Niekada neturėjo į ką kreiptis: "Mama"
Irena ZUBRICKIENĖ
Virbalio vidurinę mokyklą (Vilkaviškio raj.) šiomis dienomis bebaigiantis Daivaras Markauskas (19 m.), Kybartų internatinės mokyklos auklėtinis, vos prieš keletą mėnesių sužinojo turįs brolį ir seserį. Nuo to laiko jį tarsi būtų įkalinusi mintis, virtusi bene didžiausia svajone - juos susirasti. Jeigu ne internato direktorius Jonas Jonytis, beje, panašia dalia likimo "apdovanotas" žmogus, Daivaras ir šiandien tebesvajotų. Tyliai ir niekam nenutuokiant. Bet pedagogo paragintas jaunuolis sukruto ir kreipėsi į mūsų redakciją...
Išblėsusios vaikystės beieškant
Savo vaikystės prisiminimų Daivaras neturi, nors jo asmens byloje sukaupti dokumentai liudija, jog pirmuosius kokius ketverius gyvenimo metelius berniukas praleido kartu su mama. Apie ją, gimdytoją, žinios itin šykščios. 1987 metų vasarą, kai Daivarui tebuvo pusšeštų, tuometinio Kapsuko (dabar - Marijampolės) teismo sprendimu iš jo motinos kapsukietės Aldonos Spūdienės, tuomet 37 metų moters, buvo atimtos motinystės teisės. Teismui pateiktoje medžiagoje sakoma, kad turėtą darbą dėl pravaikštų praradusi moteris, gyvenusi bendrabutyje, dažnai girtaudavo ir visai (neretai - kelioms paroms) užmiršdavo turinti tris vaikus. Daivaru ir sesute Sandra, tuomet visai dar kūdikiu, rūpindavosi A. Spūdienės pirmagimis - paauglys Nerimantas. Nė vienas iš vaikų tėčių (jų buvo net trys) tuo metu su A. Spūdiene, buvusia Markauskiene, negyveno. Vaikino prisiminimuose nebeišliko nei motinos veido, nei vaikystės vaizdų, kartu išdilo net faktas, kad jis motinos šeimoje augo ne vienas.
Vaikai - skirtingais adresais
Pirmieji Daivaro vaikystę menantys prisiminimai - nuo Vilniaus pirmuosiuose vaikų namuose Žolyno gatvėje praleistų laikų, kai berniukui buvo šešeri. Čia iš motinos paimtas vaikas pateko tuoj po teismo. Seserį Sandrą Spūdytę pasiėmė jos tėvas ir, kaip teigiama dokumentuose, išsivežė į Telšių rajoną. Brolis Nerimantas rado prieglobstį savo tėvo Jono Markausko, tuomet jau turėjusio kitą šeimą, namuose Kapsuke. Šio vyro pavardę nešioja ir Daivaras, tačiau metrikuose parašyta, kad tikrasis Daivaro tėvas - rusas Jurijus (pavardė nenurodyta). Kas jis, kur jis, kol kas nepasisekė sužinoti. Užtat gana nesunkiai Marijampolėje pavyko surasti Daivaro brolį Nerimantą užauginusią ponią Kazimierą - jo tėčio antrąją žmoną, nurodžiusią teisingą paieškų kelią. Ši moteris patvirtino, kad Aldona Spūdienė, Daivaro mama, bene prieš trejus metus mirė. Lygiai prieš dvejus metus mirė ir buvęs Aldonos vyras J. Markauskas, galėjęs Daivarui daug papasakoti apie jo motiną. Palinkėjusi broliams susitikti ir bendrauti, ponia Kazimiera sakė mielai parodysianti Daivarui jo motinos kapą.
Likimas nuskriaudė antrą kartą
Kai Daivarui jau reikėjo eiti į mokyklą, iš Vilniaus vaikų namų jis buvo parsiųstas į Marijampolę. Per porą čia praleistų metų berniukas pastebimai atsigavo. Daivaro mokytojai pastebėjo, kad vaikas sutvirtėjęs, labai gražiai piešia, gabus muzikai. Tvarkingu, jautriu, nuoširdžiu pradinuku susidomėjo Virbalyje gyvenusi moteris. Netrukus ji tapo oficialia Daivaro globėja, ir vaiko gyvenimas vadinamosiose valdiškose pastogėse, rodės, turėjo baigtis.
- Gyvenau pas ją daugiau nei penkerius metus, - be džiaugsmo dėstė jaunuolis. - Gal reiktų sakyti, kad nebuvo labai blogai. Štai pirmoji mano nuotrauka, kurią turiu, daryta būtent tais laikais - tada man buvo apie dešimt metų. Tik va, kažkodėl aš niekada į tą moterį nesikreipiau "mama". Gal kada ir pasakydavau, bet ne iš širdies. Apskritai neturėjau ką vadinti mama. Paskui globėja pradėjo gerti, ir mane vėl, kaip ir iš motinos, paėmė. Šitaip atsidūriau Kybartuose.
Nesijaučia esąs našlaitis
Pedagogai Daivarui sakė, kad prieš trejus metus mirė jo motina. Kaip tik tuo metu jau savarankiškai gyvenęs jo brolis Nerimantas (dabar jam 29 metai) labai norėjo jaunėlį susirasti, tačiau buvo priverstas nurimti. Kažkas iš giminių vyriškiui pasakė, jog Daivaras gerai gyvena įvaikintas, o įtėviai esą nenorintys, kad berniukas sužinotų apie savo praeitį. Savo vaikučių tuo metu jau turėjęs Nerimantas gerai suprato, ką reikštų į Daivaro namus įnešti sumaišties.
Gyvendamas Kybartuose, o mokyklą lankydamas už kelių kilometrų esančiame Virbalyje, prieš kelerius metus Daivaras susirado naują globėją. Tiksliau - tai nutiko tarsi savaime. Įvairiausių pareigų nesikratantis Daivaras, pasinėręs į užklasinę veiklą, vis vėliau baigdavo savo darbus mokykloje ir pasilikdavo pernakvoti gero draugo, bendraklasio, namuose. Kuo toliau, tuo dažniau. Keturis savo vaikus turinti Irena Andziulienė artimai savo sūnaus ir Daivaro draugystei neprieštaravo. Kartu prabėgdavo jau ne tik vakarai, bet ir trumputės moksleivių atostogos, o vėliau - ir visa vasara. Daugiavaikei motinai nesvetima gyvenimu patikrinta nuomonė, kad ten, kur telpa penkios burnos, išsiteks ir šešios. Juolab kad Daivaras, pasak ponios Irenos, - rūpesčių nekeliantis jaunuolis. Jis nuolat užimtas: jeigu ne pamokos, tai repeticijos su triūba garsiame Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestre, su dviem draugais (trio) dalyvauta ir "Dainų dainelės" konkurse, galiausiai - žvejybos valandėlės prie Virbalio ežero. Klasėje jis - vienintelis našlaitis, tačiau džiaugiasi galįs pasakyti, kad niekuo neišskiriamas iš kitų.
Siurprizas Paskutiniojo skambučio proga
Daivaras savo ateities garsiai neplanuoja. Neslepia tik vieno - nori mokytis toliau. Supranta, kad vienam kaip pirštui jam gyvenime nebus lengva, o dabartinės globėjos šeimą išnaudoti, anot paties, labai negarbinga. Juk rudenį jam bus jau dvidešimt - laikas pačiam pradėti savarankišką gyvenimą. Daivaro žodžiais, jis pasiruošęs visokioms likimo išdaigoms: jeigu neįstosiąs - eisiąs į kariuomenę, jeigu atstumsią surasti brolis ir sesuo - gerbsiąs jų pasirinkimą. Kai kalbėjomės su Daivaru, jis tikino tuo metu turėjęs vienintelį tikslą - sėkmingai išlaikyti vidurinės mokyklos baigiamuosius egzaminus. Kai straipsnį jau ruošėme spausdinti, sužinojome, kad per pirmąjį - muzikos - egzaminą Daivaro žinios buvo įvertintos dešimtuku.
Tuoj pat Daivaras patyrė dar vieną malonumą - bene po keturiolikos metų apkabino savo tikrąjį brolį. Įdomiausia, kad "Akistatos" surastas ir brolio adresą gavęs Nerimantas, dabar Kaune gyvenantis trijų vaikų tėvas, pas Daivarą atvyko gana slaptai. Susiradęs Virbalio mokyklą, jis kukliai įsitaisė tarp žiūrovų, panūdusių pabūti su dvyliktokais jų Paskutiniojo skambučio proga, ir smalsiai tyrinėjo visus veidus, ieškodamas juose pažįstamų bruožų. Baimindamasis suklysti, Nerimantas klustelėjo mokytojų. Štai tuomet vyresnysis brolis ir ištiesė ranką savo ilgai nematytam ir nepažintam jaunėliui - kaip tik labai reikalingu gyvenimo momentu. Abiem broliams džiugios akimirkos liudininkais tapusiųjų teigimu, ašarų sulaikyti nebebuvo įmanoma. Greitai bendrą kalbą radę broliai vienas nuo kito ilgai dar neatplėšė akių. Nerimantas tvirtino, kad jo šešiametis sūnelis - dėdės Daivaro kopija.
Gal atsilieps ir sesutė?
Susitikę broliai norėtų, kad jiems pasisektų ir dar vienas žygis - kad atsilieptų sesuo Sandra arba apie jos likimą žinantys giminaičiai, šiaip pažįstami. Marijampolės vaikų globos namuose, kur tebesaugoma Daivaro Markausko asmens byla, yra duomenų, kad jo seseriai Sandrai Spūdytei dabar turėtų būti penkiolika ar šešiolika metų. 1987 metais mergaitę iš tuometinio Kapsuko jos tėvas Henrikas Spūdys išsivežė į Telšių rajone esantį Varnių miestelį. Kur mergina yra šiuo metu, broliai Markauskai tikisi sužinoti iš gera linkinčių žmonių. Pranešti galima į redakciją arba į Kybartų internatinę mokyklą (tel. (8*242) 3 06 72). Tėvų ir likimo išbarstyti vaikai turi bent teisę pažinti vienas kitą, jeigu neturėjo galimybių užaugti kartu.
