Kelias pas prarastus sūnus
Irena ZUBRICKIENĖ
Kai prieš pusantrų metų Jūratė Jonaitienė (37 m.), atokaus Kybartų kaimelio (Vilkaviškio raj.) gyventoja, pradėjo mindžioti Kybartų seniūnijos ir Vilkaviškio vaikų teisių apsaugos skyriaus (VTAS) slenksčius, teiraudamasi apie galimybes surasti ir susigrąžinti bene prieš dešimtmetį pačios prarastus du vaikus, valdininkai netikėjo laiminga Jūratės istorijos pabaiga. Maža kiek vaikus išbarsčiusių ir gyvenimo purve klajojusių motinų susigriebia atgailauti ir žadėti - beveik visos jos po kokio mėnesio ar pusmečio vėl nusuka pirmu pasitaikiusiu klystkeliu, neatsispyrusios praeities liūno traukai. Jūratė Jonaitienė šiuo atžvilgiu - savotiška išimtis.
Geri norai ir iliuzijos
Panūdusi susigrąžinti sūnelius Jūratė savo gyvenimą tarsi būtų pakišusi po padidinamuoju stiklu. Ypač po to, kai VTAS darbuotojos jai pranešė, kad pagaliau pavyko surasti vaikų namus, kuriuose gyvena Jūratės sūnūs. Net kelių tarnybų darbuotojams teko aiškinti ir įrodinėti, kur, kada, su kuo, kaip ir kodėl Jūratė gyveno. Jos vyro Ginto motinos trobelėje, kur gyvena abu sutuoktiniai, pradėjo lankytis pareigūnai ir apibėrė aibe įpareigojimų. Esą jeigu nori, kad nepaslepiamu skurdu kvėpuojančioje pastogėje apsigyventų berniukai, būtina pasiremontuoti patalpą, susitvarkyti kiemą, prisipirkti malkų, dirvonuojančią žemę paversti gausų derlių nešančiu daržu, tvartą užpildyti bent jau paukščiais. Įvykdyti viską ir tuoj pat skurdžiai gyvenantiems bedarbiams sutuoktiniams buvo tas pat, kaip populiarių pasakų herojams sėkmingai įveikti ugnį, vandenį ir varines triūbas. Moteris baiminosi, kad, kuriant jaukesnius namus, vyresnysis sūnus Egidijus, kuriam jau trylika metų, ir pilnametystės gali sulaukti valdiškuose namuose.
- Kai, itin dažnai bendraudami, geriau pažinome Jūratę ir Gintą, ankstesnius reikalavimus truputį pamažinome, nes matėme, kaip noriai jiedu puolė kuoptis, - neslėpė Kybartų seniūnijos socialinės darbuotojos. - Tačiau juk ne viskas taip greitai pasiduoda vien geriems norams ir pastangoms. Ne vien Jūratės, bet ir vaikams svetimo jos vyro geri norai ir iliuzijos, kad visko bus, tik ne iš karto, tarsi pavergė mus. Abudu tuoj susirūpino įvairiais reikiamais dokumentais, Jūratė įsiregistravo Darbo biržoje, o Kauno miesto, iš kur Jūratė atvyko į mūsų kraštą, apylinkės teismas savo sprendimu sugrąžino jai dar 1992 metais atimtas motinystės teises.
Gyvenimo liūnas - praeities etapas?
Po kaulelį narstyti savo praeitį, kurioje, Jūratės teigimu, būta "tik apie porą tragiškai juodų metų", moteris nelinkusi. Tačiau žino, kad tilto į praeitį, kuriuo būtų galima sugrįžti į tą patį tašką ir vėl praeiti tuo keliu, tik jau nesuklupus, nėra. Taigi Kaune praleistų juodųjų metų neišbrauksi - juos tegali užmiršti. Tačiau sūnums Jūratė vis dėlto atliko savo gyvenimo išpažintį. Ir septintokas Egidijus, ir vienuolikametis penktokas Arnoldas žino, kad jų motina palūžo po to, kai per aštuonis tų pačių metų mėnesius palaidojo ir motiną, ir vyrą - Arnoldo tėtį. Dviejų artimų žmonių netektys tarsi būtų atkrapščiusios prieš porą metų išgyventą skausmą, po nelaimingos meilės privalėjus susitaikyti su vienišos motinos dalia, kai ant rankų virkavo mergautinis pirmagimis. Bėda po bėdos, ir Jūratę apniko mintys, kad jai gyvenime neskirta būti laimingai. "Laimės kompensacijos" ji pradėjo ieškoti tokių pat gyvenimo nuskriaustų bendraminčių kompanijose. Čia visas dėmesys buvo koncentruojamas į sielos žaizdas "gydantį" alkoholį. Tuomet nerūpėdavo namuose be priežiūros palikti išalkę ir įsiverkę mažyliai. Jūratė bene kiekvieną rytą prižadėdavo sau "susiimti", tačiau širdgėla buvo tokia nepakeliama, kad vėl puldavo blaškytis, ieškodama sugėrovų.
Naujo gyvenimo ramstis - vyras Gintas
Laimei, labai laiku Jūratės gyvenime pasipainiojo kybartiškis Gintas Jonaitis. Trečią dešimtį įpusėjęs itin simpatiškas viengungis, jau "ne piemuo", tapo artimiausias Jūratės žmogus. Jam, kaip draugui, moteris iš karto pasipasakojo apie savo praeitį, kad nebūtų pasmerkta vėliau, kai yla iš maišo pati išlįs. Gintui tai nebuvo joks trukdis. Atvirkščiai - pamiltai moteriai jis pasišovė padėti. Nesibaigiančias kasdienybės negandas įsimylėjėliai apvainikavo vedybomis. Jau penkeri metai sutuoktiniai glaudžiasi senutės Ginto motinos varganoje trobelėje kartu su ja. Gimtasis Kaunas, kuriame lūžo Jūratės jaunystė, seniai jos nebetraukia - nebent parymoti prie motinos ir pirmojo vyro kapų.
Gintas sugebėjo praskaidrinti Jūratės gyvenimą, tačiau nė nesistengė ištrinti savo žmonos svajonės susirasti ir susigrąžinti sūnus. Pernai pagaliau tapo žinoma, kad jie gyvena Kaune, katalikiškuose "Vaiko tėviškės namuose". Nesiliovė Jūratės ir Ginto kelionės pas berniukus, per kurias, Jūratės teigimu, ji savo vaikams negalėdavo tiksliai atsakyti tik į vieną klausimą - kada visi būsią kartu (reikėjo laukti, kol tai nustatys valdininkai). Dienomis tarp pasimatymų Jūratė nuolat skambindavo savo sūnums - sako, net po 90 litų per mėnesį prakalbėdavusi. Šventes ir atostogas broliukai skubėdavo praleisti Kybartuose. Skurdi naujoji aplinka jaunųjų kauniečių neatbaidė nuo motinos ir tėčiu savaime pradėto vadinti Ginto. Prireikė gero pusmečio, kol Egidijus ir Arnoldas pagaliau peržengė namų slenkstį, žinodami, kad atvyko čia gyventi, o ne pasisvečiuoti.
Vargana, bet laiminga šeima
Ar dabar Jūratė laiminga? Ar laimingi jos vaikai, šiltus ir švarius, viskuo aprūpintus vaikų namus palikę dėl pastebimai skurdesnio gyvenimo, bet su tikrąja motina, staiga atsiradusia po šitiek metų? Kai, nieko iš anksto nepranešę, radome juos abu, paaugusius vyrukus, iš šonų apgulusius paaugliško sudėjimo motiną, su kuria visi trys, pavakare įsitaisę ant lovos, narpliojo mokyklines užduotis, atsakymas tapo aiškus ir be žodžių.
- Mane jau ketino įsivaikinti, - prisiminė Egidijus. - O Arnoldas gyveno atskirai - jis dar būtų likęs vaikų namuose. Todėl kai sužinojau, kad atsirado mama, netikėjau, jog netrukus gyvensiu ir su broliu, ir su ja. Pas mus per visą laiką savo keturis vaikus atsiėmė tik viena mama, kuri buvo tik laikinai juos palikusi. Kitus pasiimdavo globoti ar įsivaikindavo svetimi žmonės. Tai, kad po šitiek metų grįžtame pas savo tikrą mamą, ir mums, ir mūsų draugams atrodė kaip stebuklas.
- Aš pagaliau suradau dvasios ramybę, - džiaugėsi Jūratė. - Gaila, kad tam prireikė labai daug metų. Berniukams jaučiuosi skolinga, todėl vis palepinu, tramdau piktesnį žodį. Manau, kad jie tuo nesinaudos. Kai vėl pergalvoju apie mūsų gyvenimą atskirai, mane nutvilko mintis, jog sūnūs galėjo būti įvaikinti. Nežinau, ar tuomet būčiau ryžusis jiems prisistatyti. Duok, Dieve, stiprybės dabar mums iškęsti visas nesėkmes. Labiausiai bijau, kad vaikai nepatirtų skriaudos negailestingame bendraamžių pasaulyje. Aš pasiryžusi nekartoti savo jaunystės klaidų - savo kailiu patyriau, kokios jos skaudžios. O šilumos sūnums turėtų netrūkti - šitiek jos susikaupė neišdalintos per tuos metus.
Romualdo VILČINSKO nuotr.:
- Jūratė tikra: visa jos šeima nuo šiol bus kartu (baltas katinas ant Arnoldo rankų - vaikų namų auklėtojos dovana)
