Ramutė PEČELIŪNIENĖ
27 metų vilnietį Andrių Abromaitį turbūt galima drąsiai laikyti pačiu laimingiausiu metų žmogumi. Šį pavasarį netyčia iškritęs iš septintojo aukšto, jis liko gyvas. Tiesa, patyrė nemažai sunkių sužalojimų, tačiau neprarado nei humoro jausmo, nei gyvenimo džiaugsmo. Beveik visą šį laiką praleidęs gydymo bei reabilitacijos įstaigose, Andrius jau drąsiai rezga planus, kaip greičiau sugrįžti į darbą... Iki šios nelaimės nuo vidurinės mokyklos baigimo laikų jis nepaleido iš rankų filmavimo kameros - dirbo Lietuvos televizijoje operatoriumi...
"Darydamas" sūnų tėvas galvojo ne apie meilę
Mūsų susitikimas įvyko sostinės reabilitacinės įstaigos "Visori" penktojoje palatoje. Jos gyventojas buvo nusiteikęs gana gerai, nors šių eilučių autorės ir jos kolegos fotografo vizitas sutrukdė stebėti tą dieną per televiziją transliuotą Konstitucinio Teismo posėdį...
- Didžiausia problema ta, jog esu priverstas žiūrėti į televizoriaus ekraną, o ne į vaizdo ieškiklį, jog tenka sėdėti sudėjus rankas, kai Lietuvoje klostosi tokie įvykiai, - pakankamai ramiai, be didelių emocijų guodžiasi Andrius Abromaitis.
Tačiau nieko nepadarysi, teks palaukti ir dar kuriam laikui "prigesinti" aistrą savo pomėgiui. Andrius nuoširdžiai prisipažįsta, jog tėvas (Antanas Abromaitis - Lietuvoje žinomas animatorius, taip pat operatorius) jį "darydamas" galvojo ne apie meilę, o apie filmavimą, nes visa tai persidavė sūnui. Su filmavimo kamera Andrius nesiskiria jau 10 metų...
Daugiau į "šoumeną" (madinga, keliomis spalvomis pagyvinta šukuosena, laisva bendravimo maniera) nei į ligonį panašus mūsų herojus neslepia, jog baigęs Vilniaus 47-ąją vidurinę mokyklą toliau mokytis tingėjo, tačiau labai norėjo filmuoti, todėl užuot sėdęs į studento suolą, į rankas paėmė filmavimo kamerą. Tokį pasirinkimą, be abejonės, nulėmė tai, jog Andrius nuo vaikystės matydavo, kaip tėvas piešia, dirba su filmavimo kamera ar fotoaparatu. Beje, fotografija susižavėjo ir Andriaus sesuo Vaiva... Nuo to laiko visas savo jėgas ir laiką Andrius paskyrė pasirinktam darbui.
Kiečiausias pasaulyje operatorius
- Labai myliu Lietuvos televiziją, - savo jausmų neslepia Andrius. - Ten pradėjau dirbti patį mėgstamiausią pasaulyje teleoperatoriaus darbą ir už tai net mokėjo pinigus. Man labiausiai patikdavo filmuoti tai, kas keičiasi, nestovi vietoje, pavyzdžiui, rengti įvairius reportažus. Galėdavau nufilmavęs kokį nors eismo įvykį, gaisrą, lavonus tuoj pat skubėti, pavyzdžiui, kad ir į Prezidentūrą... Tada jaučiausi kiečiausias pasaulyje. Iš esmės mano požiūris į darbą nesikeičia - savo ateitį matau neatsiejamą nuo filmavimo kameros... Dabar, atsidūrus tokioje situacijoje, man keista girdėti sakant: "Pavargau, noriu pailsėti", nors iš tiesų rimtai dirbant galima pavargti. Anksčiau to nesuvokdavau...
Studentes kibino, bet nenuskriaudė
Andrius neslepia, jog būdavo dienų, kai tekdavo filmuoti nuo ryto iki vakaro. Vidutiniškai per dieną jis paruošdavo po 3-4 reportažus. Buvo ir rekordų - net iki šešių reportažų... Labiausiai A. Abromaičiui patikdavo dirbti su studentėmis iš "Labo ryto" - jas operatorius bandydavo išvesti iš kelio, mėgdavo su jomis paflirtuoti, tačiau čia pat prisipažįsta, jog nė vienos nenuskriaudė... Nors Andrius dirbo "Žinių" tarnyboje, neretai prašydavo, jog jam leistų filmuoti "Tavo zoną" - gyvo garso koncertus, reportažus, susijusius su muzika. Tai patys maloniausi dalykai. Na, o pačiu nemaloniausiu darbu, kurį A. Abromaitis įvardijo kaip didžiausią bausmę, jis vadina filmavimą Seime.
Rimtos seimūnų pamokos
- Tie patys suraukti veidai, miegantys seniai (na, gerai, diedukai, nes dauguma Seimo narių - gerokai pagyvenę) - jokio vaizdo, judėjimo, - negailėdamas sarkazmo porina mūsų herojus. - Tik tegul jie neužpyksta. Iš esmės juk taip yra. Seimūnai bijo, kad nepakliūtų į kamerą būdami nepatogioje "pozoje" - jiems tai labai nemalonu, tačiau man taip pat nesmagu tokius filmuoti. Prisimenu vieną atvejį. Tuomet filmavau Konstitucijos salėje, kur vyko labai svarbi konferencija. Dalyvaujant aukštiems svečiams iš užsienio buvo bandoma aiškintis, kaip išbristi iš po bankų griūties susidariusios grėsmingos situacijos. Staiga prie manęs pribėga "Respublikos" laikraščio fotografas ir parodo "gražų kadrą" - miegantį vieną žinomą seimūną, profesorių (štai kaip jam rūpi aktualiausi valstybės reikalai...). Kuomet įsijungiu kamerą, šalia miegančiojo sėdėjęs kitas garbaus amžiaus garsus politikos veikėjas, pamatęs, ką darau, užuot kolegą pažadinęs atsistoja ir bando jį savimi pridengti. Tačiau netyčia ant miegančiojo pats užgriūva ir šis atsibunda... Na, tada jau pasipila - drebia nerinkdamas žodžių, jog mane, šitą chuliganą, gerai pažįsta ir pasistengs, kad Seime daugiau nepasirodyčiau... Po kelių minučių nuėjusį į tualetą parūkyti mane atsiveja jau minėtas miegančiojo "dengėjas" ir sugriebęs už drabužių išrašo didžiulę porciją velnių... Aš protingas, todėl tylėdamas viską išklausau ir toliau ramiai dirbu...
Nelaimingas žygis į viršų
Didžioji nelaimė Andrių ištiko šį pavasarį, kovo 5-osios vidurnaktį. Nelaimėlio teigimu, tai buvo labai kvailas įvykis ir dėl to gana apmaudu. Andrius labai domėjosi radijo ryšiais - buvo kiek "pamišęs trumpabangininkas". Ant namo, kuriame gyveno, stogo jis buvo įsitaisęs ne vieną radijo anteną. Minėtą vakarą grįžęs namo ir supratęs, jog viena iš antenų neveikia (tą vakarą jam žūtbūt reikėjo užmegzti radijo ryšį), nusprendė pasižiūrėti, kas atsitiko. Deja, išėjimas ant stogo buvo užrakintas, o raktas - nežinia kur. Kadangi Andrius, kaip jau buvo minėta, jautėsi esąs pats kiečiausias ir visiškai nebijojo aukščio (turėjo net aukštalipio pažymėjimą, kurio reikalaujama ne tik iš statybininkų, bet ir iš operatorių), nusprendė stogą pasiekti balkonais. Žinoma, pernelyg pasikliovė rankų bei kojų miklumu... Kaip tarė, taip ir padarė. Šis rizikingas žygis baigėsi labai greitai - Andrius iki šiol negali prisiminti, kaip tai atsitiko. Aišku tai, jog vyrukas neišsilaikęs nukrito ant kieme šalia daugiabučio pastatyto toje pačioje laiptinėje gyvenančio ugniagesio Sergejaus automobilio kapoto. Sulankstęs mašiną, išdaužęs priekinį stiklą bejausmis kūnas žnegtelėjo ant grindinio. Nors jau buvo pats vidurnaktis, Sergejus nemiegojo - jis buvo ką tik grįžęs iš darbo ir sėdėjo prie kompiuterio. Išgirdęs suveikusią signalizacijos sireną ugniagesys žvilgterėjo pro langą. Nors buvo tamsu, šalia automobilio pamatė gulintį vyrą. Iš pradžių pamanė, jog mašiną kliudė kažkoks girtuoklis, tačiau nusileidęs žemyn buvo pritrenktas to, ką pamatė - šalia gerokai aplamdyto jo automobilio gulėjo kaimynas. Skambutis medikams, policijai ir po kelių minučių greitosios pagalbos automobilis Andrių jau gabeno į ligoninę... Kiekviena sekundė galėjo nulemti tolesnį nelaimėlio likimą.
Skaudžios pasekmės
Medikai A. Abromaičiui nustatė abiejų kojų lūžius (vienos kojos čiurnos sąnarys buvo tiesiog sutrupintas), sulaužyti šonkauliai buvo perdūrę plaučius, ypatingai stipriai sumušta galva, sutrenktos smegenys. Laimei, nė kiek nenukentėjo stuburas. Ištiktas komos Andrius išgulėjo daugiau nei 20 parų. Kartais jis girdėdavo šalia susirinkusių artimųjų, kurie nė minutei nesitraukė nuo ligonio lovos, draugų, kolegų pokalbių nuotrupas, kurios jam vis dėlto leido suvokti, kas atsitiko. Buvo labai baisu, bet tai situacijos nekeitė...
Dėkingas visiems, išskyrus prezidentą, kuris jo nepažįsta
Po nelaimės Vilniaus universitetinėje greitosios pagalbos ligoninėje Andrius praleido porą mėnesių. Vėliau sveikatą jam teko stiprinti reabilitacijos įstaigoje, paskui kiek laiko praleisti namuose, dar po kiek laiko vykti į Druskininkų sanatoriją ir t. t., ir t. t. Šiuo metu Andrius vėl reabilitacijoje. Kasdien - pratimai vandenyje, gydomoji mankšta, masažai. Sveikatai tai labai reikalinga ir naudinga. Andrius vaikšto jau seniai, tiesa, kiek šlubčioja. Visą laiką buvęs be galo aktyvus, dabar priverstas save stabdyti.
- Visiems, kurie prie manęs prikišo rankas, esu be galo dėkingas, - nuoširdžiai šypsodamasis kalba Andrius. - Visų pirma artimiesiems, ypač sesutei Vaivai (ji manimi rūpinasi kaip "mamaša"), draugei, tėvui, begalei gydytojų, medicinos personalui, draugams, kolegoms, bendradarbiams, visiems (išskyrus prezidentą), kurie mane pažino ir rodė išskirtinį dėmesį... Tiesa, nepaminėjau V. Vilūno, kuris už savo pinigus suremontavo Sergejaus automobilį, o mano draugė nupirko naują stiklą... Blogiausia yra tai, jog po galvos sutrenkimo gerokai susilpnėjo mano atmintis. Mat iki tol gyvendavau nuo algos iki algos - nemažai pinigų investuodavau į pramogų verslą (na, nepirkau kokių nors akcijų - tiesiog mėgau linksmai gyventi), todėl buvau gerokai prisiskolinęs, o dabar niekas iš draugų neprisipažįsta, kiek esu skolingas...
Andrius prisipažįsta, jog tuštumos nejaučia. Nors ne kartą laimingiausią šių metų žmogų buvo apėmusios ir juodos mintys, tačiau vyrukas visąlaik stengėsi su jomis kovoti, nepasiduoti. Andrius prisipažino galėjęs sėdėti apsikabinęs pagalvę ir bliauti, tačiau suprato, kad tai nieko gero neduos, tad verčiau galvodavo apie tai, kaip jis, čiupęs į rankas kamerą, vėl bėgs filmuoti... Ši nelaimė Andrių privertė gerokai susimąstyti. Juk anksčiau vyrukas lėkdavo tarsi nuspaudęs visą "gazą" iki galo, jam nebuvo "palauk", jis jautėsi esąs pats kiečiausias, manė turįs visuomet ir visur būti pirmasis. Dabar Andrius sako "nuleidęs gazą", nes supratęs, kad pirmiausia reikia galvoti, o tik paskui - daryti, kad pats kiečiausias pasaulyje yra ne jis, o Dievas. Andrius tikina visada buvęs filosofas tikėjimo prasme... Mūsų herojui skaudžiausia tai, jog šis įvykis sutrukdė dirbti nepaprastai mėgstamą darbą, todėl dabar visos jauno žmogaus mintys sukasi vien apie tai. Jis tiesiog gyvena akimirka, kuomet galės praverti televizijos studijos duris...
Kalėdos - stebuklų metas. Joms dar visiškai nepriartėjus Andriaus sesuo broliui atnešė pačią geidžiamiausią ir brangiausią dovaną - kvietimą grįžti į darbą...
