Gyvenimas sugrįžus iš pragaro
Irena ZUBRICKIENĖ
- Jeigu gyvenime yra pragaras, tai aš jame buvau, - sako Vilkaviškio rajono Paežerių kaime gyvenanti Nijolė Lietuvninkienė, išsėtine skleroze serganti ir tik po kambarį savomis kojomis vaikštanti pirmosios grupės invalidė, prisiminusi prieš metus jos šeimą sukrėtusią tragediją. - Negana mano ir invalidumo grupę turinčio vyro bėdų - po pernykštės avarijos geležinkelio pervažoje invalidės liko ir dvi mūsų dukterys. Bet ir tai dar ne viskas: aš iki šiol jaučiu kaltę dėl toje avarijoje žuvusių dviejų moterų - juk automobilį vairavo mano duktė.
Kelionė nutrūko pervažoje
Praėjusių metų paskutiniąją sausio dieną netoli Kazlų Rūdos (Marijampolės apskritis), Antanavo - Bagotosios kelyje esančioje Bagotosios geležinkelio stotelės pervažoje, automobilis "Honda Civic", nepaisydamas perspėjančių šviesos ir garso signalų, trenkėsi į motorvežį. Prie pylimo dirbusių žmonių liudijimu, automobilis, artėdamas prie geležinkelio pervažos, nesumažino greičio ir net nestabtelėjo, kaip reikalauja Kelių eismo taisyklės. Nuo Kauno 80 kilometrų per valandą greičiu į Kybartus (Vilkaviškio raj.) važiavusio motorvežio mašinistas, pastebėjęs bėgių link greitai judantį automobilį, įjungė garso signalą, tačiau į jį sureagavo tik netoliese triūsę darbininkai. Vyrai, pajutę nelaimę, spėliojo, ar suspės lengvoji mašina kirsti raudona šviesa tuo metu perspėjusią pervažą, nereguliuojamą pakeliamomis ir nuleidžiamomis užkardomis.
Motorvežis užkabino hondos dešinįjį šoną ir tempė apie 200 metrų. Sustojus traukiniui, geležinkelio darbininkai ir mašinistas suskubo iš sumaitotos mašinos traukti gyvybės ženklus dar rodžiusias, kaip vėliau paaiškėjo, seseris iš Paežerių kaimo - nuosavą automobilį vairavusią Sigutę Raulynaitienę (19 m.) ir už jos sėdėjusią Ritą Lietuvninkaitę (24 m.). Dešinėje automobilio pusėje sėdėjusios keleivės - Sigutės draugė Ilona Brokaitė (20 m.) ir jos motina Vida Brokienė (49 m.), taip pat paežeriškės, žuvo vietoje. Jų kūnus iš metalo gniaužtų išlaisvino atvykę ir mašiną supjaustę ugniagesiai. Tą rytą nelaimės nenujautusios keturios moterys važiavo į Kazlų Rūdos ligoninę: Ilona ruošėsi gultis gydymui, ją lydėjo mama, Sigutė buvo paprašyta nuvežti, o Rita įsėdo šiaip sau - pasivažinėti.
Dėl ko įvyko avarija, neaišku ir šiandien, praėjus metams po nelaimės. Kazlų Rūdos policijos komisariato Tardymo skyriuje iškelta baudžiamoji byla tragedijai ištirti sustabdyta, nes nė viena iš gyvų likusių moterų negali duoti naudingų parodymų. Rita Lietuvninkaitė net neatsimena, kad ji būtų kartu sėdusi į sesers automobilį. Sigutė Raulynaitienė, patyrusi itin sunkią galvos traumą ir po avarijos visą mėnesį neatsibudusi iš komos, Kauno klinikose, galima sakyti, buvo tiesiog sulipdyta iš naujo. Moteris šiandien - visiškos negalios invalidė.
Įvykį tyrę pareigūnai mano, kad tragedija įvyko dėl nepatyrusios vairuotojos kaltės - S. Raulynaitienė vairuotojo pažymėjimą buvo gavusi vos prieš kelis mėnesius. Raudoną šviesoforo signalą, draudusį kirsti gerai matomą pervažą, neužstojamą nei medžių, nei krūmų, vairuotojai galėjo trukdyti pamatyti tuo metu skaisčiai plieskusi saulė. Kodėl moterys negirdėjo garsinio signalo, nenustatyta. Ko gero, pajutusi realią grėsmę, jauna vairuotoja sutriko, ir lemiamu momentu mašina galėjo tapti nevaldoma. Tokios yra šio tragiško įvykio prielaidos. "Akistata" pasidomėjo, kaip per metus susiklostė kraupios avarijos aukų ir jų artimųjų likimai.
Netektį užpildys nauja gyvybė
Jaunėlę seserį ir motiną tą pačią dieną palaidojusi Rasa Vaškevičienė (26 m.) šiandien tebegyvena motinos bute. Du mažamečius vaikučius su vyru auginanti moteris nelinkusi ieškoti kaltų dėl tokio skaudaus savo šeimos likimo - ji tiki lemtimi. Metų senumo įvykį prisiminusiai Rasai labai apmaudu, kad lemtingąjį rytą ji net neatsisveikino su sesute, susiruošusia į ligoninę - paliko ją dar miegančią ir išskubėjo į darbą.
Rasa įsitikinusi, kad juoda nelaimė aplink jų šeimą ratus suko jau kelis mėnesius. Pirmas savotiškas perspėjimas buvo dar lapkričio mėnesį, kai Ilona pateko į avariją, po kurios jai labai skaudėdavo galvą. Antroji avarija, kaip dabar svarsto Rasa, tarsi būtų padariusi tai, kas buvo neužbaigta per pirmąją.
Rasa nekaltina automobilį vairavusios Sigutės Raulynaitienės - juk Ilona pati jos prašiusi nuvežti. Turbūt toks likimas - į ligoninę buvo žadėjęs nuvežti ir dėdė, tačiau Ilona jau buvo susitarusi su savo gera drauge Sigute. Nors šioji buvo dar mažai patyrusi vairuotoja, abi Sigutės automobiliu buvo sėkmingai aplankiusios ne vieną tolimą Lietuvos miestą. Rasa ir šiandien neretai pabendrauja su Sigutės tėvais, seseria Rita - bendrą skausmą kartu pakelti lengviau. Nuo juodų minčių moterį gelbsti nesibaigiantys rūpesčiai, kuriuos kasdien sukelia aplink zujantys jos mažyliai. Rasa savo kailiu patyrusi, kad tai veikia kaip vaistas. Galbūt todėl jauna moteris pasiryžo savo namus pradžiuginti dar viena gyvybe - šiuo metu ji laukiasi. Rasa tikisi, kad naujas šeimos narys turėtų sumažinti patirtą netekties skausmą.
Atmintis turėtų sugrįžti
Avarijoje sunkias traumas patyrusi Rita Lietuvninkaitė šiandien juokauja, kad dabar ji jau tiki, jog muilo operose atmintį prarandantys herojai - ne iš fantazijų serijos. Rita apie avariją ant pervažos žino tik iš artimųjų pasakojimo. Ji net neatsimena momento, kai, neturėdama jokio rimto reikalo, tą rytą patraukė kartu su savo seseria ir jos drauge. Pokalbiai ir nuotaikos automobilyje - tarsi apšviesti juostos kadrai. Avarijos liudininkai pasakojo, kad Rita atrodė gyvybingiausia iš viso mašinos ekipažo - šaukė, esą jai šalta, prašė užkloti, aiškino ne važiavusi, o ėjusi per pervažą. Emocinio šoko ištikta moteris tegalėjo medikams pasakyti savo pavardę - net gimimo metų nežinojo. Suprasti, kas vyksta aplinkui, jai pavyko tik po poros savaičių.
- Aš netikiu, kad kraupios avarijos diena taip ir liks mano prisiminimų "kapinyne", - juokėsi po avarijos antrosios grupės invalide pripažinta Rita. - Vis tiek kada nors grįš tie patirti momentai - apie ką mes tada kalbėjomės, ką matėme, gal jautėme neišvengiamą pavojų. Tik labai norėčiau, kad tuo momentu, kai atgausiu atmintį, namuose būčiau ne viena.
Nors medikai prognozavo, kad po avarijos Rita gali nevaikščioti, dvimetį sūnų viena auginanti moteris sėkmingai pakilo ir dabar beveik normaliai žingsniuoja - tik sužalotoji koja kažkokia sunkesnė, tarsi atsiliekanti. Mažiau darbinga po avarijos liko ir Ritos ranka, tačiau moteris laiko save laimės kūdikiu, išvengusiu žiauresnės lemties. Keletą mėnesių po avarijos Ritai buvo labai sunku susitvarkyti su savo mintimis ir nuotaikomis. Ji ilgai neužmigdavo - dejuodavo, verkdavo, tarsi norėdama nuplauti nenuplaunamą dėmę. Ritą ilgai kankino kaltės jausmas, kad, dviem bendrakeleivėms žuvus, ji ir sesuo liko gyvos.
Gyvenimą "klijuoja" mama
Kraupios avarijos kaltininke laikoma Sigutė Raulynaitienė šiandien gyvena tarsi antrąjį gyvenimą, tačiau yra visiškos negalios invalidė - beveik nekalba, ne viską supranta, atpažįsta ne kiekvieną savo netolimos praeities žmogų, nebeapsieitų be kitų pagalbos. Ji negali pati auginti savo trimetės dukrelės, kurią pastaruoju metu mato vis rečiau. Sigutė į ją kalbinantį žmogų žvelgia vaikiškai tyru žvilgsniu ir nuolat šypsosi. Saugiausia jai - glaustis prie dažnai lovoje gulinčios ligonės motinos, kuri nuolat glosto dukters ranką, taip tarsi perduodama lašą stiprybės.
- Mes gyvename skaičiuodamos mažyčius stebuklus, - nustebino savo požiūriu į gyvenimą Sigutės motina Nijolė Lietuvninkienė, tuo tarsi drausdama jos kasdienybę vadinti nelaimių kamuoliu. - Ar ne stebuklas, kad po tokių traumų šiandien turiu vaikštančią dukterį? Ar ne stebuklas, kad tuokart pasilikau pas save Ritos sūnelį, kurį ji iki tol visur vedžiodavosi kartu? Vaikelis šiandien gyvas ir sveikas!
Nijolė Lietuvninkienė - penkiolikos metų medicinos sesers darbo patirtį turinti moteris, pati užauginusi tris dukras. Medikės diplomas jai - ir pliusas, ir minusas, slaugant invalidę dukterį. Pirma, ji žino, kaip geriau savo ligonę gydyti ir slaugyti, antra - jai sunkiau, nes turimos medicinos žinios neleidžia puoselėti tuščių svajonių. Praėjusią vasarą moteriai buvo sunkiausia, nes Sigutės savijauta buvo labai pablogėjusi - ligonė buvo ne tik nesavarankiška, bet ir agresyvi, nešvelni net savo dukrelei. Tikėdamasis ramesnio gyvenimo sau ir mažylei, Sigutę paliko vyras Gintaras - sugrįžo pas savo tėvus. Tuokart Nijolei Lietuvninkienei teko kreiptis į psichiatrus ir dukterį paguldyti į ligoninę. Po to Lietuvninkai buvo įkalbinėjami "niekada nepasveiksiančią" Sigutę įkurdinti psichikos negalią turinčių ligonių pensione. Nors namuose, be Sigutės, du invalidai (abu sutuoktiniai Lietuvninkai), susitaikyti su mintimi, kad jų dukterimi privalės rūpintis svetimi, jiedu negalėjo.
Nijolė Lietuvninkienė įsitikinusi, kad žmogus žmogui gali padėti savo dvasios stiprybe ir nuolat gaivinama viltimi. Kai Sigutė leisgyvė kelis mėnesius gulėjo Kauno klinikose, daug kas ją jau laidojo. Motina tokioms nuotaikoms nepasidavė - įsikalė į galvą, kad tik ji gali padėti dukteriai, ir tuo tebesivadovauja. Mintį, jog ir pačiai, reikalingai slaugos, kada nors gali pablogėti, Nijolė veja šalin - esą kol reikia rūpintis dukteria, jokių "blogiau" negali būti!
- Kiekvieno žmogaus bėda yra tiek didelė, kiek pats jis ją pateikia. Aš esu laiminga mama - iki pernai turėjau tris sveikas suaugusias dukteris. O yra mamų, kurios nuo kūdikystės globoja vaikus invalidus, šviesios dienos nematydamos, ir gyvos į kapą nelenda. Pragarą perėjusi dabar jau žinau, kad didesnio siaubo, išskyrus netektį, nebegaliu patirti. Ir dar žinau - mūsų bėdos nėra pačios didžiausios gyvenimo bėdos.
Romualdo VILČINSKO nuotraukos:
- Rasa Vaškevičienė: "Naujas šeimos narys turėtų sumažinti netekties skausmą".
- Rita Lietuvninkaitė laiko save laimės kūdikiu, išvengusiu sunkių avarijos padarinių
- Nijolė Lietuvninkienė, pati būdama invalidė, ryžosi sugrąžinti į gyvenimą po avarijos sveiką protą praradusią dukterį Sigutę
2002 02 07
