Daiva NORKIENĖ
Pakelių maniako bylą tiriantys Vilniaus apygardos prokuratūros pareigūnai įsitikinę: K. Jonaitis nužudė ne mažiau kaip šešias merginas. Neseniai jis prisipažino užmušęs ketvirtąją, Jeleną Arcebuševą. Žiniasklaida paviešino džiugią informaciją apie pateiktus naujus kaltinimus.
Šiandien bylą tiriantys pareigūnai jau abejoja savo sėkme, o "Akistata" kelia versiją, kad ateityje tokių "nuoširdžių prisipažinimų" daugės: laiko į valias turintis žudikas gali regzti ir vykdyti slaptus planus.
Dingo be žinios
- Aš nežinau, kodėl jis prisipažino dėl mano dukters, - sakė "Akistatai" Onutė Arcebuševa, be žinios dingusios Jelenos mama. - Gal atsibodo Lukiškėse ir panorėjo pakvėpuoti tyru miško oru? Ar pamatyti žmonių? Juk tai jau antrasis pakelių maniako prisipažinimas: pirmąsyk prokurorai apie tai pranešė rudenį, dabar - baigiantis žiemai. Ar iš tikrųjų jis nužudė mergaitę? Ar tai gali būti tiesa?
Jelena Arcebuševa, kuriai dabar būtų dvidešimt treji, dingo prieš nepilnus dvejus metus. Jeigu ne garsusis pakelių maniakas ir jo "darbai", Vilniaus gražuolės tragedija tikriausiai "tilptų" į porą sausų eilučių: "2000 m. gegužės 11 dieną iš darbo išėjo ir į namus nesugrįžo 21 m. vilnietė Jelena Arcebuševa". Tik tiek dėmesio "pražuvėliams" skiria spaudą apie įvykius informuojanti policija. Dingusiųjų be žinios bylos labai dažnai lieka "tamsios" ir pareigūnams entuziazmo nesukelia: liudininkų paprastai neatsiranda, įtariamųjų - dar rečiau. O merginas (gyvas ar medinėse dėžėse) artimiesiems sugrąžina tik laikas. Tačiau garsiausias pastarojo meto serijinis žudikas prisipažino: "Aš ją pavėžinau ir nužudžiau!" Štai kada vargšės merginos istorija tapo sensacija, o artimieji (ir pareigūnai su žurnalistais) ėmė nerimastingai laukti, ar tikrai Salininkų miško tankymėje bus atrasti palaikai?
Viltis sugrįžta
Vilniaus rajone, Valčionyse, gyvenanti Onutė Arcebuševa Jelenos dingimo dieną prisimena valandų, minučių tikslumu. Šeima laukė šventės, o atėjo tragedija...
Jelena, vidurinioji iš trijų dukterų, ankstyvą rytą pasiėmė paskutinius šimtą šeimos litų. Ji turėjo mieste pripirkti produktų būsimam pobūviui - jauniausiajai Tatjanai sukako 15 metų.
Artinosi vakaras, į Valčiūnų stotelę vienas po kito suko maršrutiniai autobusai, iš kurių pabirdavo būreliai iš Vilniaus sugrįžtančių žmonių. Išgirdusios mašinos burzgimą ar laiptinėje kaukšinčius žingsnius, Onutė su Tania viltingai žvilgčiojo į duris. Atrodė, tuoj tuoj pasigirs spynoje sukamo rakto trakštelėjimas ir įžengs susigėdusi Jelena: "Atsiprašau, aš truputį pavėlavau!" Tačiau slinko minutės, valandos, o Jelena taip ir nepasirodė. Onutė apskambino visas dukters drauges. Sužinojo nedaug: Jelena būtinai turėjusi grįžti. Tą dieną ji baigė darbą viename sostinės prekybos centre ir su draugėmis užsuko pasėdėti į bariuką. Po aštuonioliktos valandos atvažiavo vienos iš merginų vyras ar draugas ir pasisiūlė savo automobiliu išvežioti jas į namus. Tačiau Lena kažkodėl nepanorusi tokios patogios kelionės: kai kompanija privažiavo Naujininkus, paprašė ją išleisti: "Aš parvažiuosiu pati autobusu!" Motina išsiaiškino, kad Naujininkuose esančioje stotelėje Jelena atsidūrė likus kelioms minutėms iki išvykstant autobusui, tačiau namuose taip ir nepasirodė.
Bėgo savaitės, mėnesiai, metai, o apie pradingėlę nebuvo jokių žinių - nei gandelio, nei paslaptingo skambučio ar pagaliau sapno. Nieko, už ko galėtų "užsikabinti" pareigūnai ar ji pati.
- Sėdėdavau įsmeigusi negyvą žvilgsnį į sieną ir norėjau numirti, - prisimena tas akimirkas O. Arcebuševa. - Kartais atrodydavo, kad gyvenimas nebeturi jokios prasmės, tada ašarodama "ramstydavau" namų sienas ir meldžiausi. Išgelbėjo šeima: vyriausioji dukra vis dažniau atvesdavo anūkėlį, nepaliko dukrų draugai. Tapau tarsi jaunimo "siela ar nuodėmklausė": pasitikėdami manimi, dažnas išsipasakodavo savo bėdas, prašydavo patarimo.
Praėjusių metų rudenį lyg perkūnas trenkė žinia: pakelių maniakas K. Jonaitis prisipažino pavėžėjęs ir nužudęs Jeleną. Onutę pakvietė į prokuratūrą, paskui jai teko duoti tyrimams kraujo: būsią atlikti DNR tyrimai, ieškant Jelenos apsilankymo maniako automobilyje pėdsakų. Maniakas neva žadėjęs parodyti vietą, kur užkasė ketvirtąją savo auką, tačiau to nepadarė dėl esą per gausaus sniego.
Antrą kartą šeimai teko susitaikyti su mintimi apie būsimas laidotuves visai neseniai: sniegas ištirpo, maniakas pareigūnus "vedė" į mišką rodyti kapavietės, rašė nuoširdų prisipažinimą. Bet sukelta banga ir vėl nuslūgo: kūno taip ir nepavyko surasti. Motina ir vėl gyvena viltimi, kad jos Jelena bent jau netapo žiaurumu pagarsėjusio serijinio žudiko auka.
Tik faktai
Vieta, kurioje lemtingą vakarą autobuso laukė Jelena Arcebuševa, visiškai netinka "balsuoti". Gegužės mėnesį, septintą valandą vakaro, - visiškai šviesu. Aplink ties prekybos centru esančią stotelę nuolat šurmuliuoja būriai žmonių. Iki autobuso išvykimo likusios vos kelios minutės. Ar kels mergina ranką stabdyti pakeleivingą transportą būtent toje vietoje, kai iki miesto pabaigos - dar daugelis kilometrų, ir pagrindinė masė vairuotojų tik sukiojasi po Naujininkus? Vykdamas nosies tiesumu pasiektum ne užmiestį, o oro uostą ir čigonų taboran vedantį akligatvį. Kelias į Valčiūnus - gerokai toliau, šone, ir būtų prasmingiausia stabdyti minėtoje sankryžoje. Bet ir tai - pakeliui Juodšiliai, Salininkai, Kalveliai, tad kaip reikėtų "atsirinkti" mašiną, skubančią būtent į maršruto pabaigoje esančią mažytę Valčiūnų gyvenvietę? Onutė Arcebuševa "Akistatai" tvirtino, jog balsuojant iš Naujininkų pasiekti Valčiūnus yra beveik neįmanoma. Ir niekas jų gyvenvietėje šitaip nevažinėja.
Didžiulėse krūvose maniako sukauptų daiktų Jelenai priklausiusiųjų neaptikta.
"Akistatos" žurnalistė apie J. Arcebuševos dingimą kalbėjosi su Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotoju, Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiuoju prokuroru Irmantu Mikelioniu.
- Prokurore, visai neseniai buvo skelbiama, kad tyrimas jau baigtas ir pakelių maniako byla teismui bus atiduota vasario mėnesio pradžioje. Paskui terminas nukeltas į vasario 20-ąją. O kaip bus dabar, kai K. Jonaitis prisipažino dėl ketvirtosios aukos?
- Jokio vėlavimo nebus. Byla dėl trijų merginų nužudymo baigta, šiuo metu K. Jonaitis susipažįsta su bylos medžiaga. Kai jis baigs, tada teismui ir perduosime.
- Kada tai bus?
- Nežinau, K. Jonaičiui skirta kardomoji priemonė - iki birželio 15 dienos. Tiek laiko jis gali pažindintis su byla. Kol kas neturime jokių duomenų, kad jis mėgintų vilkinti susipažinimą, elgiasi labai normaliai, todėl termino, iki kada privalo tai padaryti, nenumatėme. Jeigu suprasime, kad jis tyčia delsia, tada ir skirsime terminą.
- O dėl J. Arcebuševos? Nejaugi jau baigtas tyrimas, kai ji net nesurasta?
- Arcebuševos atvejį teko išskirti į atskirą bylą, tyrimas vyks toliau. Čia mums patiems yra ne viskas aišku, lavonas nerastas. Todėl nieko daugiau pasakyti negaliu.
Slaptas planas?
Jau minėjome, kad dingusios Jelenos mama svarsto, ar tikrai nuoširdžiai prisipažino Kazys Jonaitis. Gal šis tik panoro atitolinti iki gyvos galvos įkalinsiantį teismo procesą? Ar, pavargęs nuo Lukiškių grotų, "panoro pasivažinėti ir pasivaikščioti gryname ore"? Juk vykdant Jelenos paieškas, jis ne kartą buvo vedžiojamas po mišką, "pasivažinėjo" mieste. Panašiai tiriant kunigo R. Mikutvaičiaus nužudymą elgėsi ir V. Beleckas: pareigūnams žadėdavo sensacingos informacijos, pavargęs nuo rutinos "staiga prisimindavo" vis naujų detalių (paprastai nereikšmingų arba išgalvotų), o mainais į "sensacingą informaciją" išsiderėdavo visokių patogumų ir lengvatų.
Kai kurie nusikaltėliai labai greit pajunta, ko reikia jų "budeliams" (prokurorams, žiniasklaidai), ir tuo labai sumaniai naudojasi. V. Belecko atveju visiems rūpėjo kunigo paveikslų likimas, ir nusikaltėlis visus intriguodavo neva paskelbsiąs savo slaptvietes. Maniako bylos tyrėjus jaudina rezonansinių nusikaltimų išaiškinamumo procentas, ir K. Jonaitis tolydžio juos nudžiugina: parodė trečiosios aukos kapavietę, galbūt parodys ir ketvirtosios. Kokios naudos iš to galėtų turėti žiaurus nusikaltėlis?
"Akistata" susitiko su vienu prieš keliolika metų K. Jonaitį pažinojusiu pareigūnu.
- Kazys yra be galo gudrus nusikaltėlis, - pasakojo žurnalistei ponas Kęstutis (buvusio pareigūno prašymu, jo vardas pakeistas). - Suimtas už žmogžudystę K. Jonaitis nuolat rezgė... pabėgimo planus. Vieną kartą jis, vedamas kelių konvojaus vyrų, sugebėjo pasprukti. Tuo metu jį kaip įtariamąjį iš areštinės patalpų vedė apklausti. Išvydęs, jog koridorius beveik laisvas, o laukujės milicijos skyriaus durys gana netoli, Jonaitis staiga stūmė milicininką ir puolė laukan. Į sieną netikėtai trinkteltas pareigūnas akimirką kitą sugaišo, kol atsitokėjo. Kai išskubėjo laukan, bėglio nebuvo likę nė padujų.
Ištisas tris paras K. Jonaičio ieškojo būriai pareigūnų, visame Vilniaus mieste buvo sustiprintas patruliavimas. Atlikta galybė kratų, tačiau begėlio ilgokai nepavyko aptikti. Tiktai vėliau jį sugavo ir įkišo atgal už grotų. Pasirodė, iš pat pradžių Jonaitis lindėjo už šiukšlių konteinerio pačioje milicijos pašonėje, bet niekam nė į galvą neatėjo ieškoti jo tokioje vietoje. Buvo žiema, nusikaltėlis - tik su šlepetėmis ir vienais marškiniais, lauke - speigas. O čia visą dieną lindėta prisiglaudus prie metalinių šiukšlių dėžių!
Nepavykus pirmajam pabėgimui, nusikaltėlis suplanavo kitą. Pasirodo, sėdėdamas tardymo izoliatoriuje jis susirado prižiūrėtoją, kuris kažkokiems K. Jonaičio sėbrams į laisvę perduodavo slaptus laiškelius. Susirašinėjimas vyko labai intensyviai, ir sėbrai jau rengė Kazio išvadavimo planą!
Teismo dieną Kazio prie teismo rūmų turėjo laukti automobilis su svetimais numeriais. Teismo salėse paprastai susirinkdavo daugybė smalsių žmonių. K. Jonaitis planavo, kad kai jį suolelio link ves du pareigūnai, jis staiga atsigręš, pastums einantįjį iš paskos, išlėks iš teismo salės, įsimaišys į minią, kad vijikai nedrįstų į jį šaudyti, ir puls prie laukiančio automobilio. Vėliau toji mašina turėjo būti sudeginta.
Kodėl taip puikiai suplanuota operacija K. Jonaičiui nepavyko, Kęstutis teigė neprisimenantis. "Tais laikais milicija irgi dirbo!" - šiek tiek didžiuodamasis pareiškė buvęs pareigūnas. Jis tik pranešė, jog Lukiškių prižiūrėtojas, perduodavęs į laisvę slaptus nusikaltėlio laiškelius, labai greit atsisveikino su pareigomis.
"Akistata" neatmeta, kad Kazio Jonaičio aukų gali būti šešios ar net daugiau. Tačiau kodėl žmogus, kuris vis tiek už grotų praleis visą likusį savo gyvenimą, nepateisina pareigūnų vilčių ir iš karto neprisipažįsta? Ar gali taip būti, kad sėdėdamas Lukiškėse jis tolydžio "prisimins" vis kitus savo nusikaltimus (galbūt ir tikrus), rašys nuoširdžius prisipažinimus ir siūlysis parodyti aukų užkasimo vietas? "Blogiausiu" atveju taip jis gautų nemokamų "ekskursijų". O jeigu labai pasisektų, tai ir laisvės viltį. Ypač jeigu penktosios, šeštosios ar dešimtosios aukos "ieškotų" jam labai gerai pažįstamame miške.
Beje, šią "Akistatos" keliamą versiją lyg ir patvirtintų keli faktai. Pirma, K. Jonaitis Jelenos kūno nerado sniegu nuklotame miške, todėl prižadėjo tai padaryti vėliau. Žiemą miškai kiaurai permatomi, sniegas trukdo bėgti, ilgai išlieka pėdsakai. Nuvežtas į mišką nutirpus sniegui, maniakas ir vėl negalėjo parodyti aukos "kapavietės", tačiau savo parodymų neatsisakė. Galbūt laukia, kol sužaliuos gamta?
