Turi, jei atsikratys savo silpnybių. O jos susiveda į šios partijos vado asmenybę. Tai reikštų, kad partijai priklausantys politikai yra įvairių interesų ir įsitikinimų žmonės, atėję į politiką ne tik dėl to, kad jiems labai patinka Viktoras Uspaskichas.
Jų atėjimas gali būti siejamas su noru išbandyti save naujoje politinėje organizacijoje ir įsitikinimu, kad per Darbo partiją galima pasiekti didesnes karjeros aukštumas (nemanau, kad siekti karjeros yra blogai). Sykiu tai ir šliejimasis prie įspūdingai išreklamuoto ir žiniasklaidoje kryptingai pateikiamo V. Uspaskicho asmens. Galų gale yra ir paprastų avantiūristų, kurie mažai kuo skiriasi nuo savo vado – nei sąžinė juos graužia, nei jie ką nors išmano apie valstybės interesus.
Bet nepamirškime, kad partija didelė ir jos visos smerkti nevertėtų, nes tikrai ten galima rasti nuoširdžių ir darbščių savo šalies piliečių. Tačiau jų politinis likimas šiandien visiškai priklauso nuo partijos vado reputacijos, kuri gerokai pašlijusi. Manau, dar pamatysime daug keistų ir negražių šio asmens savybių ir veiksmų.
Taigi partija turi teisę gyvuoti, bet ji privalo būti ne reklamiškai melaginga, o dalykiškai nuoširdi. Vadinasi, jos sveikoji dalis, – tikėkimės, tokių dauguma, – turi kuo skubiau atsisakyti savo vado, kuris naudojasi partine dauguma kaip priedanga ir veikia tikrai ne valstybės naudai. Numanau, tada partija netektų didelės piniginės paramos, kurią teikia jos vadovas nežinia iš kokių šaltinių, o tai irgi įtartina.
Suprantama, dalis partiečių vis dar viliasi, kad vadas duos jiems darbo vietą. Tačiau tai tik patvirtina mano nuomonę, kad partinis lyderis perka šalininkus ir savaip jais naudojasi savo politiniuose ir verslo žaidimuose. Dalis mano, kad jie gana savarankiški ir atėjus laikui pasitrauks iš partijos ar pasmerks savo beraštį vadą. Tačiau jie nesupranta, kad toks slėpimasis už avantiūristo nugaros tėra jų silpnybės ir naivumo požymis. Neik su velniu riešutauti. Patyręs avantiūristas žiūri į tokius atlaidžiai, nes žino: ateis laikas ir ne jie, o jis jais atsikratys ir padarys tai taip, kad nieks jiems nepavydės.
Todėl sveikoji Darbo partijos dalis turėtų vadovautis ne trumpalaike nauda – priklausymu valdančiajai daugumai, politiniais postais ir aukštu visuomeniniu statusu, – o pilietinės atsakomybės savo šaliai ir tautai jausmu. Tai leis jiems realizuoti save gal ne taip įspūdingai, kaip žada Viktoras, bet atlikus savo pareigą tikrai negrauš sąžinė ir bus galima drąsiai žvelgti savo tautiečiams į akis.
