Žiniasklaidoje pasirodė pranešimai apie Naujosios sąjungos ir LSDP susijungimo galimybę. Tokio pobūdžio procesai, jei jie vyksta, išties reikalauja gilaus ir visapusiško įvertinimo. Mes galime tik stebėti ir vertinti, tačiau partijų viduje vykstantys procesai išties nėra tokie neutralūs ir paprasti kaip pranešimai apie juos.
Kairiosios pakraipos partijos Lietuvoje yra bene pačios gausiausios ir labiausiai struktūruotos politinės organizacijos. Taigi jų veiksmai nėra vien tik politiniai. Tai ir viena iš labiausiai išsiplėtusių savivaldos struktūrų, tai ir viena iš labiausiai į visus administracijos lygius prasiskverbusi politinė organizacija. Galų gale tai tiesiog pakankamai aiški ir priimtina pasaulėžiūra, na, jei ne aiški konceptualiai, tai suprantama kaip gyvenimo būdo ir mąstymo inercija daugumai Lietuvos gyventojų.
Taigi galimas dviejų didžiausių kairės partijų susiliejimas reikštų dviejų išvystytų struktūrų, dviejų Seimo frakcijų bei dviejų rinkėjų grupių, linkusių balsuoti už kairiąją idėją, suvienijimą. Tokia jėga taptų labai įtakinga ir pajėgi dominuoti Lietuvos politinėje padangėje dar kelias kadencijas.
Tačiau sujungimas reikštų ne tik teigiamų, bet ir neigiamų potencialų sujungimą. Šios dvi partijos turi pakankamai daug problemų, sietinų su valdymo inertiškumu ir negebėjimu greitai ir efektyviai perimti bei įdiegti naujoves.
Papildoma problema, kuri visada lydės bet kokią partiją, yra lyderiai ir jų ambicijos. Kairieji turi akivaizdžią konfrontaciją tarp lyderių. Tai Vytenis Andriukaitis ir Artūras Paulauskas. Jiems būtų labai sudėtinga bendradarbiauti vienoje jungtinėje partijoje, nes abu yra ryškūs ir ambicingi. Partijų susijungimas natūraliai formuoja galimą konkurenciją ir konfliktą tarp šių politikų. Be jų, egzistuoja antrojo plano konfliktai, kurie irgi neduoda naudos kairiųjų junginiui, tai taip ir nenumalšinta senųjų LSDP ir LDDP struktūrų bei partinių viršūnių atstovų konkurencija.
Taigi kairiųjų jungtis, naudinga ir laukiama Lietuvoje, yra jiems patiems ir pavojinga, nes galimi konfliktai gali susilpninti naująjį darinį ir suskaldyti jį į daugiau nei dvi dalis.
Tačiau šiandien mes matome ne tiek partijų jungimosi procesus, kiek žiniasklaidos modelius šių partijų jungimuisi. Taigi matydami, kad jungtis naudinga, mes galime būti užtikrinti, kad jungimosi procedūra bus daug vėlesnė, jei ji išties bus, negu kalbėjimas apie tai. Todėl kalbėdami apie jungimosi galimybę mes visuotinai analizuojame galimus to padarinius ir taip kuriame sąlygas, kuriomis jungimasis netaps pavojingas.
