Albertas ONIŪNAS
Praėjusiame laikraščio numeryje skaitytojus trumpai informavome apie nužudymą Pravieniškių 2-ojoje sustiprinto režimo kolonijoje. Klaipėdietis, už reketą nuteistas, uostamiesčio A. Sono gaujai priskiriamas Robertas Vitkauskas (21 m.) kolonijoje buvo žiauriai sumuštas ir mirė vežamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę Vilniuje. Kolonijos direktorius Alekas Morozovas atsisakė komentuoti R. Vitkausko nužudymo aplinkybes - pasiūlė kreiptis į bylą tiriančius Kaišiadorių prokurorus. Prokurorai taip pat kol kas tyli, motyvuodami, kad dėl įkalinimo įstaigų specifikos tokių bylų tyrimas priekin juda labai lėtai.
"Torpeda"
R. Vitkauskas gyveno uostamiestyje, pas tėvus. Oficialiai laikoma, kad dirbo UAB "Keraminių dirbinių įmonėje" šlifuotoju. Operatyviniais duomenimis, priklausė Aleksandro Sono organizuotai nusikalstamai gaujai. A. Sonas yra korėjietis, buvęs jūreivis. Jo gauja nebuvo labai įtakinga uostamiestyje, tačiau jos lyderis garsėjo ypatingu žiaurumu. A. Sonas ir jo sėbrai labiausiai išgarsėjo 1998 metais, kai du gaujos nariai - Denisas Kuzminas ir Stanislavas Nikiporovičius - savanoriškai atėjo į prokuratūrą ir papasakojo apie daugelį savo ir kitų gaujos narių įvykdytų nusikaltimų. Vienam iš šių vyrukų A. Sonas, reikalaudamas nužudyti vieną žmogų, buvo nukirtęs rankos mažąjį pirštą. A. Sonui ir grupei jo sėbrų buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau dėl įvairių priežasčių ji buvo vangiai tiriama. Liudininkai iš pradžių buvo policijos saugomi, tačiau vėliau tos apsaugos atsisakė ir dingo iš Lietuvos, bijodami A. Sono keršto. Praėjusiais metais paaiškėjo, jog D. Kuzminas paslaptingomis aplinkybėmis yra nužudytas Ispanijoje, o S. Nikiporovičius dingo be žinios. Štai su tokia gauja yra siejamas R. Vitkauskas. Manoma, kad gaujoje stambus, sportiškas vyrukas buvo eilinė "torpeda".
Duoklė
2000-aisiais devyniolikmečiui buvo taikomi Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatyme numatyti teismo apribojimai. Vienas jų - nebendrauti su A. Sonu ir pagrindiniais jo kompanijos nariais. Tačiau apribojimus R. Vitkauskas pažeidė ir "užsidirbo" baudžiamąją bylą. Teismas skyrė jam vienerius metus laisvės atėmimo, bet bausmės vykdymą atidėjo. Tais pačiais 2000-aisiais R. Vitkauskas ėmė reketuoti Klaipėdos turgaus prekiautojus. Itin didelio jaunųjų "torpedų" dėmesio susilaukė turguje prekiaujantys svetimtaučiai - kaukaziečiai. Iš vieno jų, Airano Saakiano, R. Vitkauskas reikalavo 200 JAV dolerių duoklės kas mėnesį. Armėnas išsisukinėjo, bandė atsipirkti mažesnėmis sumomis. Tada R. Vitkauskas su draugais prekiautoją sumušė. A. Saakianas kreipėsi į Klaipėdos policijos ONTT skyriaus kriminalistus. Taip 2000-ųjų liepą buvo parengta reketininkų sulaikymo operacija. Prie baro "Džinaras" R. Vitkauskas paėmė iš A. Saakiano 120 iš anksto pažymėtų litų, o tada puolė "Aro" vyrai. Reketininkas bandė pabėgti, tačiau tuoj pat buvo sugautas ir paguldytas ant asfalto.
Parodymai
Tardomas R. Vitkauskas neišdavė savo draugų reketininkų, todėl buvo laikoma, kad nusikaltimus jis vykdė "su tardymo nenustatytais asmenimis". Vienas iš pagrindinių bylos liudytojų buvo gaujos narių įbaugintas ir teisme pakeitė savo parodymus R. Vitkausko naudai, tačiau teismas nusprendė tikėti pirminiais šio liudytojo parodymais ir teisiamojo kaltė tapo įrodyta. 2001-ųjų sausį R. Vitkauskui Klaipėdos apylinkės teisme buvo paskirta 3 metai ir 9 mėnesiai sustiprinto režimo kolonijos. Taip pat nutarta konfiskuoti pusę nuteistojo turto ir skirti 40 MGL dydžio baudą. Nuo 2000-ųjų vasario R. Vitkauskas buvo laikomas Pravieniškių 2-ojoje sustiprinto režimo kolonijoje.
"Bachūras"
Nuo pat pirmųjų sulaikymo ir suėmimo dienų R. Vitkauskas stengėsi elgtis taip, kad tarp kolegų užsitarnautų kuo didesnį "svorį". Save jis laikė "bachūru" - aukščiausios kalinių kastos atstovu. Todėl negailestingai mušdavo "gaidžius" ir "duchus" - šie buvo priversti prašytis perkeliami į kitas kameras. Pareigūnus R. Vitkauskas kiekviena patogia proga iškeikdavo paskutiniais žodžiais. Dar iki teismo, laikomas Klaipėdos areštinėje bei Šiaulių tardymo izoliatoriuje, R. Vitkauskas "užsidirbo" visą krūvą nuobaudų. Jis kurstydavo areštinės kamerose masines riaušes, kartą sviedė maisto dalintojai į veidą dubenėlį su koše, mat tos košės įmitusiam vyrukui pasirodė per mažai. Kitą kartą jis, susitaręs su kitu suimtuoju, iš dviejų pusių užpuolė konvojaus pareigūną, kai kaliniai buvo etapuojami iš Šiaulių į Klaipėdą. Konvojaus vyrai sugebėjo apsiginti - R. Vitkauskas su sėbru gavo per šonus guminėmis lazdomis ir buvo surakinti antrankiais bei paguldyti ant žemės. Šis incidentas buvo traktuojamas kaip bandymas pabėgti, todėl R. Vitkausko asmens bylos viršelį "papuošė" raudona skersinė juosta. Ji reiškia, kad šiam kaliniui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
"Verchai"
Atsidūręs kolonijoje R. Vitkauskas ėmė elgtis kiek apdairiau. Jis suprato, kad atvira konfrontacija su administracija neleis jam išeiti lygtinai anksčiau laiko, todėl gavo tik vieną smulkią nuobaudą, o ir ta po kurio laiko buvo panaikinta "už gerą elgesį". Tačiau savo ambicingų planų pasiekti vadovaujančią padėtį kalinių hierarchijoje vyrukas neatsisakė. Toje kolonijoje yra trys pagrindinės neformalios kalinių grupuotės, reguliuojančios administracijai nematomą nuteistųjų gyvenimo pusę. Stambiausios yra Vilniaus ir Kauno, o kiek mažesnė - Klaipėdos grupuotė. R. Vitkauskas ketino tapti klaipėdiečių lyderiu, vadinamuoju "verchu". Palanki situacija susiklostė, kai praėjusių metų gruodį laisvėn buvo paleistas iki tol "verchu" buvęs klaipėdietis Juozas Skulskis. Tačiau naujuoju lyderiu tapo ne R. Vitkauskas, o toks Zdanavičius. Prasidėjo tyli, bet nuožmi kova dėl valdžios.
Egzekucija
Kiek pavyko sužinoti, viena iš pagrindinių R. Vitkausko nužudymo versijų ir yra ta, kad keli klaipėdiečiai, nenorėdami, jog dabartinis jų "verchas" būtų nuverstas, o naujuoju taptų R. Vitkauskas, ir surengė šiam kruviną egzekuciją. Praėjusį sekmadienį, apie 13 valandą, R. Vitkauskas, kaip linkęs pabėgti, kaip įprasta, užsiregistravo pas kontrolierių ir nuėjo į gyvenamąsias patalpas. Čia jį užpuolė keliese - talžė per galvą, kojas ir rankas plieniniu kampuotu strypu. Egzekucija truko trumpai - R. Vitkauskas liko gulėti ant grindų kraujo baloje. Netrukus neštuvais jis buvo nuneštas į kolonijos medicinos punktą. Budinti medicinos sesuo Janina Volkienė pastebėjo 7-8 dideles kirstines žaizdas R. Vitkausko galvoje. Vyrukas buvo sąmoningas, tačiau ištiktas šoko - nieko nekalbėjo. Pulsas buvo žemas, todėl medikė nedelsdama kreipėsi į budinčius kolonijos vadovus, kad kalinys kiek galima greičiau būtų išvežtas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę Vilniuje. Visi būtini dokumentai buvo sutvarkyti per valandą ir greitoji su merdinčiu R. Vitkausku pasuko autostradon Kaunas - Vilnius. Tačiau sumuštasis mirė pakeliui ir kalinių ligoninės budinčiai gydytojai liko tik konstatuoti R. Vitkausko mirtį ir pasiųsti kūną teismo medicinos ekspertizę atlikti. Preliminariais šios ekspertizės duomenimis, R. Vitkausko mirties priežastis yra kaukolės kaulų lūžimai ir smegenų sužalojimai.
Baimė
Negalima nesutikti su prokurorų nuomone, kad kolonijose įvykdytų nusikaltimų tyrimas yra itin sunkus. Liudytojų paprastai nebūna, nes ir daug žinantys kaliniai bijo liudyti - iš kolonijos nuo keršto niekur nepabėgsi, o liudytojo laukia ne ką geresnis likimas nei R. Vitkausko. Be to, nuteistieji retai kada palieka daiktinius įrodymus, mažai ką duoda ir techninio pobūdžio ekspertizės. Todėl panašiais atvejais labai svarbūs yra nukentėjusiojo, jei, žinoma, jis dar gyvas, parodymai. Tikėtina, kad jei R. Vitkauskui laiku būtų suteikta medicinos pagalba, jis, patyręs didžiulį sukrėtimą, būtų davęs tardymui naudingus parodymus. Tačiau nuo sumušimo iki tol, kol greitoji įvažiavo į Laisvės atėmimo vietų ligoninės kiemą, praėjo kone trys valandos.
Likimas
Pataisos darbų kodekse yra sakoma, kad jei kaliniams reikalinga specializuota neatidėliotina medicinos pagalba, kurios kolonijoje suteikti nėra galimybių, jie gali būti gabenami į bet kurią artimiausią ligoninę, užtikrinant reikiamą apsaugą. Kalėjimų departamento direktorius J. Blaževičius patikino, kad kolonijų medikai panašiais atvejais patys sprendžia, kur kalinį vežti, o vadovybė tų sprendimų neadministruoja. Todėl kyla klausimas, kodėl R. Vitkauskas nebuvo nuvežtas į Kaišiadorių ligoninę ar į Kauno klinikas, kur yra aukšto lygio Neurochirurginis skyrius? Pavojus žmogaus gyvybei buvo akivaizdus. Pasirodo, teorija ir praktika - skirtingi dalykai. "Akistatos" pakalbinti kai kurie Pravieniškių medikai tik garantavus, kad nebus skelbiamos jų pavardės, prasitarė - yra žodinis vadovybės nurodymas visus kalinius vežti tik į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Jei jau tenykščiai gydytojai nuspręs, kad būtina vykti į Santariškių ar kurią kitą ligoninę - tebūnie. Tai susiję su prasta departamento finansine būkle - už kalinio saugojimą paprastoje ligoninėje bei jo gydymą tenka nemažai mokėti. Na, o jei per tris ar daugiau valandų trunkančią išvežimo procedūrą bei kelionę kalinys miršta, vadinasi, toks yra jo likimas.
