Kas taiko į Briuselį ar Strasbūrą, kas kukliau - į Dubliną ar Londoną... Man pasisekė, lankiausi nepaprastai egzotiškoje vietoje – Mikoliškiuose.
Tai nedidukė gyvenvietė Žemaitijoje, maždaug pusiaukelėje tarp Kretingos ir Gargždų. Išsuki iš greitkelio Vilnius - Klaipėda, pavažiuoji gerokai siauresniu asfaltuotu keliuku link Kartenos, paskui jau žvyrkeliu, kol vienoje jo pusėje pamatai bažnytėlę, o kitoje – kapinaites, simbolišką visų kelių pabaigą. Na, simboliai simboliais, o kelelis veda toliau, už kokio kilometro – šimtas metrų šen ar ten – įsikūrusi Mikoliškių girininkija, mano kelionės tikslas.
Gražus sodelis, pilnut pilnutėlis iš medžio drožtų skulptūrų, mediniai tilteliai per nediduką nenusakomų formų tvenkinį, senoviniai rakandai... Rąstinė pirtelė šalia kito, gerokai didesnio, tvenkinio, į kurią žvelgiant kyla nepadorių minčių apie visokius pinčiukus ir nuogas mergas. Paskui pagalvoju – o kodėl tos mintys nepadorios? Kodėl lyg ir turėtume gėdytis pačių gražiausių dalykų? Panašiai patyliukais pagalvosiu dar ne kartą, lėta ir kampuota žemaičių kalba „rokoudams“ su Mikoliškių girininku Romu Mažonu.
Tas girininkas - tai ne šiaip koks žmogus, kurį pamirštum anksčiau, nei spėji atsisveikinti, veikiau priešingai – net ir atsisveikinus negali nustoti apie jį galvojęs, toks jis neįprastas šioje zujančioje, skubančioje, ratu besisukančioje kasdienybėje. Prisipažinsiu, turėjo prabėgti ne viena diena ir netgi ne savaitė, kol ryžausi apie jį parašyti. Romas taip natūraliai, taip organiškai suaugęs su savo aplinka, kad neįmanoma atskirti, kur ta riba, tarp jo asmeninio pasaulio ir miško, su visais jo stebuklais ir paslaptimis, kurios man atrodo gana keistos, o jam – artimos ir mielos bei gerai pažįstamos, tarsi namų kertės ar seno drabužio kišenės.
Velnias
Kambarys, kuriame kalbamės, nukabinėtas neįprastais akiai medinukais – tai ir keistai susivijusios šakos, ir visokiausi gumbai, ir dar galai žino kas. Žvilgsnis ilgai negali apsiprasti su netikėtų formų medžiu, palengva įsilinguojant pokalbiui aš vis nelabai mandagiai muistausi ant kėdės ir dairausi į pašalius. Romo tai, matau, netrikdo – matyt, ne aš vienas, pirmąkart čia papuolęs, panašiai elgiuosi. Pagaliau akys sustoja ties iš tiesų nejaukiai atrodančių prie beržo tošies „prilipusiu“ juodu į auglį panašiu guzu, iš kurio dar styro ir du ragai.
- Kas tai? – klausiu.
- Čia juodasis beržo grybas, - sako Romas ir imasi aiškinti, kas ir kaip.
Pasirodo, liaudies medicinoje šis grybas nuo seno naudotas daugeliui susirgimų gydyti. Tikima, kad padedąs net nuo vėžio. Natūrali gydomoji priemonė, auganti Lietuvos miškuose. Nejučia pagalvoju, ką su mūsų protais, o tuo pačiu ir pinigais, daro reklama – per galvas versdamiesi ieškome kiniškų, japoniškų ir tibetietiškų grybų pagrindu pagamintų vaistukų, mokame už juos, kiek paprašo, ir tikiname save, kad veikia. Romas šypsosi, jam importinių pasakų nereikia, jo Tian Šanis ir Tibetas čia pat, už slenksčio.
- O kam tie ragai? Juk neišaugo iš beržo? – klausinėju toliau, rodydamas vis į tą patį juodulį.
- A, matai, juk nuo seno žolininkes, žiniuones raganomis vadino, esą iš velnio tos gamtos galios ateinančios – tai ir pritaisiau ožio ragiukus, kad tradicijos negriauti, - šypsosi Romas.
Galėčiau prisiekti, kad kartu su juo šypsosi ir velniukas nuo sienos. O ką, manau sau, keičiantis kultūrai, ypač jei ji ateina iš kitos tautos ir siejasi – o kaip kitaip – su religija, senosios kultūros dievas tampa naujosios kultūros velniu. Ar ne taip nutiko ir su senuoju mirusiųjų pasaulio valdovu Vėlinu, plūstant kryžiuočiams ir nešant į mūsų girias kryžių? Bendravimas su protėviais, Vėlinės, buvo svarbi baltų tautų tapatybės dalis. Dabar Vėlines vadinamos visų šventųjų diena, o pats Vėlinas virto velniu, tačiau ir toliau gydo baltų tautas nuo vėžio...
- Medžiai irgi serga įvairiomis ligomis, vėžiu taip pat, - tarsi girdėdamas mano mintis, sako Romas ir rodo į surandėjusių juodalksnių pavyzdžius.
Žalotojai
Girininko kolekcijoje yra ir išties skausmingų, žmogaus žiaurumą rodančių pavyzdžių. Štai į vieno medžio kamieną įsirėžusi spygliuota viela – kažkoks bjaurybė ja apvyniojo dar jauno augalo kamieną. Medis augo, kamienas storėjo. Gamta aiškiai stengėsi asimiliuoti jai svetimą metalą, gyvenimu nugalėti mirtį. Tiesą sakant, jai tas pavyko – tos vielos dalys, kuriose nebūta spyglių, tapo apkabintos augančio medienos sluoksnio, tačiau tos, kur styro spygliai, taip ir liko neužaugusiomis atviromis žaizdomis, išopėjusiomis kiaurymėmis.
- Tose vietose medžiui skauda, - negarsiai ištaria Romas.
Jis aprodo ir daugiau panašių žmogaus „civilizacijos“ pėdsakus saugančių eksponatų – čia į kamieną įaugusi grandinė, ten įsmeigtos žirklės, kurių medžio paviršiuje bekyšo tik auselės. Tačiau slogiausią žmogaus barbarizmo charakteristiką atskleidžia brakonierių „išmislas“ – matyt, kažkada spęsti spąstai ir jaukui prie medžio viela pritvirtintas mėsos gabalas. Laikui bėgant iš minkštųjų audinių nebeliko nieko, o kamieną tebeženklina įaugusios vielos randas ir baltuojantis žvėrelio stuburas...
Hektarai ir kubai
- Tačiau ir jūs juk kertate mišką? – daugiau teigiu, nei klausiu.
- Kertame. Kertame ir atsodiname. Beje, atsodiname daugiau. Tiek Mikoliškių girininkijoje, tiek ir visoje Kretingos urėdijoje, kalbant apie valstybinį mišką, medingų plotų nuosekliai daugėja. Mes rūpinamės tuo, iš ko gyvename. Girininkui miškas – jo namai. Negalime visko iškirsti ir gyventi tyruose – kam tada mes būsime reikalingi? – retoriškai klausia Romas.
Ūmai suprantu, kas mane taip žavi šiame žmoguje – vartojimas nėra pagrindinis dalykas jo gyvenime! Taip, jis irgi valgo ir geria, rengiasi drabužiais ir avi batus, o ne vaikšto basas, važinėja automobiliu ir naudojasi mobiliuoju telefonu – tačiau visa tai netampa jo būties šerdimi. Jo apranga nemirguliuoja „brendais“, nenustebčiau, jei užrašą „armani jeans“ jis interpretuotų „armėniški džinsai“ ir tai būtų ne jo trūkumas, o veikiau laisvė nuo įkyriai brukamų rinkodaros „perlų“. Šiandien išaušo vartojimo era ir bet kokia nepriklausomybė nuo vergavimo daiktams skelbiama erezija. Dvasingas dievas tampa bedvasio pasaulio velniu. Vėl dirsteliu į juodąjį beržo grybą su ožio ragais, o pro jį už lango – į žaliuojantį eglyną. Eglės išlakios ir aukštos.
- Kasmet prieš Kalėdas iš čia kertame eglė Klaipėdai, - sako Romas. – Gražesnių eglių visoje Žemaitijoje nerasi.
Girininkijos kasdienybė paprasta. Gamtos ciklai diktuoja didžiąją dalį darbų. Pavasarį sodinamas jaunuolynas, kol peri paukščiai miško nekertama. Maždaug 5000 ha plote paruošiama apie 8000 kubinių metrų medienos per metus. Ją pardavus reikia išsilaikyti, nes urėdijos iš biudžeto nedotuojamos, veikiau priešingai – pačios yra vienos didžiausių mokesčių mokėtojų. Pačios perkasi būtiną techniką, samdo darbuotojus, augina sodinukus, skaičiuoja ir planuoja ateitį. Užtat ir elgiasi su mišku ūkiškai, stengiasi, kad jo daugėtų – nes nuniokojus ir patys neturės iš ko gyventi. Sveikas požiūris.
Namai
Kalbamės užstalėje. Guvi moteris atneša rūkytų lašinukų, dešrytės, skonį tebeturinčių pomidorų. Skanu. Romas pasakoja, kuo gražus brandus miškas, o kuo – jaunas. Pasirodo, peraugę medžiai, ypač lapuočiai, nors iš išorės vis dar atrodo galingi ir stiprūs, dažniausiai būna gerokai papuvę iš vidaus. Tuo tarpu jauni – visai kaip žmonės – kupini energijos augti. Visa Romo kalba persmelkta palyginimų, rodančių, kad medžių pasaulis jam yra žmonių pasaulio atitikmuo, kurį jis myli tėviškai ir rūpestingai. Klausausi jo, žvilgčioju į šalis – mūsų pokalbyje dalyvauja ir čia esančios moterys – ir vėl be jokio reikalo veju šalin mintis apie pinčiukus ir pirtį. Kuriems galams? Čia juk viskas taip tikra ir natūralu, o gyvenimas juda Dievo – kaip jį bevadintume - nubrėžta trajektorija. Turėčiau čia pasilikti visam laikui. Kelčiausi anksti ryte, vietoje mankštos, kurią reikia prisiversti padaryti, eičiau dirbti gryname ore, pažinčiau mišką, paskui valgyčiau naminį maistą ir nematyčiau reklamų, kuriose „apie viską pagalvota“, vakarop grįžčiau namo, apsitvarkyčiau ūkį ir šypsočiausi kaip girininkas Romas Mažonas, atsirėmęs į kokį akiai neįprastos formos medžio kamieną, puošiantį girininkiją. Šeštadieniais eičiau į medžioklę, o po jos į pirtį...
Suprantu, kad metas atsisveikinti. Palieku Mikoliškius ir Romą Mažoną, turintį mišką ir namus visai ne todėl, kad taip tvirtintų nuosavybės teisė, o todėl, kad mes iš tiesų tik tai ir turime, kam save pačius atiduodame. Atsisveikinu ir išvažiuoju ten, kur yra ne tikri namai, o tik nekilnojamas turtas, matuojamas paskoliniais litais už kvadratinį metrą.
Žvyrkelis virsta asfaltuotu keliu, šis išsilieja į greitkelį, kuriuo vėl imu skubėti tuo pačiu greičiu, kokiu juda ir kiti jame esantys gyvenimo keleiviai. Tačiau dabar žinau, kur yra Mikoliškiai ir girininkas Romas , kur auga gražiausios Žemaitijos eglės ir galima gauti vaistų nuo kasdienybės vėžio.
