Lietuvos politiką krečiantys skandalai verčia vis rimčiau persvarstyti politinės etikos principus. Be jų laikymosi politinis gyvenimas netrunka suprimityvėti ir virsti amoraliu popsu.
Būtent tai ir įvyko Lietuvoje - taikliu Raimundo Lopatos pastebėjimu, mūsų politinėje scenoje nebelieka tikros politikos. Jos ir negali būti ten, kur veikia ne tikra politinę etiką išpažįstanti politinė klasė, o ūkinė-partinė oligarchija, mėginanti sau ir savo ekonominės galios žaidimams pritaikyti visą šalies politinę sistemą.
Todėl verta aiškiai apibrėžti politinę etiką ir mėginti aiškintis, ar toks dalykas egzistuoja Lietuvos politikoje. Šitą reikia daryti kaip galima ryžtingiau ir greičiau.
Dabartinė mūsų politikos būklė verčia kalbėti ne apie kokį nors idėjinį ir moralinį vakuumą, o apie sparčiai vykstančią mūsų politikos degradaciją ir jos virtimą kelių oligarchinių klikų finansiniais bei iš jų išplaukiančiais partiniais žaidimais.
Jei artimiausiu metu tam nebus rimtai pasipriešinta, demokratinei politikai Lietuvoje iškils rimtas pavojus.
Vien institucijų ir procedūrų nepakanka demokratinei santvarkai bei politikai palaikyti.
Be aiškiai įsisąmonintų žaidimo taisyklių - politinį elgesį ir kodeksą reguliuojančios politinės etikos – demokratija išsigimsta.
Cinizmas be moralės
Politinė etika yra demokratinės visuomenės politinės kultūros ir politinio elgesio pagrindas, reguliuojantis politikų tarpusavio, atskirtų valdžių, taip pat politikų ir pilietinės visuomenės santykius. Politinės etikos požiūriu politinės partijos atsako už savo narių mintis, idėjas bei pareiškimus viešojoje erdvėje.
Nedemokratinėse šalyse, valdomose autoritarinių ar totalitarinių režimų, politinė etika nustoja egzistavusi, nes tokiose šalyse klesti kraštutinio pragmatizmo ir cinizmo persunkta politika, atsiskyrusi nuo teisės ir moralės. Visa politika ten paprastai suvedama į valdžios gavimo ir išlaikymo technologijas, akcentuojant ne teisę ir moralę, o lojalumą įasmenintai galiai - nesvarbu, ar autoritariniam vadui, ar politinei klikai, ar oligarchinei grupei.
Nedemokratinėse šalyse lojalumas savo partijos nariams, besąlygiškas jų rėmimas, gynimas tampa daug svarbesni už įsipareigojimą visuomenei ir atsakomybę prieš ją.
Politinės etikos požiūriu pagarba toms pačioms demokratinio pasaulio vertybėms yra svarbesnė už partinį lojalumą ar bet kokias kitas ištikimybės savajai grupei formas.
Elgesio tradicija
Politinė etika pabrėžia pagarbą visiems oponentams ir demokratinės politikos proceso partneriams, kurie nežemina kito žmogaus orumo, išpažįsta demokratines vertybes ir, jei demokratijai kiltų pavojus, gali bet kada sudaryti plačiąją demokratinę koaliciją.
Demokratinėje politikoje yra remiamasi prielaida, jog demokratijai išlaikyti ir tobulinti nepakanka vien institucijų, politinių praktikų ir pačios procedūrinės demokratijos sistemos.
Demokratijai būtina remtis teisės, moralės ir kultūrinės tradicijos jungtimi.
Atmetus bent vieną iš šių komponentų - teisę, moralę ar kultūrą - gali suirti ir demokratinė valdymo sistema.
Būtent todėl demokratinė politika yra neįsivaizduojama be politinės etikos.
Be normų ir kodeksų
Demokratinei politikai išlaikyti nepakanka jos pačios - ji neveikia be normų, vertybių ir elgesio kodeksų, kurių laikytis reikalauja politinė etika.
Politinės etikos nesilaikymas ilgainiui gali grėsti ne tik politinės kultūros lygiui, bet ir pačiai demokratijai.
Gali būti sumenkinta norma ir vertybė, kurių nesilaikant darosi neįmanoma nei demokratija, nei teisinė valstybė.
Skirtingai nuo teisės, politinė etika remiasi elgesio kodeksais, kurie nebūtinai yra fiksuoti dokumentuose - jie visų pirma remiasi demokratinės politikos sąsajomis su etika, taip pat ir demokratinių šalių kultūros tradicijomis.
Be politinės etikos laikymosi neįmanomas ne tik skirtingas, bet ir tas pačias ideologijas išpažįstančių politikų bendradarbiavimas.
Viešosios figūros
Politinė etika pabrėžia didesnę moralinę politiko atsakomybę už savo žodžius ir veiksmus, negu atsakomybė eilinio piliečio, tiesiogiai nedalyvaujančio didžiojoje - nacionalinėje ir tarptautinėje politikoje.
Politikui tenka daug didesnė moralinė atsakomybė todėl, kad jam rinkėjai yra patikėję galią, pasitikėjimą ir atstovavimą.
Teisėta galia disponuojantis ir reprezentacijos teisę turintis žmogus demokratinėje valstybėje visada labiau atsako už savo žodžius, poelgius bei veiksmų pasekmes nei paprasti piliečiai.
Būtent čia ir slypi skirtumo tarp viešos figūros ir privataus asmens esmė.
Politikai yra viešos figūros, moraliai atsakančios už kiekvieną savo žodį, mintį ar idėją, išsakytą viešojoje erdvėje.
Valdžioje esanti politinė partija ar kelių partijų koalicija atsako už kiekvieno savo nario prasilenkimą su politine etika - netiesos sakymą, manipuliavimą viešąja nuomone, faktų iškraipymą, nepagarbą rinkėjams ar net visai visuomenei, taip pat ir nepagarbą savo politinei bendruomenei, tautai, valstybei ir jos institucijoms.
Šalia klikų ir keršto
Atsistatydinimas iš pareigų dėl rimtų nusižengimų politinei etikai yra vienintelis būdas apginti savo paties arba savo politinės partijos garbę, orumą bei reputaciją.
Politinė etika reikalauja pasitraukti ir tais atvejais, kada nėra nusižengta įstatymui, bet aiškiai prasilenkta su etikos normomis.
Demokratinės visuomenės politinė etika remiasi pozicija, jog savo politinio posto išlaikymas nėra jokia savaiminė vertybė politiniame gyvenime.
Pati brangiausia politiko dispozicija yra jo reputacija.
Nusižengus politinei etikai savo reputaciją apginti galima tik viešai pripažinus savo klaidą.
Galiausiai demokratinėje politikoje nėra nugalėtojų ir pralaimėtojų - yra tik demokratinio proceso partneriai ir demokratinės politikos dalyviai.
Nepripažinus šių principų ir nepradėjus pagal juos konstruoti mūsų viešosios erdvės bei politikos, mes ir toliau stebėsime klikų kovas, jų tarpusavio keršto akcijas ir naujus skandalus, dalimis išmetant arba tyčia nutekinant kompromituojančią medžiagą.
Vargas tai šaliai, kuri visa tai laiko politika
„Klaipėda“ (www.klaipeda.daily.lt)
