Sigitas STASAITIS
Šiandien beveik visi nedidelio Žeimių kaimo (Radviliškio r.) gyventojai graudinasi - į amžiną kelionę išlydėta devynmetė Laura Matulaitytė, pakeliui į savo kaimo pradinę mokyklą žuvusi tokia baisia mirtimi, kad didžiausiam priešui nelinkėtum. Mergaitė įkrito į blogai uždarytą požeminį komunikacijų šulinį ir neprisišaukusi pagalbos mirtinai sušalo.
Tądien Laurai nebuvo pirmos pamokos, tad mergaitė į mokyklą nėjo kartu su broliais, o išsiruošė pusvalandžiu vėliau viena. Nors trečią klasę lankančiai dukrai reikėjo vienai kulniuoti per laukus, motina Lina Kančauskaitė nesijaudino. Pro jos vienkiemio langus Žeimių kaimas puikiai matyti. Tad atstumas - vos kilometras per laukus gerai išmintu taku.
Pamokose nesulaukusi L. Matulaitytės, jos mokytoja pagalvojo, kad mergaitė tikriausiai bus susirgusi - šiuo metu daug vaikų išguldęs gripas.
Motina L. Kančauskytė apie dukros dingimą sužinojo irgi tik po pietų, kai po pamokų parėję jos vaikai pasakė, kad Lauros mokykloje nematę.
Ši naujiena L. Kančauskytę labai išgąsdino. Nors motina turėjo viltį, kad dukra užsibuvo kokiam nors būrelyje ar pas draugę, bet vaizduotė jau piešė vaizdą, kad jos mergaitę einančią į mokyklą pagrobę piktavaliai. Apie 16 valandą nerandanti vietos moteris paprašė sugyventinio bėgti ieškoti Lauros.
Apklausinėjęs kaimynus vyras sužinojo, kad vienas jų matė Laurą pėdinančią į mokyklą. Kadangi šešis vaikus pagimdžiusi L. Kančauskytė namie sūpuoja vos mėnesio amžiaus kūdikį ir negali jo ilgam palikti, į paieškas patraukė sugyventinis su kaimynu. Vyrai nutarė pirmiausiai darydamiesi eiti tuo pačiu taku, kuriuo į mokyklą turėjo eiti pražuvėlė.
Netrukus ieškotojai priėjo pravirą požeminių komunikacijų šulinį, o šalia jo gulėjo Lauros kuprinė. Pripuolę prie šulinio, pamatė, kad pavėlavo - atsirėmusi į šulinio betono sieną jau sustingusi Laura...
Tapo aišku, kad eidama į mokyklą trečiaklasė nepastebėjo apsnigto šulinio dangčio. Kai ant jo užlipo, blogai uždarytas dangtis pasisuko ir Laura įsmuko. Šulinyje yra apie pusmetris vandens, tad mergaitė ne nuskendo, o tik susitrenkė, sušlapo ir labai išsigando. Be abejonės, šaukėsi pagalbos. Nors žeimiškių sodybos stovi iš dviejų pusių, artimiausios - vos už 120-150 metrų, niekas vaiko pagalbos šauksmo taip ir neišgirdo. Lauros motina gyvena neturtingai, tad mergaitė neturėjo mobiliojo telefono, kuriuo būtų galėjusi kam nors paskambinti. Nesulaukusi pagalbos, po kelių valandų pradinukė sušalo mirtinai.
Sovietmečiu ryšininkai Žeimiuose telefonų stulpus pakeitė požeminiais kabeliais. Dėl to ganykloje, bet kažkodėl tako viduryje buvo įrengtas požeminis komunikacijų šulinys. Kai prieš kelerius metus visi laidinio telefono atsisakė ir ėmė skambinti dabar madingais mobiliaisiais, šulinys liko niekam bereikalingas ir neprižiūrimas. Vasarą vaikėzai išdykaudami nuritindavo jo dangtį, po liūčių kaimiečiai iš šulinio pasisemdavo vandens karvėms pagirdyti.
Tikėtina, kad kažkas iš vaikų rudeniop masyvų šulinio dangtį paliko blogai uždengtą. Kol nebuvo sniego, praeiviai šulinio dangtį apeidavo, o pasnigus jis tapo mirtinais spąstais. Rajono valdininkai iškart po tragedijos įsakė šulinį aptverti, vėliau - užkasti arba dangtį užvirinti.
Žeimių mokykloje neklegėjo džiaugsmingi Užgavėnių persirengėliai, o spingsėjo gedulo žvakutė. Į mokyklą vedantis takas buvo nubarstytas eglišakiais - L. Matulaitytė buvo pašarvota Žeimių pradinėje mokykloje, kurioje ir mokėsi.
(Lauros-1, -2) Nuo mirtinais spąstais virtusio šulinio matyti Lauros motinos sodyba.
(Lauros-3) Artimiausios sodybos - vos už gero 100 metrų, bet vaiko šauksmo niekas negirdėjo.
(Lauros-4) Tragiškai žuvusi mergaitė buvo pašarvota savo Žeimių pradinėje mokykloje, kurios nespėjo baigti.
