Kovo 7 dieną Lietuvos dailininkų sąjungoje (LDS) vyko konferencija „Ar Šiuolaikinio meno centras vykdo nacionalinę kultūros politiką dailės srityje?“ Į ją pakviesti Seimo, Vyriausybės, Kultūros ministerijos atstovai, įvairių fondų ir organizacijų vadovai, spauda ir televizija.
Kai vyksti į konferenciją, tikiesi išgirsti naujos informacijos, išklausyti ir geriau suprasti diskutuojančių šalių argumentus, pasakyti savo nuomonę. Deja, ši konferencija netapo atviru forumu, kurio dalyviai atsakingai ir rimtai diskutuotų opiais ir jau daug metų neišsprendžiamais klausimais ir kuriame būtų profesionaliai svarstomas ŠMC parodų organizavimas. Kodėl taip atsitiko?
Diskusija tuo ir skiriasi nuo prietarų ir išankstinės nuomonės, kad joje paliekama erdvės įvairiems argumentams ir kalbamasi gerbiant partnerį, nelaikant jo žemesne būtybe. Tuo tarpu LDS konferencijos programa sudaryta nebandant ieškoti jėgų pusiausvyros ir siekiant priimti iš anksto paruoštą rezoliuciją, kurioj smerkiama ŠMC veikla.
Pirmasis kalbėjo LDS atstovas, Nacionalinės premijos laureatas Algirdas Stanislovas Každailis. Jis pasisakė už naujų kelių ieškojimą ir prieš „grobuonišką Kuizino politiką“ (ŠMC direktorius Kęstutis Kuizinas - red.). Kalba plačiau išskleidė LDS suvažiavime gvildentas idėjas, kurias tuomet dailininkai apibendrino taip: „Šiuolaikinio meno centro veikla neatspindi realios šiuolaikinės dailės situacijos ir tenkina tik siauros grupelės interesus. Turint šiuo metu geriausią ekspozicinę erdvę, kuri yra Lietuvos kultūros ministerijos pavaldume ir beveik nuolat rengiant vienpusiškas parodas, klaidinamas ir žiūrovas, ir visuomenė“.
Klausantis kalbos išryškėjo valstybės valdomos ir tautiškai orientuotos dailės vizija, kur dailininkai gauna valstybės užsakymus, aikštėse statomi paminklai, o parodose rodomas modernusis menas (ne „popsas“ ir „avangardas“). Klausydamasi šio ir kitų LDS atstovų kalbų darau išvadą, kad už meno raiškos įvairovę svarbiau nustatyti, kuris menas yra geras, o kuris blogas (arba teisingas ir neteisingas - nes blogas menas gali klaidinti). Gerajam menui atstovauja į ŠMC neįleidžiami lietuvių menininkai, o blogajam - tie baisūs olandai su spermos banku ir milžiniškomis falų skulptūromis ŠMC (man ta idėja irgi nesukėlė pasigėrėjimo, bet ar patikti žiūrovui - vienintelis meno tikslas?).
Keistai nuskambėjo ne vieno dailininko cituota (beje, ištraukta iš konteksto) Erikos Grigoravičenės frazė, kad ŠMC iš žinojimo-galios struktūros virto ekonomine struktūra. Lygiai tą patį galima pasakyti apie LDS ir kitas dabartines tam tikrą įtaką (taigi ir galią) turinčias institucijas. Kaip pareiškė filosofas Vytautas Radžvilas, „menas yra socialinė ir politinė galia, kuri skirsto žmones į jį suprantančius ir ne“. Filosofas postmodernųjį meną apibūdino kaip eksperimentą su žmogaus prigimtimi (kuris yra totalitarinio eksperimento tąsa) ir priminė, kad postmodernizmo teoretikai atstovauja radikalioms marksizmo versijoms (Habermasas, Lyotard‘as). Pasak Radžvilo, Lietuvoje nėra nacionalinės kultūros politikos, nes valstybė nepribrendusi strategiškai mąstyti. Tačiau dėl to kalta ne vien valdžia - subjektai turi artikuliuotai formuluoti savo tikslus. Filosofas apibrėžė kultūrą kaip mechanizmą, kuris žmogui suteikia formą, t.y. sielą, ir paaiškino, kad tokių formų gali būti daug.
Deja, tai buvo vienintelis kultūros politikos (ne)vyksmą Lietuvoje gvildenęs pranešimas. Vėliau vėl grįžta prie empirikos ir nepasitenkinimo reiškimo. Apgailestauta, kad nebėra parodų, reprezentuojančių Lietuvos dailės visumą, kad šiuolaikinis menas akcentuoja ne dvasią, o kūną (nors Apšvietos nuostata, atskyrusi dvasią ir kūną, vargu ar tinka kalbant apie šiuolaikinį žmogų).
Labiausiai nustebino LDS nario Aleksandro Vozbino nepasitenkinimas, kad nuo 1999 m. dauguma ŠMC parodų - kuruojamos. Reiktų geriau susipažinti su rimtų meno muziejų, galerijų ir centrų veikla - nes visos parodos dabar yra kuruojamos - netgi istorinės ir apžvalginės. O ar kuratoriaus koncepcija įdomi, ar atveria naują požiūrį, ar išsamiai pristato pasirinktą temą (autorių, laikotarpį ir t.t.) - galima diskutuoti. Galima diskutuoti taip pat apie autorių ir kuratorių pasirinkimą. Gaila, kad analizuodamas ŠMC parodų organizavimą A. Vozbinas nepalygino jos su kitais meno centrais pasaulyje (gal tam pritrūko laiko?). Tada ir parodų rengimo principai, ir jų trukmė neatrodytų kaip ŠMC atradimas. Beje, kalbant apie projektus, reiktų bent truputį apie juos žinoti - nes pranešime minėtos „Paralelinės progresijos“ buvo ne šiaip 3 mėnesius vykusi paroda, o parodų ciklas, kur rodyti vis kitų autorių nauji darbai.
Dėl vietos stokos negaliu apžvelgti visų pasisakymų. Tačiau apibendrinant karštą, dažnai kultūros ribas peržengusią diskusiją, kurioje LDM ir ŠMC taip ir nepavyko rasti sąlyčio taškų, peršasi tokia išvada.
Nepaisant kalbų apie nacionalinės kultūros prioritetus, svarbiausia dailininkams - ekspozicinis plotas, kuriuo jie norėtų naudotis taip, kaip tai buvo daroma senuosiuose Parodų rūmuose. Diskusijos pradžioje LDS pirmininko Vaclovo Krutinio paminėti valstybės išleisti milijonai rublių (kokiai valstybei nori atstovauti LDS?) tarsi suteikia tokią teisę.
Bet mes jau 15 metų gyvename nepriklausomoje Lietuvoje ir, be LDS, dar yra kitos kūrybinės sąjungos - Tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjunga, Fotomenininkų sąjunga, Tarptautinė dailės kritikų asociacijos Lietuvos skyrius, pagaliau laisvieji menininkai. Lietuva jau nėra geležinės uždangos nuo pasaulio atitverta SSSR respublika, kurios meną ir kultūrą reguliuoja valdžia, bet į pasaulinius ekonomikos, politikos ir meno procesus integravusis (o ne pavėluotai juos atrajojanti) valstybė.
Ir jei mūsų prezidentui pakanka orumo nevykti į Maskvą, reiktų neprarasti orumo ir meno kūrėjams. Gal, užuot ieškojus vakarykštės dienos, reikia patiems imtis ambicingų projektų ir įrodyti visiems, kad meno kokybę lemia ne institucijos vardas?
