Per televiziją mačiau laidą, taip pat Jūsų laikraštyje skaičiau S. Stasaičio straipsnį apie Nedą Navicką ir jo motiną Nijolę Navickaitę.
S. Stasaitis labai mandagiai aprašė tą tingią ir nepilnavertę moterį. Argi socialinės darbuotojos turėjo gelbėti vaiką nuo motinos, kuri lipo sienomis, kai ją metė eilinis sugyventinis? (Koks bjaurus žodis sugyventinis!) Gal privalėjo ateiti ir pamaitinti berniuką tinkamu maistu? O gal per antrą galą įpūsti meilę vaikui?
N. Navickaitė tingėjo mokytis (o gal protelis buvo per silpnas?), tingėjo dirbti. Tik pamanykite, jai nepatiko aptarnavimo sfera. Tai gal ji norėjo dirbti, pavyzdžiui, gydytoja? Bet juk medicina - taip pat žmonių aptarnavimo sfera. Ji yra psichiškai nepilnavertė, jei meilę vaikams skirsto pagal lytį. Ar kūdikio kaltė, kad jis gimė berniuku? O gal jis labai prašėsi į mūsų purviną pasaulį?
Ak, ak, buto neturi. Trečdalis Lietuvos neturi butų, bet savo vaikus myli. Aš ir mano vyras po vedybų dešimt metų gyvenome palėpėje, virėm ant "kerogazo". Tokiose palėpėse gimė visi trys mano vaikai. Sibiras, kratos, konfiskacijos, išmetimas iš universiteto dėl tėvo. Amžinas šaltis, klaikus skurdas, nes 1960 metais apspinduliuotas mirė vyras. Jauniausiam vaikui buvo 9 mėnesiai.
Iš pasakojimo laikraštyje atrodo, kad pinigų N. Navickaitei netrūksta. Lankoma svečių (apie kurių vizitą žinojo) susitvarkė ir net enciklopediją pasidėjo papildyti dekoracijai. Turbūt pagal tą enciklopediją ir sūnelį augino. Kadangi esu medikė, tai man labai įdomu, kokius raminamuosius gėrė ir kokią apskritai bjaurastį naudojo žudydama savo dar negimusį vaiką?
Neįsivaizduoju, kaip toks silpnas vaikas iškrito iš lovytės ir net susilaužė kojytę. Gal tyčia buvo išstumtas?
N. Navickaitė sako, kad vaikelis "vakar vakare kleckus valgė ir šį rytą valgė", bet kodėl nutylėjo, kad jis viską išvėmė ir išviduriavo? Juk mirštantys badu kaliniai lageriuose taip pat visokį mėšlą valgė, bet nualintas organizmas viską atmesdavo, išvemdavo ir išviduriuodavo.
Pasakoja, kad berniukas buvo piktas ir irzlus. N. Navickaitė tikrai nenormali, jei laiko jo savijautą piktumu. Įsivaizduokite: jus pykina, jūs vemiate, viduriuojate su skausmais (vemiant net galvelės niekas nepalaiko), skrandį ir žarnyną spazmuoja, jūs verkiate, o į tai niekas nekreipia dėmesio. Po vėmimo jums svaigsta galva ir jūs vėl norite valgyti, bet įsiutusi motina ir negalvoja, kad reikia duoti valgyti. Sesutės nori žaisti, lenda, o sutikusios pasipriešinimą supyksta ir dar apžnaibo broliuką. Juk mergaitės mato, kaip elgiasi motina, ir, norėdamos jai įtikti, gali būti labai žiaurios.
O ką nedirbanti moteris veikia per dieną, kad "nebeištveria" auginti savo vaiko? O vaikus "dirbti" su priklydusiais katinais ištveria? Įdomu, kuo ji motyvuoja norėdama nusikratyti rūpesčių savo vaiku? Tingumu? Silpnais nervais, kad reikia vienai gultis į lovą? Nereikia tėvui keršyti per vaiką. Taip, tarnyba turėjo gelbėti Nedą, bet negalima ir N. Navickaitės palikti nenubaustos. Deja, teisėsaugai rūpi tik ekonominiai dalykai, o dėl vaikų, pasak poeto P. Vaičaičio (1876-1901) - "Mes smarkūs ne darbe, tiktai kalboje".
Aš tapau medike iš prievartos, taip pat ne per daug mėgstu gydytojus, bet auginti, mylėti savo vaikus pirmiausia yra motinos pareiga. Pačiai būnant sadiste ir lėtai žudant vaiką nereikia ieškoti kaltų. Jei mažiau drybsotų ir daugiau dirbtų, nebūtų tokia išpurtusi. Pagaliau yra šimtas būdų gražiai nusikratyti vaiku (juk yra tiek bevaikių šeimų), bet ji, atrodo, tam per kvaila.
Įpusėjau aštuntą dešimtį. Gyvenimas buvo pragariškas,vienos netektys ir darbas bei skurdas, bet šiandien aš turiu tris puikius, išsimokslinusius ir mane mylinčius vaikus, anūkus ir keturis proanūkius. Ir visi - berniukai. Nesiskundžiu nenusisekusiu gyvenimu. Toks buvo laikas. Parašiau dvi knygas, trečią sudariau iš bendraklasių laiškų-atsiminimų apie mūsų gimnaziją, nors svajonės ir žlugo. O dabar štai kas mane graužia. Nei Nedo močiutė, nei kitos giminaitės nekelia pasitikėjimo. Trejus metus jos matė vaiką ir nieko nedarė. Tik prieš kamerą narsios. Dvi savaitės ligoninėje yra niekas prieš tokią mažo žmogaus būklę. O paskui? Vėl atiduoti vaiką toms harpijoms? Nejaugi ligoninė negali jo palaikyti bent mėnesį? Juk nenuskurstų išgelbėję žmogų.
Viktorija M.
