Egidijus Vareikis, LR Seimo narys, Europos Parlamento stebėtojas, kalba apie tai, kaip mes atrodome Vakaruose. “Kol kas niekas neabejoja Lietuvos demokratiškumu”, - teigia jis. Tačiau norvegai jau skambino ir klausė, ar saugu Lietuvoje surengti konferenciją.
Šiandien politikuoja visi - ir kiekvienas turi savo požiūrį į Lietuvą ištikusią prezidento, kuriam paskelbta apkalta, krizę. Kokios, jūsų nuomone, šios krizės priežastys?
Įvairūs žmonės tas priežastis nurodo skirtingai. Vieni turi sąmokslo koncepciją, kiti mano, kad tai įvyko atsitiktinai, kad mūsų visuomenė buvo palanki tokiai pseudorinkiminei kampanijai, kuri buvo spalvinga ir agresyvi. Aš negaliu pasakyti, ar tai buvo iš anksto suplanuotas sąmokslas prieš Lietuvą, bet mes žinome, kad Rolando Pakso rinkimų kampanija buvo labai gerai finansuota ir labai gerai organizuota, ir faktas, kad tai - viešųjų ryšių produktas. Pvz., man krito į akis šūkiai iš Šv. Rašto “aš grąžinsiu jums tikėjimą ir meilę”, po kuriais pasirašė Rolandas Paksas. Mūsų visuomenė pasidavė ir taip parodė, kad jai dar truputį trūksta brandos, kad dar nesugeba atskirti, kur yra politika ir kur - melas. Mūsų tauta pasidavė propagandai, kad, pvz., prezidentas gali viską - grąžinti visas tvarkas. Kas bent kartą skaitė Konstituciją, žino, kad prezidentas neužsiima daug kuo iš to, ką žadėjo Paksas.
Kad taip greitai keičiasi nuomonė, tai taip pat nerodo didelės visuomenės politinės brandos. Tie patys žmonės, kurie ką tik kėlė abi rankas už Paksą, šiandien sako, kad jis juos apgavo. Tai nėra gilus mąstymas.
Po rinkimų vyko apklausa: kodėl balsavote už Paksą? Ten buvo argumentų: jaunas amžius, fizinis patrauklumas, veržlumas, naujos idėjos, jo požiūris, kad galima padaryti tvarką. Bet, kita vertus, balsuodami žmonės nežinojo daugelio dalykų, to, ką mes žinome šiandien. Pvz., niekas nebalsavo už tai, kad Paksas turi gerus ryšius Maskvoje ar pasirenka blogus patarėjus. Tiesa, prezidentas išliko jaunas, bet jis po rinkimų padarė tai, apie ką rinkėjas balsuodamas nė nesvajojo. Tuo metu nebuvo apkaltos ir tokių tyrimų.
Kita vertus, negalima nematyti ir kitų valstybių norų destabilizuoti padėtį stojančiose į NATO ir Europos Sąjungą šalyse. Skandalų yra ne vien Lietuvoje. Štai premjero skandalas Lenkijoje. Neva buvo reikalauta kyšio, kad būtų priimtas reikalingas įstatymas dėl žiniasklaidos. Yra problemų Vengrijoje, kur premjeras buvo kaltinamas bendradarbiavęs su KGB. Čia kyšo Rusijos ausys. Vaizdelis toks, kad kartkartėmis vis “nulašinama” informacijos. Premjeras išsigina, - gauna kitą lašelį. Labai keista situacija buvo Bulgarijoje, kada į saugumo viršininko postą buvo kažkodėl stumiamas buvęs sovietinio saugumo karininkas. Vėl daug kas įžiūrėjo Rusijos įtaką. Taigi skandalingų situacijų yra visur.
Nedrįsčiau sakyti, kad Lietuvoje tai labai gerai suplanuota situacija. Vis dėlto Pakso akcija suplanuota prasčiokiškai, bet šaliai žalos ji atneša labai daug. Jeigu tos kampanijos tikslas buvo daryti sumaištį, tokiu atveju sakyčiau, kad Paksas yra aukojamas, kad darytų Lietuvai žalą. Tik ar jis pats supranta, kad ir tarptautinėje politikoje žala daroma didelė? Taip pat ir vidaus politikoje, supriešinant visuomenę. Šioje sumaištyje R. Paksas aktyviai dalyvauja. Aš neturiu savo versijos, kokia pradinė priežastis ir kas tas žmogus, kuris tą planą sugalvojo, bet, matyt, Rusijoje yra pinigų tokiems projektams, kuriuos galima pavadinti valstybių destabilizavimu.
Vakaruose jūs jau nebe svečias, koks Lietuvos vaizdas matyti iš Vakarų?
Vakarų žiniasklaidoje interpretacijų yra įvairių. Žinoma, nėra tam skiriama dėmesio tiek, kiek Lietuvoje. Dažnai žiūrima į tai kaip į Lietuvos vidaus reikalą. Vyraujanti nuomonė, kad Lietuvos prezidentas netinkamai eina savo pareigas ir kad Lietuva anksčiau ar vėliau turėtų tą problemą išspręsti - pašalinti prezidentą iš posto, ir tam ieškoma būdų, tad kol kas Lietuva eina teisiniu keliu. Dėl Lietuvos demokratijos Vakaruose abejonių nėra.
Kai kas meta priekaištą, kad skandalo išėjimas už Lietuvos ribų yra žiniasklaidos produkcija.
Viskas yra žiniasklaidos produkcija. Nė vienas mūsų nesame tų įvykių dalyviai ir apie visus įvykius žinome iš žiniasklaidos. Tiesa, susipažinti su kai kuriais faktais nėra sunku internete. Neslapti dokumentai yra skelbiami Seimo ir Prezidentūros tinklapiuose. Bet dauguma žmonių tuos faktus sužino iš žiniasklaidos. Ir tai labai natūralu. Pvz., mes įvykius kur nors Vokietijoje ar Prancūzijoje taip pat sužinome iš tų valstybių žiniasklaidos. Jos ir apibrėžimas yra teikti naujienas. Užsienis gauna informaciją iš tų pačių šaltinių, kuriais naudojasi ir Lietuvos žmonės, tik ten ji sutrumpinama ir supaprastinama. Ten taip pat egzistuoja ir skirtingos nuomonės, ar Lietuvai tai šiandien kenksminga, ar ne. Manoma, jeigu Lietuva demokratiškai visa tai išspręs, tai bus naudos. Tačiau dabar mes Lietuvoje stebime, kad tai pavyksta gana sunkiai.
O jums pačiam teko atsidurti nepatogioje padėtyje dėl klausimų, kas vyksta Lietuvoje?
Be abejo, klausimų būna. Bet aš turiu daugiau kaip dešimties metų diplomatinio darbo stažą ir kalbu kaip diplomatas. Jeigu kalbi kaip oficialus asmuo, kalbi vienaip, su artimais partijos draugais galima kalbėti kitaip. Bet visais atvejais nedera juodinti Lietuvos kaip valstybės, tą mes ir stengiamės daryti.
Ko daugiau būna užsieniečių reakcijoje - pagarbos, kad štai jūs, lietuviai, valotės (buvo toks vertinimas vokiečių spaudoje), ar užuojautos?
Gal daugiau nusistebėjimo ir klausimų, kuo visa tai baigsis. Nepasakyčiau, kad būtų didelė euforija, kad lietuviai gerai daro. Dažniausiai stebisi, kaip čia taip įvyko. Vis dėlto 55 nuošimčiai rinkėjų balsavo už žmogų, kuris, net metų nepabuvęs, sugebėjo susikompromituoti (net ir Lotynų Amerikos šalyse taip greitai nesusikompromituojama). Mes stengiamės atskirti Prezidentūros problemą nuo Lietuvos užsienio politikos. Štai Italijos prezidentas atsisakė vizito į Lietuvą, bet Italijos senato delegacija Lietuvoje lankėsi. Diplomatiniai ryšiai įvairiuose lygmenyse yra, izoliuota ne Lietuva, bet, galima sakyti, Prezidentūra.
Tačiau yra tam tikrų baimių. Man teko keletą kartų aiškinti, kad dabartinėje krizinėje situacijoje Lietuva nėra kuo nors nesaugi. Sakykim, skambino norvegų nevyriausybinės organizacijos atstovas ir klausė, ar Lietuvoje pakankamai saugu rengti tarptautinę konferenciją, ar geriau tą daryti Latvijoje. Aš gyniau Lietuvos reikalus, nes manau, kad nesaugumo nėra, valstybė funkcionuoja. Bet kad kyla tokie klausimai, tai jau negerai.
Kaip manote, kokios bus šios krizės pamokos?
Nauda būtų keleriopa. Apkaltos procesas Lietuvoje vyksta pirmą kartą. Vyksta lėtai, nes iki šiol nebuvo precedento. Kartais pati Apkaltos komisija pradeda abejoti, ar elgiasi teisingai. Sakykim, turim vos ne skandalingą istoriją su šešiais advokatais, atstovaujančiais prezidentui. Taip ir neaišku, ar tie šeši yra kaip vienas, numatytas reglamente, ar kaip šeši, ir ar tai teisėta. Kadangi jų yra šeši, jie užpila komisiją klausimais, dažnai net nesusijusiais su svarstoma tema ir, kaip atrodo komisijai, trukdo darbui. Tad jeigu procesą pavyktų sėkmingai užbaigti ir padėti tašką, tai būtų aišku, kad mes jau turim patikrintą procedūrą. Kasmet, kaip žinoma, šalys yra vertinamos pagal demokratijos rodiklius. Jeigu apkalta pasibaigtų niekaip - drungnai - komisija sutriktų ir nepriimtų sprendimo, mūsų demokratijos vertinimas sumažėtų. Bet ir dabar jau matau gerų ženklų - Lietuvos teisėsauga nepabūgo Jurijaus Borisovo paskelbti nepageidaujamu asmeniu. Tai rodo, kad šalis nenuolaidžiauja. O juk pokomunistiniame pasaulyje dažnai būna taip - įstatymas yra įstatymas, bet gyventi reikia… Šiuo atveju elgiamasi griežtai pagal įstatymą. Žiūrint iš toliau yra labai svarbu, kad elgiamasi pagal įstatymą.
Dėkojame už pokalbį.
“Atodangos”
