Daugelis pavydi garsiems sportininkams uždirbamų pinigų ir šlovės. Tačiau nereikėtų pamiršti fakto, kad jie gyvena šiek tiek labiau rizikuodami gyvybe nei vidutinis žmogus. Keliaudami į varžybas sportininkai daugybę laiko praleidžia lėktuvuose ar kitokiose transporto priemonėse. O katastrofų šiais laikais pasitaiko ne taip jau mažai...
Štai trečiadienį Maskvoje vos nesudužo lėktuvas su Madrido "Realo" futbolininkais. Vos "Boeing 737" su Maskvos "Lokomotyvui" pralaimėjusiais italais pakilo į orą, į vieną turbiną pateko kažkoks paukštis. Tuoj pat pakilo to variklio tepalo temperatūra ir užsidegė švieslentė: "Išjungti variklį". Boingas su vienu varikliu sėkmingai sugrįžo į Šeremetjevo oro uostą. Ispanai namo kitu lėktuvu išskrido tik po 16 valandų. Tačiau ne visada viskas taip laimingai baigiasi.
Štai, pavyzdžiui, dar ir dabar palyginti nedaug žinoma apie Ukrainos moterų krepšinio rinktinės žūtį aviakatastrofoje. Plataus atgarsio nesulaukė ir katastrofa, kurioje žuvo Nigerijos futbolo rinktinė - ji sukrėtė tik gimines ir federacijos vadovybę. Yra ir daugiau nelaimių, susijusių su sportininkais, kurių pasaulis dar ilgai nepamirš.
Komandų žūtys
1949-aisiais visą Italiją sukrėtė žinia, jog šios šalies futbolas neteko kelių geriausių žaidėjų. Lėktuvas, kuriuo "Torino" komanda skrido namo iš Portugalijos, rėžėsi į kalvos šlaitą likus tik keliolikai kilometrų iki Torino. Žuvo visa komanda - 18 futbolininkų. Keli jų sudarė tuometinės Italijos rinktinės branduolį. Taip pat žuvo komandos treneriai, žurnalistai ir keletas futbolininkus lydėjusių federacijos funkcionierių. Iki tol ši komanda buvo ketverius metus iš eilės laimėjusi Italijos čempionatą. Sezoną užbaigė "Torino" jaunimo komanda, sugebėjusi išsaugoti sukauptą 4 taškų persvarą lentelėje ir vėl tapti Italijos čempione.
1961-aisiais žuvo 24 komandos "Gryn Kros" iš Čilės futbolininkai. Jų lėktuvas taip pat rėžėsi į kalno šlaitą. Dar po aštuonerių metų savo sezoną lygiai taip pat baigė Bolivijos futbolo čempionato lyderiai komanda "Strongest". Jų lėktuvui sudužus Anduose, žuvo visi 19 komandos narių ir dar 12 žmonių.
Daugelis turbūt dar atsimena kraupią tragediją, nutikusią Taškento "Pachtakoro" komandai. 1979-ųjų rugpjūtį grįžtant iš eilinių čempionato varžybų, Tu-154, kuriuo skrido komanda, 9 kilometrų aukštyje susidūrė su kitu lėktuvu. Taip nutiko dėl jauno, ką tik dispečerio darbą pradėjusio dirbti vaikinuko lemtingos klaidos. Ir vėl žuvo visa komanda. Galima tik įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis komandos treneris, asmeniniais reikalais užtrukęs Kijeve ir neskridęs namo...
Tačiau didžiausią atgarsį, kalbant apie nelaimes, nutikusias sportininkams, sukelia 1958-ųjų vasario 6-ąją įvykusi aviakatastrofa, kurioje žuvo viena stipriausių to meto vienuolikių - Mančesterio "United" ekipa, kurią treniravo legendinis Metas Basbis.
Kelionė po pergalės
Tuometinis Mančesterio klubas buvo suburtas iš jaunų gabių žaidėjų. Vadovaujami puikaus trenerio, "Basbio mažyliai" šluostė nosis visiems garsiausiems to meto klubams. Komanda kaip tik turėjo grįžti iš atsakomųjų Čempionų lygos rungtynių su Belgrado komanda, kur pasiektos lygiosios leido patekti į išsvajotąjį finalą. Grįžti iš Belgrado buvo skirtas 47 vietų lėktuvas "Airspeed Ambassador". Pakilęs Belgrade lėktuvas prisipilti degalų nusileido Miunchene, iš kur po pertraukos turėjo tęsti savo kelionę. Deja, nuo Miuncheno pakilimo tako "Ambasadorius" taip ir neatsiplėšė...
Nuo pat pakilimo Belgrade prabangiai įrengtame lėktuvo salone vyravo puiki atmosfera. Kartu su komanda skirdo ir keletas federacijos vadovų bei nemažai sporto žurnalistų. Visa ši kompanija į varžybas skrido nebe pirmą kartą, todėl puikiai pažinojo vieni kitus. Kiekvienas išgertas viskio stiklas dar labiau kėlė nuotaiką ir tvirtino įsitikinimą, jog finale komanda neturės jokių problemų.
Draugiška atmosfera tvyrojo ir pilotų kabinoje. Specialus reisas buvo patikėtas dviem bene labiausiai patyrusiems kompanijos "Britanijos europietiškosios linijos" pilotams, kapitonams Teinui ir Reimenui. Abu šie pilotai puikiai pažinojo vienas kitą ir buvo geri draugai, nors kartu skrido pirmą kartą. Tai ir tapo viena nelaimės priežasčių, mat dirbti kaip komanda jie nebuvo pratę. Tiek Teinas, tiek Reimenas buvo pratę vadovauti skrydžiui, o ne klausyti kieno nors nurodymų.
Vos tik atvykus virš Miuncheno oro uosto pasirodė žemi sniego debesys, pradėjo snigti. Ir nors snigo neilgai, visi pilotai puolė tikrinti savo lainerių fiuzeliažų ir sparnų, kadangi ore snaigės ant sparnų virsta ledu, labai pabloginančiu keliamąsias savybes. Beveik visi pilotai paprašė oro uosto vadovybės jų lėktuvų sparnus apipurkšti etilenglikoliu, kuris leisdavo išvengti šios problemos. Tuo tarpu Teinas ir Reimenas savo lėktuvą apžiūrėjo paviršutiniškai ir etilenglikolio atsisakė - jie tenorėjo vieno - greičiau pakilti į viršų.
Nesėkmingi bandymai kilti
Galų gale "Ambasadorius" išvairavo į pakilimo taką. Jį dengė 2 centimetrų storio sniego sluoksnis. Gale jis buvo kur kas gilesnis.
"Ambasadoriaus" varikliai nebuvo itin patikimi. Jie buvo labai jautrūs ir dėl netinkamo oro mišinio neretai prasidėdavo beveik nekontroliuojami galingumo svyravimai. Taip nutiko ir pradėjus pirmąjį pakilimą. Teinas su Reimenu nutarė nerizikuoti ir bandymą pakilti pakartojo, tačiau lėktuvas ir vėl per lėtai greitėjo. Teko važiuoti mechanikų angaro link ir apžiūrėti lėktuvo variklius. Dar po pusvalandžio, šiek tiek paderinus variklių darbą, "Ambasadorius" trečiąjį kartą išvažiavo į pakilimo taką. Lėktuvo variklių darbas gal ir nebuvo toks, kokio norėjosi pilotams, tačiau buvo visai patenkinamas, tad Teinas su Reimenu nutarė šį kartą būtinai pakilti.
"Ambasadorius" pradėjo didinti greitį. Dėl nestabilaus variklių darbo įsibėgėti prireikė kur kas ilgesnės tako atkarpos. Ir kai galų gale lėktuvas pasiekė reikiamą greitį ir pagrindinis pilotas Teinas patraukė šturvalą į save, lėktuvas jau buvo įriedėjęs į visiškai nenuvalytą pakilimo tako dalį. Sniegas lėktuvo ratų paleisti nenorėjo. Ir tuomet koją pakišo tai, kad tiek Teinas, tiek Reimenas buvo įpratę vadovauti skrydžiams. Pirmasis pervedė variklius į forsažinį režimą, o antrasis kelioms sekundėms nuspaudė stabdžius. Lėktuvas pradėjo slysti šonu. "Įtraukti važiuoklę!" - sukomandavo Reimenas, pamiršęs, kad ne jis vadovauja skrydžiui. Pilotai dar bandė pakelti lėktuvą į orą. Tai būtų puikiausiai pavykę, jei ne jų pačių aplaidumas. Neapipurkšti reikiamu skysčiu sparnai per ilgokai užtrukusius bandymus pakilti ir variklių derinimą kaip reikiant apledėjo. Tad užuot kilęs aukštyn, "Ambasadorius" išlėkė iš pakilimo tako, nunešė oro uosto tvorą ir rėžėsi į nedidelės fermos pastatus. Pilotams pasisekė išvengti tiesaus smūgio į gyvenamąjį namą, tačiau jį lėktuvas kliudė kairiuoju sparnu, kuris nuo baisaus smūgio į mūrinį namą buvo nuplėštas kartu su savo darbo patikimai neatlikusiu varikliu. Po šio smūgio lėktuvo fiuzeliažas pradėjo suktis aplink savo ašį. Pačiu priekiu (tai yra pilotų kabina) buvo trenktasi į didžiulį medį, o fiuzeliažo dalis su keleiviais trenkėsi į mūrinę daržinę. Nuo smūgių fiuzeliažas lūžo pusiau... Tik operatyvaus oro uosto gelbėjimo tarnybų darbo dėka pavyko išvengti milžiniško gaisro, kuris jau buvo beprasidedąs. O juk lėktuvo bakuose buvo apie 2 tonas aviacinio kuro.
Nesutarimai po tragedijos
20 iš 44 lėktuve buvusių žmonių žuvo vietoje. Didžioji dalis kitų buvo sunkiai sužeisti. Tarp kelių beveik nenukentėjusių žmonių buvo ir kapitonas Teinas. Reimenas buvo sužeistas labai sunkiai. Jis, kaip ir dar vienas futbolininkas, mirė po keleto dienų. Tarp žuvusiųjų buvo 8 futbolininkai, komandos treneris, sekretorius spaudai. Sporto pasaulį netruko apskrieti žinia - garsiųjų "Basbio mažylių" nebėra. Žuvo visas komandos branduolys...
Vokiečių ekspertai, tyrę įvykį, į tragedijos vietą atskubėjo dar neišvykus gelbėtojams. Jų išvada buvo greita ir vienareikšmiška - kaltas "Ambasadoriaus" ekipažas. Lėktuvo sparnus dengė net 1,5 centimetro storio ledo sluoksnis, tapęs viena pagrindinių nelaimės priežasčių. Vokiečiai kaip puikiausią pilotų kaltės įrodymą pateikė faktą, jog prieš "Ambasadorių" tądien iš Miuncheno puikiausiai pakilo 16 lėktuvų, kurių sparnai buvo apipurkšti etilenglikoliu. Netrukus Vokietijoje įvyko ir teismas, kuriame buvo patvirtintos ekspertų išvados. Tačiau britai su tuo niekaip nesutiko. Jie atliko savo tyrimą ir po kiek laiko pateikė išvadas, jog dėl visko kalti Miuncheno oro uosto darbuotojai, nepasirūpinę nuvalyti sniego nuo pakilimo tako. Vokiečiai po didžiulio britų spaudimo atliko pakartotinį tyrimą, tačiau net ir po jo nepakeitė savo nuomonės.
Likęs gyvas kapitonas Teinas neteko piloto licencijos ir apsigyveno savo paukščių fermoje, kur vėliau mirė nuo infarkto. Vienas iš išgyvenusių Mančesterio futbolininkų buvo garsusis Bobis Čarltonas. 1975-aisiais jis tapo pasaulio čempionu, o vėliau - ir Anglijos rinktinės treneriu.
