Gedulo subrandintas troškimas
Irena ZUBRICKIENĖ
Birželis, pilnas savų mokyklų link dar aktyviau zujančių moksleivių, slegiančia širdperša aptemdė Onutės ir Antano Novakų, gyvenančių Volungės kaime (Alytaus raj.), kasdienybę. Tarp abiturientų, su gėlių puokštėmis skubančių į egzaminus ir kasdien artinančių paslaptimi viliojančią išleistuvių naktį, nebėra jų jaunėlės dukters Živilės. O galėjo būti... Jau vienuolikti metai, kai avarijos auka tapusi mergaitė, tuokart nė aštuntojo gimtadienio nebespėjusi sutikti, ilsisi netoli nuo namų esančiose Miroslavo miestelio kapinaitėse. Šiandien Živilė būtų devynioliktuosius įpusėjusi panelė. Klastingo įvykio vietoje sodriai žaliuoja po nelaimės pasodinta eglė. Graudžią dvimetrinės žaliaskarės istoriją šiandien žino bene kiekvienas aplinkinių vietovių gyventojas.
Stumte stūmė į nelaimę
Trisdešimtmečius neseniai atšventusias dvi dukras ir tris anūkes turinti Onutė Novakienė (54 m.) savo žuvusios Živilės pasigenda kaskart - ir šiokią dieną, kai jos rankų, rodos, trūktų prie ūkio darbų, ir per įvairias šventes, kai stalą apsėda palyginti gausi Novakų šeimyna. Jei kas galėtų perskaityti Onutės mintis, suprastų, kad praslinkę metai motinos gedulo skausmo nenumalšino. Ypač detaliai atmintin įsirėžė tragediją šeimai atsiuntęs 1990-ųjų spalio 1-osios vakaras. Onutei kaskart vis labiau atrodo, kad šiurpią nelaimę tuokart "užsakė" pats likimas - žingsnis po žingsnio vedė ją ir dukrelę mirtino susidūrimo link.
Vos tik Onutė su Živile, Geištarų stotelėje išlipusios iš autobuso, perėjo per plentą ir tuoj tuoj būtų įsukusios į keliuką, vedantį Volungės kaimo link, kelkraščiu ėjusias pėsčiąsias netikėtai kliudė nuo Lazdijų pusės dideliu greičiu atlėkęs automobilis. Onutė tik pajuto, kokia didele jėga mašina staiga išplėšė arčiau kelio buvusią Živilę iš jos rankos ir pakylėjo oru kaip paukštį. Iš baimės suakmenėjusi moteris tuokart beveik nieko daugiau nematė - jai terūpėjo nuo stipraus smūgio suknežinta galvute merdinti dukrelė. Mašinos vairuotojas irgi buvo šalia - nesistengė tamsoje pasprukti. Jam, kaip netrukus paaiškėjo, iš Druskininkų į Kauną važiavusiam studentui, į įvykio vietą atskubėjęs Živilės tėtis Antanas Novakas (55 m.) ketino pats teismą padaryti. Skausmo iš pusiausvyros išvestą vyrą sutramdė vietos gyventojai.
Smarkiai sužalota Živilė pateko Alytaus ligoninės medikų globon. Motina nė per žingsnį nesitraukė nuo medicinos aparatų savotiškoje nelaisvėje atsidūrusios dukters. Į ligoninę atvyko ir avariją padaręs studentas su savo artimaisiais. Sutrikę žmonės siūlė savo pagalbą ir labai prašė dovanoti. Onutė tik įsiminė, kad studento žmona, taip pat studentė, kaip tik tuo metu laukėsi vaikelio. Brandžiai moteriai pagailo jaunos šeimos. Neturėjusi nei noro, nei laiko viską gerai apsvarstyti, Onutė, kaip jai pasirodė, taip pat labai kenčiančio studento šeimai pažadėjo atleisti net ir tuo atveju, jeigu Živilė visą gyvenimą liktų invalidė. Kad netrukus rymos prie savo pagrandukės kapo, Onutei tuomet neatrodė. Po trijų parų Živilė Novakaitė mirė.
Atleido žodžiais, bet ne siela
- Aš kaip šiandien atsimenu tą jauną vyrą, per dukrelės laidotuves atvykusį pas mus į namus ir tyliai parimusį prie durų, - graudindamasi kalba Onutė. - Taip ir tūnojo nuleidęs galvą. Kai dabar pagalvoju, kaip jam turėjo būti sunku, kokios stiprybės jis turėjo būti atvestas pas mus, nori nenori reikia jį gerbti. Jo poelgis toks retas. Aplinkui tik ir girdėti, kad net aukštus postus užimantys asmenys, patys atsidūrę panašiose situacijose, sprunka į šalį, apakinti kaltės ir baimės jausmo.
Onutė pripažįsta, kad, tesėjusi duotą pažadą atleisti ir kartu su studento artimaisiais apsilankiusi policijoje, kur neskaitydama pasirašė nebeturinti jam jokių pretenzijų, vis dėlto širdies gilumoje ant šio vyriškio niršo - nenorėjo jo nei matyti, nei apie jį girdėti. Moters sielvartą dar apsunkino jos geraširdystei nepritarę namiškiai - vyras, dukros. Piktinosi ir giminaičiai, ir kaimynai - esą kaip galima atleisti žmogui, pražudžiusiam mergaitę? Onutė ir pati pasidavė tokiam požiūriui - mintyse studentą piktuoju minėjo kelerius metus po nelaimės. Kunigas moterį ragino neauginti piktumo - laikas viską pakeisiąs. Gydytojas, kurio pagalbos moteriai prireikė dėl staiga pablogėjusios sveikatos, taip pat tikino, kad toks skausmas ne tabletėmis malšinamas - reikia pačiam suimti save į rankas. O čia dar tos puokštės akinančiai baltų chrizantemų...
Norėtų pažinti tuometinį studentą
- Kai per Vėlines ir Visų šventųjų dieną kelerius metus iš eilės rasdavau dukters kapą, papuoštą baltų chrizantemų puokšte, pamanydavau, kad Živilytės atminimą šitaip pagerbia jos pirmoji mokytoja ir bendraklasiai, - prisimena Onutė, kaip atsiradęs naujas šiltas jausmas pakeitė jos nuomonę apie taip ir likusį nepažįstamą studentą bei jo artimuosius. - Kartą išsikalbėjau apie tai su mokytoja, bet ji pasakė, kad tos chrizantemos - ne jos. O aš jų ir toliau kasmet rasdavau. Vis tokia pat graži puokštė, vis toje pat vietoje. Tuomet man ir toptelėjo į galvą, kad tai studento gėlės. Man pasidarė bloga, skaudu ir net gėda - supratau, kad jis tebesikankina dėl mūsų nelaimės panašai kaip ir mes, negali ramiai gyventi. Prisiminiau, kaip iš karto po laidotuvių prie manęs kapinėse priėjo jis, jo žmona bei abiejų tėvai ir paprašė nenumesti nuo kapo gėlių, kai ras jų padėtų. Kažkuris atsisveikindamas įbruko man į ranką raštelį su pavarde ir telefono numeriu. Tuomet nemąsčiau, ar man tos pavardės ir numerio reikėtų. O kai po kelerių metų tą raštelį susiradau ir, jau nė kiek nejausdama piktumo, paskambinau, niekas neatsiliepė. Telefonas tylėjo ir visus kitus kartus. Gal tie žmonės dabar kitur gyvena?
Laikas nenužėrė užmarštin daug džiaugsmo jau brandiems tėvams suteikusios dukrelės veido, jos čiauškėjimo ir lipšnumo, tačiau visiškai išgujo neapykantos jausmą. Sutuoktiniai, grožėdamiesi studento siunčiamomis gėlėmis (galbūt į kapines atvažiuoja ne jis pats, o jo artimieji), įsitikinę, kad tai kilnios širdies žmogus, palaužtas mirtį atnešusios akimirksnio klaidos. Jie labai džiaugtųsi, jeigu nepažįstamasis su šeima (Miroslavo miestelio žmonės pasakojo kapinėse prieš Vėlines pastebėję prie Živilės kapo žmones su vaiku) apsilankytų Živilės namuose. Onutės teigimu, ne sąskaitas suvedinėti, o ramiai ir iš širdies pasikalbėti - moteriai rūpi nuraminti vyrą, tą vakarą vairavusį automobilį, atsiprašyti, jeigu kas nors iš namiškių per laidotuves jį užgauliu žodžiu ar smerkiančiu žvilgsniu palydėjo.
Pasinėrė į mezginių ir audinių pasaulį
Praeities skausmas Onutės širdyje nerimsta. Ramybės neteikia ir sapnai, kuriuose niekaip nepavyksta ilgiau pasigrožėti amžinybėn išėjusia dukrele. Motina bando įsivaizduoti, kaip dabar atrodytų jos pilnametė mergaitė, tačiau vaizduotėje - tik jau pažįstamas, tarsi užstrigusioje juostoje, mažametės veidelis. Gal moteriai šiandien būtų lengviau žinoti, kad nors maža dukrelės dalelė gyva kito žmogaus kūne, jeigu artimieji tuokart būtų raginti paaukoti mirštančiosios organus transplantacijai? Tačiau, nors prieš gerą dešimtmetį apie organų donorystę viešai buvo mažai kalbama, Onutė Novakienė ir šiandien nežino, kaip būtų pasielgusi, nes viltis, kad Živilė išgyvens, jos neapleido visą laiką.
Po skaudžių išgyvenimų sveikatą praradusios smulkutės moters paguoda - dviejų jos pirmagimių dukterų šeimos. Viena anūkėlė pavadinta žuvusios Živilės vardu - taip panorėjusi Onutės duktė. Netrukus seneliai Onutė ir Antanas Novakai džiaugsis dar vienu naujagimiu, nes šaunuolės dukterys nesnaudžia. Bet jos, susikūrusios savo gyvenimus, nors dažnai aplanko, tačiau gyvena atskirai. Štai tuomet, kai vienatvėje apninka įkyrios mintys, o jas norisi nuvyti, Onutė paima į rankas virbalus ir mezga - kojines savo šeimynai, didžiules skaras. Kai pabosta ir tai, sėdasi prie staklių ir audžia. Dabar jau labai reto amato ji išmoko dar jaunystėje ir "tebešaudo" iki šiol. Novakų namuose esantys liaudiški rankšluosčiai, lovatiesės, servetėlės - tik Onutės rankų darbo rezultatas, nes dukterys šiuo amatu nesusidomėjo. Kas žino, gal jaunėlė Živilė būtų surinkusi į meną linkusios geraširdės motinos "trupinius"?
