Augustas TAMALIŪNAS
Trakų rajone jau šiemet nutikusias ir viena į kitą nepanašias dvi istorijas vienija vienoda baigtis su dar kitądien ryškiais kraujo lopais baltame fone palei trobas, o skiria nusikaltimo motyvai. Mat pirmuoju atveju peilis į rankas buvo pastvertas iš girto įtūžio, o antruoju - ginantis nuo pasigėrusio įtūžėlio smūgių ir patyčių, juridiškai šnekant, staiga didžiai susijaudinus dėl nukentėjusiojo pavartoto priešingo įstatymams smurto ar sunkaus įžeidimo. Sužinoję įvykių aplinkybes, vėliau patys šitaip sakysite, tiktai gal kitokiais žodžiais.
Žmogžudystę Aluonoje galima laikyti grynai buitine. Du kaimynai, du lenkai - senukų Janinos ir Juzefo Aleksiunų sūnus Františekas (49 m.) bei Nijolės Klejevskajos vyras Vaclovas (41 m.) - Naujųjų metų pirmąjį vakarą susėdo prie bendro stalo Aleksiunų virtuvėje. Mat ši yra daug erdvesnė už mažoje medinėje pirkelėje esančią Klejevskių svetainę. Prie kuklių vaišių su tradiciniu buteliu degtinėlės susirinko, anot Purpurova vadinamos kaimynės Kristinos, bent keturios burnos. Septyniasdešimt dvejų metų šeimininkas Juzefas jau taikiai šnarpštė savo lovoje, prieš tai minėta Nijolė išėjo į visai greta kaip ant vištos kojelės stovintį savo namelį, o užstalėje prie saulės ratu besisukančios taurelės beliko septyniasdešimtmetė Janina, jos nedorvaikis Františekas Aleksiunas, Kristina Purpurova ir Vaclovas Klejevskis, senojo Juzefo krikštasūnis. Tarsi nujausdamas greitą mirtį, jis labiausiai ir linksminosi. Niūniavo ir šoko. Kartais su Kristina, o kartais ir vienas. Assa! Tuo tarpu Františekas, matyt, pylęs į gerklę dar iš vakaro ir paskui girsnojęs perdien, savo papratimu kibo prie motinos. Tai tu, girdi, kai nukauštu, kažkur vis paslepi nebaigtą gerti butelį! Trumpiau šnekant, irgi šoko, tiktai ne į muzikos taktą, o savo gimdytojai į akis. Vaclovui tatai nepatiko. Jis sudraudė Františeką, o šis nusitvėrė duonriekį. Visa laimė, kad nenaudėliui atėjo eilė išgerti. Tokios progos joks įkaušėlis nepraleis! Janina Aleksiun prisitaikiusi atėmė iš sūnaus peilį, bet jos nedorėlis susirado kitą. Dar smagesne geležte. Išgėręs nuėjo į kitą trobos galą ir grįžo iš naujo ginkluotas. Niekas nebekreipė dėmesio į jo grasinimus, manė, kad juokauja, kad tiktai gąsdina, kad apsimeta piktesniu negu yra iš tikrųjų, užtat ir senajai Janinai, ir kaimynei Kristinai net akys išvirto, kai Františekas vienu peilio dūriu į krūtinės dešiniąją pusę parklupdė ant margomis cementinėmis plytelėmis išklotų virtuvės grindų prie šaldytuvo stovėjusį Vaclovą. Pasileido kraujas. Šeimininkė pratrūko šaukti, sužeistas Klejevskis mėgino iššliaužti į kiemą, ant sniego, Kristina Purpurova nėrė pro duris ir nuskuodė pas kaimynus, kad šie greičiau skambintų medikams. Vėliau visi pripažino, kad greitoji pagalba atvyko dievaži beregint, daugių daugiausia per dešimt minučių, tačiau medicina jau buvo bejėgė. Į kaimynės riksmą atbėgusi Nijolė Klejevskaja per tą laiką spėjo tapti našle. Vyras mirė. Ant sniego beliko kruvinos dėmės. Įvykio vieton atskubėjusiems kriminalistams ir budinčiajam prokurorui Josifui Šostakui beliko konstatuoti tyčinio nužudymo faktą ir sulaikyti įtariamąjį. Žudikas uždarytas į areštinę. Maždaug aštuntą valandą vakaro nutikusio kruvino atsitikimo aplinkybes nūnai tiria trakiškis prokuroras Gytis Normantas.
Tuo tarpu tos pačios paros vėlyvą vakarą, tiksliau pasakius, jau naktį, apie 23 valandą 30 minučių, kitame rajono pakraštyje, Bijūnų kaime, įvykdytos žmogžudystės dievaži neįsprausi į tradicinius rėmus, nors viskas dėjosi po vienos šeimos stogu. Labai didelėje ir geltonai dažytoje medinėje troboje, kur jau seniai gyveno Birutė ir Darius Gricevičiai, dar palyginti jauni žmonės, abu teturėję po trisdešimt septynerius metus, deja, ne pirmus metus nebuvo darnos. Per vyro potroškį taurelei, be abejo. Trys dukros - Akvilina, Dovilė, Dalė - ir sūnus Aurimas, pagrandukas, dar tiktai pirmaklasis, tiesiog paniškai bijojo tėvo, tikro despoto. Vaikai džiaugdavosi, kai jo nebūdavo namie. Jų mamai Birutei gyvenimas su tokiu sutuoktiniu, žinoma, buvo baisiausia kankynė, tačiau galutinai peržegnoti santuoką irgi negalėjo. Bijojo. Apsaugok Viešpatie, dar ims ir įširdęs supleškins visą namą! Su vaikais, be kita ko. Kartą prisiputęs jau paleido dūmais tvartą, kurį ilgainiui pats atstatė, paskui - tai buvo pernykštį birželį - nei iš šio, nei iš to apipylė žmoną benzinu ir padegė. Trobos viduje, didžiajame kambaryje.
- Manėme, kad Birutė neišgyvens, - sakė tame pačiame kaime besilaikanti jos motina Marijona Kuliešienė. - Buvo smarkiai apdegusi, ilgai gulėjo ligoninėje Kaune, nudegimai visame kūne liks iki gyvenimo pabaigos. Argi po viso šito verta stebėtis, jog mano dukrai vien girto vyro vaizdas sukeldavo siaubą. Tada, kai ji pradėjo liepsnoti kaip ugnies stulpas, kai klykdama išsiveržė į lauką, kai atbėgome pažiūrėti, kas čia dedasi, žentas, pamenu, tiktai gūžčiojo pečiais. Atseit benzininį pjūklą kambaryje taisiau, savo "Družba", va ji ir užsidegė! Vėliau, be abejo, sužinojome, kaip buvo iš tikrųjų, bet aš pati maldavau dukterį, kad ji atleistų tam išsipagiriojusiam ir greit remontą name padariusiam vyrui. Kaipgi, sakiau, tokioje jaunystėje vaikus paliksi našlaičiais prie gyvo tėvo? Juk dar labiau supyks! Sudegins jus visus ir mane tą pačią naktį! Vis žadėdavo. Iškasavosiu lig vieno, girdi. Užtat Birutė ir kentėjo. Būtų ištvėrusi gal ir ilgiau, tiktai, matyt, ne taip buvo lemta. Sumušė ją, vargšę, iškruvino, išrengė nuogai ir per prievartą mėgino paimti, o juk buvo girtas, visiškai girtas. Kuri moteris, sakykit, šitaip paniekinta ir sudaužyta, kartą jau deginta ir visaip koneveikta, leisis mindoma toliau? Birutė ir pratrūko šaukti, ėmė kviestis vaikus į pagalbą. Akvilina, jos vyriausioji duktė, mano vaikaitė, jau šešiolikmetė, pravėrė miegamojo duris, o tėvas, sako, atitraukė kruvinas rankas mamai nuo gerklės ir pasiteisino, kad jis atseit nieko nedaro, tik ši, tokia, anokia ir kitokia, prie jo kimba. Paskui Darius ją mušė į pilvą. Birutę. Už tai, kad ši rėkė ir kad žadėjo skambinti policijai. Telefono laidus nutraukė ir vėl žadėjo atausti. Štai tada, kol jis draskė tuos laidus, mano dukra ir pastvėrė peilį. Didelį tokį, visą pagamintą iš metalo. Kai tik vyras iš naujo užpuolė, ji ir dūrė. Į pilvą. Po to pati išsigando, bet jau buvo po viskam. Akvilina atlėkė pas mus kaip be nuomonės. Valdas, mano sūnus, atvykęs sutikti pas mus Naujųjų metų, savo seserėčiai jau neleido grįžti į namus. Nenorėjo, kad ji matytų baisios tragedijos baigtį. Žinoma, iškvietėme greitąją pagalbą, bet kelias vis dėlto yra tolimas, be to, buvo daug sniego ir labai slidu. Kol gydytojai atvyko, kol ką, netruko prabėgti turbūt pusvalandis. Darius nukraujavo ir mirė. Negaliu atsikratyti minties, kad mirtį jis pats prisišaukė. Suprantama, patys ir laidosime. Gaila ir dukters. Tai kas, kad po apklausos paleido? Visai išėjo iš veido. Šitokie nervai! Kaip manote, kas jai dabar bus?
Tai, žinoma, nuspręs teismas. Nesinori sakyti, kad už šitokį išsivadavimą iš girdo despoto rankų moteris bus pagirta, bet vis dėlto tikriausiai bus atsižvelgta į ankstesnius Dariaus Gricevičiaus žygius, kuriuos Bijūnuose, dar vadinamuose Buzgonimis, žmonės lyg susitarę praminė jo fokusais. Pagaliau, sakė, juos baigė daryti! Apie Birutę Gricevičienę kaime neišgirdome nė pusės blogo žodžio. Vietiniai ją atjaučia. Aplink šermenims besiruošiantį namą ir šiuo atveju sniege ryškėjo raudoni lopai. Jie atsirado nuo į mašiną nešamo jau bejausmio kūno. Kruvinai pasibaigusios šeimyninės dramos teisinius aspektus dabar lukštena prokuroras Sergejus Milovas. Dėl taip susipynusių gyvenimo ir mirties peripetijų našlaičiais likę Gricevičių keturi vaikai yra sutrikę, bet vis dėlto jų akyse galima įžiūrėti išsivadavimo kibirkštėles. Akvilina Gricevičiūtė tikina visą vakarą nujautusi nelaimę, užtat ir nėjusi gulti. Abu atsitikimai tebenarpliojami toliau.
