Mantas LIDEIKIS
Kelmės rajone esantis Kražių miestelis šiandien nedaug kuo skiriasi nuo daugybės kitų tokių pačių Lietuvos miestelių. Tačiau kiekvienas sutiktas kražiškis pasakys, jog jo gimtasis miestelis - ohoho! Ir iš tiesų, šiandien gal ir primiršti, Kražiai yra garsūs savo istorine praeitimi.
Šis miestelis išgarsėjo, kaip 1893 metais čia įvyko baisios represijos, žinomos Kražių skerdynių vardu. Kaip žino kiekvienas mokinukas, Lietuva tuomet priklausė carinei Rusijai. O valdžia - nevaldžia, jei savo tvarkos nedaro. Nutarė kartą rusai, kad atėjo metas panaikinti Kražiuose veikusį vienuolyną, bažnyčią ir net kapines. Vietos šviesuoliai labai stengėsi, kad toks nurodymas būtų pakeistas, bet kur tau - valdžios žodis šventas.
Tačiau užsispyrę žemaičiai nutarė nepaklusti net ir galingajam Rusijos carui. Tam, kad bažnyčia nebūtų prievarta uždaryta, žmonės dieną naktį joje budėjo, net ir valdžiai paklusniems kunigams neleisdami nieko išnešti iš bažnyčios. Vietos policija anuomet nepajėgė išvaikyti susirinkusiųjų, todėl tarp vienų ir kitų kilo susirėmimai ir muštynės.
Galų gale susitvarkyti su nepaklusniais žemaičiais iš Kauno buvo atsiųstas būrys karingųjų kazokų. Tie iš tiesų susidorojo taip, kaip laukinės stepės juos mokė - vienus kardais pakapojo, kitus savo garsiaisiais bizūnėliais, nagaikomis vadinamais, pašventino, dar kai kuriuos arklių kanopomis pamindžiojo.
Šio įvykio atgarsiai nusirito per visą Europą, sukrėtė net ir pačios Rusijos gyventojus. Metai po šių skerdynių Vilniuje buvo teisiami Kražių bažnyčią gynę žmonės - beveik 100 tokių drąsuolių stojo prieš teisėją. Aišku, būtų buvę ir daugiau, tik kai kurie jau kapuose ilsėjosi.
Šio įvykio padariniais baisėdamiesi, žymiausi Rusijos advokatai ėmėsi nemokamai tuos žmones ginti. O ir teismas gana švelniai pažiūrėjo į tariamus maištininkus, gynusius savą šventovę - beveik visiems bausmės dovanotos, tik 4 vyrai palikti kalėjime vieneriems metams, nors prieš tai jiems jau buvo numatyta 10 metų nelaisvė katorgoje.
Taigi tokia štai nedidelė Kražių miestelio istorinė detalė. Ši krauju ginta vienuolyno bažnyčia miestelyje stovi ir šiandien. Tik jos vaizdas gana liūdnokas - iš pažiūros apleista, apirusi, regėti tik stogas nauja danga uždengtas. Pasak Kražių seniūno Vaclovo Andrulio, kiek pavėluota teikiant paraiškas iš struktūrinių fondų gauti lėšų jos restauracijai. Tačiau seniūnas tikisi, jog galbūt dar pavyks spėti į nuvažiuojantį traukinį.
Kur kas geresnį įspūdį daro kitas istorinis Kražių miestelio pastatas - buvusios Jėzuitų kolegijos bendrabutis - bursa. Šiandien bent jau iš išorės šis pastatas blizga ir tviska, gražiai sutvarkyta jo aplinka. Pasak seniūno V. Andrulio, prieš keletą metų visai griūvantį pastatą pavyko nupirkti iš vietos verslininkų, kurie jau nieko čia neketino daryti. Dabar jis priklauso Kelmės kultūros centro Kražių filialui. Buvusio bendrabučio ateitis jau aiškėja - čia įsisteigs nemažai įvairiausių įstaigų, veiks viešbutukas, kavinė, galbūt net persikels ir pati seniūnija, įsikurs turizmo informacijos centras. Šiemet turėtų būti sulaukta lėšų visam interjerui įrengti, nes kol kas ten nieko nėra daryta. Seniūnas tikisi, kad jau 2008 metais pastatas vėl bus paleistas į gyvenimą.
Tuo tarpu pačios Jėzuitų kolegijos nėra išlikę daugiau jokių pastatų. Nors jos istorija taip pat verta dėmesio - tuo laiku tai buvo vienas svarbiausių švietimo židinių Lietuvoje. Kražių kolegija veikė 1616 - 1844 metais. Čia buvo pradinė, gramatikos, sintaksės, retorikos ir humanistės klasės. Joje mokėsi apie 300 mokinių. Šalia kolegijos veikė aukštoji filosofijos ir teologijos mokykla patiems jėzuitams ir apylinkės dvasininkų kvalifikacijai kelti. Kalbama, jog šios kolegijos bibliotekos nenusileido net Vilniaus universitetui.
Taigi, kaip atrodo, Kražiai turėjo gana plačias perspektyvas tapti netgi universitetiniu miestu. Reikia manyti, ilgainiui mokslingieji jėzuitai jį būtų tokį padarę. Deja, dėl istorijos vingių Kražiai teliko mažu miesteliu Žemaitijoje.
Tarpukario Lietuvoje Kražius taip pat bandyta paversti mokslo centru, čia lyg ir mėginta statyti gimnaziją. Deja, pasirodo, jog ir tais laikais aferistų ir sukčių. Statybos buvo pradėtos, suręsti pamatai, iškilo sienos, tačiau taip nutiko, kad statybas pradėjęs rangovas, matyt, ir neketino jų baigti. Gavęs, reikia manyti, gana nemažą finansavimą, su visai pinigais paspruko į Ameriką. O ten jau gaudyk vėją laukuose. Taip ir liko Kražiai be gimnazijos. Apie tai pasakoja seni Kražių gyventojai, rodydami į krūmais ir jaunais medžiais apaugusius keistus statinių likučius miestelyje.
