Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Kol kas tiktai bausmė, jos neišvengiamumas gali priversti žmogų susimąstyti, stabtelėti prieš darant nusikaltimą ar bandant šią klaidą pakartoti. Kad ir kaip būtų gaila, bausti už padarytą blogį tenka ir labai jaunus nusikaltėlius.
Bausmės
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius-auklėjimo darbų kolonija (NTI-ADK) yra vienintelė įkalinimo įstaiga Lietuvoje, kurioje atlieka bausmę nuteisti nepilnamečiai jaunuoliai (vaikinai) nuo 14 iki 18 metų amžiaus. Iki praėjusių metų balandžio šioje įstaigoje vienu metu kalėdavo po 200 jaunųjų "paklydėlių", tačiau po pernykštės amnestijos čia tekali 89 jaunuoliai, tardymo izoliatoriuje laukia teismo arba bausmės įsiteisėjimo dar 83 nepilnamečiai. Septyni iš jų - žmogžudžiai. Jiems paskirtos ne mažesnės kaip penkerių metų (ilgiausiai - 9 metus - kalės tik vienas nepilnametis) laisvės atėmimo bausmės. Kitiems - vagims, chuliganams - už grotų teks praleisti daug trumpiau. Deja, net ir keletas mėnesių, praleistų nelaisvėje, palieka ryškų, dažniausiai neigiamą, pėdsaką jauno žmogaus gyvenime. Kaliniai vienu balsu tvirtina, jog kalėjimas žmogų tik dar labiau sugadina. Tačiau taip mano ne visi. Tie, kurie, kartą pabuvę nelaisvėje, sugeba čia negrįžti, matyt, gali teigti, jog kalėjimas jiems tapo gera pamoka. Deja, klaidos labai dažnai kartojamos. Taip elgiasi ir nepilnamečiai. Todėl pastaruoju metu vis labiau kreipiamas dėmesys į besiruošiančius į laisvę nuteistuosius.
Pasiruošimas laisvei
Atviros Lietuvos fondas pritarė, o vėliau ir parėmė, 1999 metais Kauno NTI-ADK parengtam projektui - informacijos ir ugdymo centro-bibliotekos sukūrimui. Tam buvo skirta net 91 000 litų. Už šiuos pinigus įstaiga įsigijo kompiuterinių priemonių, programinės įrangos, vaizdo aparatūros, kompaktinių plokštelių, kasečių ir t. t. Pagal sudarytas programas nuteistieji gali mokytis dirbti kompiuteriu. Kai kuriems šios žinios ateityje gali tapti neįkainojama vertybe ir netgi visiškai pakeisti gyvenimą. Kauno NTI-ADK direktoriaus pavaduotojas auklėjamajam darbui Aleksandras Šeputa "Akistatai" teigė, jog kolonijos administracija nė vieno savo globotinio nėra išleidusi "į gatvę" - t. y. į nežinią. Per rajonų bei miestų policijos komisariatus visuomet išsiaiškinama, ar tokie nepilnamečiai turi tėvus, namus. Beglobiams (našlaičiams arba asocialių šeimų atžaloms) surandama vieta globos namuose ar internate. Išspręsti kai kurias problemas padeda Vilniuje prieš ketverius metus įkurta Lygtinai paleistų asmenų priežiūros organizacija. Jos vadovė Virginija Vinogradinaitė patikino, jog 12 savanorių (dauguma jų - teisę studijuojantys jaunuoliai) nuolat lankosi Kauno NTI-ADK, susitinka su laisvėn besiruošiančiais Vilniaus miesto bei rajono nepilnamečiais, stengiasi išsiaiškinti jų interesus, ateities planus, bando sudominti įvairiais užsiėmimais, mokslu, kitokia veikla.
Visai neseniai Kauno NTI-ADK administracija, remiama Atviros Lietuvos fondo, suorganizavo tarptautinę konferenciją tema "Specifinės nusikaltusių nepilnamečių socialinės adaptacijos problemos". Iš pranešimų, kuriuos skaitė ne tik mūsų šalies įvairių institucijų, susirūpinusių nepilnamečių nusikalstamumu bei jų grįžimu į normalią visuomenę, atstovai, bet ir nemažai svečių iš užsienio, galima daryti išvadą, jog kalėjimas - ne pati geriausia auklėjimo priemonė, todėl būtina jam ieškoti alternatyvų. Tokį požiūrį išsakė kalėjimų darbuotojai iš užsienio. "Akistata" pasidomėjo, kaip ši problema sprendžiama Kanadoje ir Švedijoje.
Paauglius sodinti į kalėjimus neskubama
Toronto nepilnamečių vertinimo tyrimo centro psichologė Robin Foster papasakojo, jog Kanadoje už sunkius nusikaltimus į kalėjimą galima sodinti ir dvylikamečius paauglius. Jeigu jaunas žmogus nusikalsta ne vieną kartą, visiškai aišku, kad kalėjimo jis neišvengs. Tačiau kiekvienu atveju sodinti už grotų neskubama. Teismas gali atleisti nuo bausmės, paskirti baudą arba visuomenei naudingą darbą, įpareigoti jaunąjį nusikaltėlį lankyti mokyklą, atlyginti padarytą žalą, padėti aukai. Maždaug 40 procentų jaunesnių nei 15 metų amžiaus jaunuolių (padariusių nusikaltimus) pirmiausia privalo dalyvauti tam tikrose policijos programose. Tik 5-10 procentų jaunų žmonių, kuriuos teisia teismas, gali patekti į kalėjimą.
R. Foster yra vyriausioji uždaro nepilnamečių kalėjimo psichologė, todėl prižiūri šios įstaigos socialinius darbuotojus, vadovauja psichologams, dirba su asmenimis, turinčiais psichologinių problemų bei pasižyminčiais agresyviu charakteriu. Psichologės pagalbos prireikia daugeliui nuteistųjų, nes ne vieną jų kamuoja depresija, noras nusižudyti, blogi santykiai su artimaisiais, o neretai - ir kaltės jausmas. Pastarieji nori keisti savo ankstesnį gyvenimo būdą, atsikratyti alkoholio ar narkotikų priklausomybės.
Jaunus žmones, patekusius į uždaro tipo kalėjimą, palaipsniui stengiamasi perkelti į lengvesnio režimo, t. y. atviro tipo įkalinimo įstaigas, kur sudaromos sąlygos dirbti bei mokytis už kalėjimo ribų. Taip jaunuoliai pamažu ruošiami gyventi laisvėje. Kanadoje nusikaltėliais tampa nemažai, pabėgusių iš namų, neturinčių tėvų arba nuo jų kenčiančių, išnaudojamų vaikų. Tokie apgyvendinami jaunimo viešbučiuose. Šeimos konsultantai, socialiniai kalėjimo darbuotojai ar psichologai išsiaiškina jaunuolių nusikaltimo priežastis, kurios dažniausiai glūdi šeimoje, mokykloje. Visuomet pirmiausia stengiamasi atkurti jų santykius su šeima, mokykla, bendraamžiais, taikomos įvairios laisvalaikio praleidimo formos. Jeigu vaikas kilęs iš asocialios šeimos ir ten grįžti nebegali, apgyvendinamas pas globėjus. Kanadoje asmenys iki 16 metų amžiaus turi teisę ir pareigą mokytis, todėl skatinami lankyti mokyklą. Nė iš vieno neatimama teisė išpažinti savo religiją. Įkalinimo įstaigose yra kapelionas, kurio vaidmuo itin vertinamas. Tačiau R. Foster pripažino, jog dauguma nusikaltusiųjų neišpažįsta jokio tikėjimo.
Kalėjimas brangiai kainuoja valstybei
Švedijos kalėjimų probacijos tarnybos tarptautinis patarėjas Bo Johansonas teigia, jog švedus gąsdina kriminogeninė situacija tarp jaunimo. Manoma, jog kartą pabuvęs kalėjime, jaunas žmogus ir vėl čia sugrįš. Todėl jeigu įmanoma vietoj laisvės atėmimo skirti kitokią bausmę - taip ir daroma. Tai ypač taikoma pirmą kartą nusikaltusiems jaunuoliams. Bausmės, kurios atliekamos ne kalėjime, valstybei daug pigiau kainuoja.
Kaip elgiamasi su tais, kurie padaro itin sunkų nusikaltimą, pavyzdžiui, nužudo žmogų? Jeigu tai padarė labai jaunas žmogus, jam teismas gali paskirti gydymą, priežiūrą, o galiausiai - ir kalėjimą. Tačiau, Bo Johansono teigimu, Švedijoje už vagystes, chuliganizmą taikoma probacija. Laisvėje jie yra prižiūrimi arba priskiriami savivaldybių socialinių skyrių darbuotojams, kurie tais vaikais rūpinasi. Kalėjime atsidūrusiems jaunuoliams taikomas tam tikras priemonių planas, kurį vykdo šios įstaigos darbuotojai. Visą laiką galvojama apie nuteisto jaunuolio ateitį - kas bus, kai jis išeis į laisvę, kuo užsiims, ką veiks, kaip elgsis. Švedijoje šiuo metu nėra namų, kuriuose būtų apgyvendinami buvę kaliniai. Jaunuoliai, visiškai praradę ryšį su artimaisiais arba išvis jų neturintys, gali būti apgyvendinti svetimose šeimose, kurias remia savivaldybės. Bo Johansono manymu, lėšų ir dėmesio šiems dalykams niekad nebus per daug. Be to, labai svarbu, kad į tokių jaunų, tačiau jau spėjusių paklysti žmonių auklėjimą įsitrauktų visuomenė.
