niekada nelipdavo į mašiną, jei joje būdavo keli vyrai arba įtartinai atrodančių asmenų. Tąsyk prie moterų sustojo lengvasis automobilis (Valentina jo markę ir vairuotojo veidą pamačiusi prisimintų). Pirmiausia ant galinės mašinos sėdynės atsisėdo Vievyje gyvenanti moters draugė. Senu įpratimu Valentina ketino sėstis šalia jos, jau buvo įkėlusi automobilio vidun vieną koją. Tik staiga pamatė atsigrįžusį vairuotoją: jo žvilgsnis buvęs kažkoks baisus, tarsi apsvaigusio nuo narkotikų. Tą pat akimirką vairuotojas paspaudė akceleratorių, ir mašina, beveik vilkdama nespėjusią įsėsti Valentiną, trūktelėjo pirmyn. Buvo aišku, kad vyriškis nori vežti tik jaunąją Valentinos draugę, o liudininkių nepageidauja. Pajutusi negera, moteris suskubo užsirašyti automobilio numerį. Spąstuose atsidūrusi jos draugė ėmė klykti. Laimė, pavežęs kelis šimtus metrų, keistasis vairuotojas apsigalvojo ir moterį išleido. Po keliolikos minučių Valentina pastebėjo, jog, autostradoje apsukęs ratą, tas pats vairuotojas grįžta prie "balsuotojų".
- Matėme, kaip jis įsisodino mašinon gražią jauną panelę ir nuvažiavo. Tiesiog po akimirkos ir mus paėmė pakeleivinga mašina, važiavome gana greitai, tačiau to vyro automobilio iki pat Vievio taip ir nepasivijome. Gal jis išsuko iš kelio? - samprotavo moteris, kuriai ne vieną kartą yra tekę gintis nuo rankų nevaldančių, agresyvių vairuotojų.
Kitos versijos
Pakelėse siaučiančio maniako versiją kai kurie merginos artimieji linkę atmesti. Štai velionės draugas Robertas "Akistatai" sakė, kad "taip susidorojo kažkas iš Jurgitos ir Gerdos pažįstamų". Šią versiją kelia ir kai kurie kiti giminaičiai. "Dviejų geriausių draugių dingimas, mirtis - tai ne atsitiktinumas", - sakė jie.
Kai kurių asmenų manymu, Eglę Venskutonytę nužudęs žmogus galėjo ir nebūti maniakas. Beje, Vilniaus prokuratūroje rimtai svarstyta versija apie tai, kad Eglei atkeršijo vienas jos pažįstamas už tai, kad kitados prieš jį liudijo teisme. Esą šis prižadėjo išėjęs iš kalėjimo susidoroti. O likus mėnesiui iki Eglės dingimo, jis kaip tik buvęs amnestuotas. Tačiau šią versiją griežtai neigia E. Venskutonytės tėvai. Mama A. Kirkliausikienė "Akistatai" sakė, kad jos dukra tikrai nėra prieš nieką liudijusi, o "gandai padaromi tiesiog iš nieko". Mat prieš kelerius metus įvyko avarija, kurioje buvo aukų. Tame automobilyje važiavusi ir gyva likusi Eglė vairuotojui nereiškė jokių pretenzijų ir niekur neliudijo. Be to, vairuotojas net nebuvo teisiamas.
Jurgitos giminės taip pat teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog Jurgita ar Gerda iš tiesų važiavo į Kauną pakeleivingomis mašinomis. Pasirodo, prieš metus dingusi Gerda turėjo pakankamai pinigų autobuso bilietui nusipirkti, mat "Shell" degalinėje uždirbdavo "apie tūkstantį".
- Taigi kur logika? - "Akistatos" žurnalistei dėstė savo abejones vienas žmogus. - Pasipuošusi, su ką tik kirpykloje padaryta šukuosena, apsikrovusi gėlėmis ir dovanomis ji lauks kelyje? Stovės vėjyje, dulkėse, kad sutaupytų dešimtį litų?Juk tąsyk Gerda važiavo į vestuves. Aš manau, kad kažkas iš pažįstamų pasisiūlė ją pavėžėti į Kauną ir...
Panašių abejonių artimiesiems kilo ir dėl Jurgitos dingimo:
- Jos buvo draugės. Gal su kokiu nors vaikinu atsisakė bendrauti? Gal jam atrodė pernelyg neprieinamos... O jis, vaikystėje nemylėtas, nedrąsus su moterimis, kompleksuotas... Štai ir atkeršijo sulaukęs progos. Ir dar - kad nebūtų išaiškintas - imitavo pakelių maniako "braižą". Spauda plačiai aprašė E. Venskutonytės kūno radimą, kaproninį lyną... Štai ir jis pasielgė lygiai taip pat...
Tam tikrų abejonių artimiesiems kelia ir tai, jog Jurgita lemtingąją dieną planavo likti Vilniuje. Tik paskui, matyt, sulaukusi kokio nors pasiūlymo ar žinios, pakeitė planus ir nutarė lėkti į Jonavą. Gal tas "paslaptingas pažįstamas" pasisiūlė nuvežti? Galbūt todėl ir nesulaukė Robertas žinutės su Jurgitą vežusios mašinos numeriais - kam skambinti, jeigu veža "saviškis"?
Prieš kelias dienas baltame uždarame karste pašarvota Jurgita Šteinaitė buvo palaidota, lydint dideliam būriui pažįstamų, draugų. Audronė Šteinienė viliasi, kad dukters žmogžudys bus surastas.
- Tyrimas gali užtrukti, pareigūnams lengva nebus, tačiau nusikaltėlį turėtų rasti, - sakė A. Šteinienė.
Kai tokias pat viltis išsakėme ir labai išgyvenančiam velionės draugui Robertui, šis atsakė, jog "nusikaltėlį būtinai suras". Ir mums, žurnalistams, greičiausiai net nebūsią ką fotografuoti... Nes "nėra reikalo kalėjimuose savo mokamais mokesčiais išlaikyti tokius".
- Jie - ne ligoniai, jų nereikia nei maitinti, nei gydyti! Kaip negydome kolorado vabalų! Tokius parazitus reikia paprasčiausiai naikinti! - apie žudiką kalbėjo mylimosios netekęs Robertas.
Maniakas yra ligonis
Taip "Akistatai" tvirtina žmogus, nuo 1982-ųjų Vilniaus liftuose žaginęs ir apiplėšinėjęs moteris bei merginas.
Kai Vilniaus griežtojo režimo pataisos darbų kolonijos administracijos paprašėme leisti susitikti su nuteistuoju A., buvome įspėti, kad "jis nekalbės". Mat "tokią savo praeitį nusikaltėliai labai slepia". Tačiau šį labai išvaizdų, iš pažiūros ramų ir inteligentišką vyriškį, matyt, jau senokai slėgė juoda beprasmiškų ir nepateisinamų nusikaltimų masė, kurią jis pats pavadino liga ir tam tikra asmenybės patologija. Tad jeigu norite suvokti, ką iš tiesų jaučia serijinis nusikaltėlis kankindamas savo aukas, skaitykite šį interviu. Ponas A. "Akistatai" apie save papasakojo tai, ko niekada nėra atskleidęs pareigūnams. Ir apie ką kartą kalbėjosi tik su gydytoju psichiatru.
- Vilniaus - Kauno greitkelyje, kaip manoma, siaučia maniakas, kankinantis ir žudantis merginas. Ką jaučia nusikaltėlis, moterį "paimdamas" smurtu?
- Seksą su šiek tiek prievartos mėgsta visi vyrai. Švelnios prievartos. Kai mergina atsiduoda pati, neįdomu. Štai todėl ir įvyksta išprievartavimai, nors gatvės pilnos galinčiųjų atsiduoti. O aš jaučiuosi esąs ligonis, mane reikia gydyti. Aš visada prievartaudavau tik todėl, kad negalėdavau atsipalaiduoti nematydamas savo aukos kančios.
- Tai kodėl jūs ne ligoninėje?
- Mane tyrė Utenos ekspertai, nustatė, kad esu pakaltinamas. Tačiau aš daug skaitau, lankiau psichologijos kursus, gilinuosi į žmogaus psichikos paslaptis ir žinau, jog tai, kas manyje vyksta, yra nenormalu. Tai kažkokia psichikos liga.
- Jūsų nusikaltimų "bagažas" turbūt didžiulis...
- Aš nuo pat 1982-ųjų Vilniaus liftuose plėšiau ir žaginau merginas, moteris. Už plėšimus sėdėjau du kartus, o šis, trečiasis, - už nepilnametės išžaginimą. Bendras kalėjimo stažas jau siekia keliolika metų.
- Tai iš tiesų žaginote tik kartą, o gal jau nebesuskaičiuojate?
- Turiu gerą atmintį, gal ir galėčiau suskaičiuoti, tačiau neverta. Sugebėdavau išsisukti nesurinkus kaltės įrodymų. Tegul taip ir lieka. Jums pasakysiu tik viena: plėšiau ir žaginau beveik nuolatos. Visada akimirksniu dingdavau iš nusikaltimo vietos, o sučiuptas mokėdavau išsiginti. Dažnai įbaugintos aukos apskritai nesiskųsdavo. Bet kad būčiau buvęs labai laimingas, tai tikrai ne. Jausdavau nesąmoningą norą sustoti, baigti tą beprotybę... Juk turėjau daug pinigų, šeimą, o 1991-aisiais, darbe gaudamas šimto rublių per dieną atlyginimą, liftuose atiminėdavau kapeikas... Nusikaltimo man reikėdavo kaip narkotiko, kad patirčiau pasitenkinimą, baimę, stresą, kad sukiltų adrenalinas.
- Papasakokite apie išžagintas aukas...
- Ne kiekviena su manimi į liftą įėjusi graži mergina man tikdavo. Nekenčiu isterikių, rėksnių, tokių, kurios, patekusios į panašią situaciją, nesugeba valdytis. Tikrai, kam patinka apsižliumbusios isterikės? Tokias išleisdavau iš lifto ir nieko nedarydavau. Tų, kurios manęs neišsigąsdavo, elgdavosi drąsiai bei įžūliai, taip pat neliesdavau. Aš galėdavau susijaudinti tik matydamas bejėgės aukos kančias. Savo aukoms grasinau peiliu, grasindavau nužudyti, stengdavausi pažeminti. Jos, virpėdamos iš baimės ir nežinomybės, tenkindavo visus mano norus. Suprantate, man malonumą teikdavo ne akto pabaiga, ne fiziologija, o pats procesas. Labai gera būdavo matant virpančią, bejėgę, pabalusiomis lūpomis auką, kurios visas gyvenimas tą akimirką priklausydavo nuo manęs.
- Ant greitkelio maniako aukų nebuvo aptikta žaginimo žymių. Ar tai galėjo būti asmuo, kurio, kaip ir jūsų, nedomino fiziologija, tik pats kankinimo procesas?
- Galėjo būti. Štai man, matant merginos kančią, viskas įvykdavo labai greit. Kitas galbūt susijaudina regėdamas agoniją.
- Paprastai kankinamos aukos verkia, maldauja pasigailėti "dėl neužaugintų vaikų", "labai išgyvensiančių tėvų"... Kokie žaginamų merginų žodžiai galėjo jus sugraudinti?
- Net nepamenu, ką jos kalbėdavo. Įvairiai. Ir maldaudavo, žinoma. Kuo jos labiau manęs bijojo, tuo didesnį susijaudinimą jaučiau. Žudyti, kaip jau minėjau, aš nežudžiau. Beje, visada neblogai išmaniau žmogaus psichologiją. Žinojau, kur galiu aukai padaryti didesnį poveikį, labiau ją išgąsdinti. Liftas, uždara mažytė patalpa, prievartauti buvo kur kas patogesnė negu, tarkime, atvira laiptinė. Didesnėje erdvėje auka manęs taip nebijotų, su ja nebūtų taip malonu...
- O, aš žinau tą visa apimantį jausmą, kai atsiduri per plaukelį nuo mirties. Ir man pačiam taip yra buvę - sustingau, vos sugebėjau save "išvesti iš streso būsenos". Panašioms situacijoms reikia ruoštis moraliai dar iki tol, kol netapai auka...
- Vadinasi, yra šiokia tokia tikimybė, kad iš paplenčių maniako vis dėlto ištrūko kokia nors labiau "morališkai pasiruošusi", narsesnė būtybė. Ar net kelios... Juk ir garsųjį Amerikos autostradų siaubą, myriop pavėžinusį penkias dešimtis moterų, pagaliau išdavė viena narsiai grūmusis ir ištrūkusi auka... Tad yra tikimybė, kad serijinis žudikas bus pagaliau išaiškintas.
