Neišgalvotos istorijos
Kur padėjai mano mamą, gyvuly?
Vieno Maskvos simfoninio orkestro trombonistas į priešsezonines gastroles tuometiniame Leningrade išsiruošė keliomis dienomis anksčiau nei kolegos, mat telefonu iš Okulovkos paskambino uošvė ir pranešė, kad šiemet puikiai užderėjo ankstyvosios bulvės, o Leningrado turguje geros kainos, tad, ženteli, organizuok transportą ir trūks plyš pristatyk mamulę su visu derliumi į miestą prie Nevos.
Bulvės iš tiesų buvo brangios, o pirkėjų netrūko, tad kai penktadienį orkestras baigė savo gastroles, Galina Aleksejevna jau buvo viską pardavusi ir bėgiojo po didmiestį, ieškodama kokio nors deficito. Važiuojant namo kelias dienas be poilsio plušėjusi moteriškė pasijuto blogai ir mirė tiesiog žento automobilyje. Buvo šventadienis, tad keblioje padėtyje atsidūręs muzikantas Okulovkoje surado tik girtą felčerį. Tas laikiną mirties liudijimą, net nežvilgtelėjęs į Galinos Aleksejevnos lavoną, išrašė ant paprasto recepto blanko ir, išsireikalavęs pusbutelį baltosios, leido kūną vežti į Maskvą. Trombonistas apie nelaimę žmonai pranešė telefonu ir liepė ruoštis laidotuvėms. Šeštadienio vidurdienį nusipirkti karstą šiuose kraštuose buvo neįmanoma, be to, tikėtis, kad stambaus sudėjimo Galinos Aleksejevnos palaikai su karstu tilps į "Zubrionoko" priekabą, buvo pernelyg naivu. Netikėtai akys užkliuvo už velionės pirkioje ant sienos kabėjusio apynaujo kilimo. Sumojęs, kad taip ne tik išspręs transportavimo problemą, bet ir kilimas vėliau tiks miegamajame ant grindų, muzikantas kaimynų padedamas suvyniojo Galinos Aleksejevnos palaikus į rytietiškais raštais išmargintą grožybę ir įkėlė į priekabą. Jei trombonistas būtų nujautęs, kas jo laukia per artimiausias valandas, bent jau nebūtų taip kruopščiai pririšęs kilimo prie priekabos kraštų, mat buvo stabdomas kiekviename autoinspekcijos poste.
Tais laikais kilimai buvo didelis deficitas. Talonus jiems įsigyti labai šykščiai dalijo vietos profsąjungos komitetai, tad taip "nepagarbiai" vežamas brangus daiktas atrodė įtartinai ir muzikantui kiekvieną kartą tekdavo išvynioti velionės kūną ir aiškintis, o vėliau sekti paskui pareigūnus iki milicijos skyriaus. Iš ten kiekvieną kartą skambindavo į Okulovką, kur budintis milicininkas vis patvirtindavo, kad pilietis trombonistas tikrai neužmušė savo uošvės dėl brangaus kilimo, o tik transportuoja jos kūną į Maskvą. Galop paryčiais, jau visai prie Maskvos, muzikantas pasijuto labai pavargęs, tad pasuko automobilį į kelkraštį ir kietai užmigo. Vėliau vyriškis sakė, kad geriau jau būtų nepabudęs, mat kai po kelių valandų, jau beveik įdienojus, saldžiai rąžydamasis jis išsirangė iš žigulių, "Zubrionoko" nebebuvo. Trombonistas negalėjo patikėti savo akimis: kažkokie nenaudėliai pavogė ir priekabą, ir kilimą, ir mirusios uošvės kūną. Dar pusdienį nelaimingasis maestro praleido artimiausiame milicijos poskyryje, kol buvo nesėkmingai ieškoma dingusi priekaba ir protokoluose fiksuojami jo parodymai. Kai pagaliau jam buvo leista vykti namo, jau švietė mėnulis. Gedulo rūbais apsitaisiusi žmona, apsupta būrio apsiašarojusių giminaičių, pasitiko vieninteliu klausimu: "Kur padėjai mamą, gyvuly?"
Uošvės mirtis ir priekabos vagystė sugriovė nelaimėliui visą gyvenimą, nes žmona, taip ir neatleidusi jam už mamos dingimą, išsiskyrė.
