Esu kalinys...
Dauguma moterų, pasišovusių per laikraštį susirasti gyvenimo draugą, iš karto prirašo, kad nuteistiesiems neatsakys. Vis dėlto "praeities etiketėmis" paženklinti kaliniai, nepraradę vilties ir turintys įvairiausių motyvų susipažinti, ima popieriaus lapą, rašiklį, voką ir "paleidžia" savo adresą į laisvę. Dauguma jų pirmuosiuose laiškuose neprisipažįsta esantys "zonos" gyventojai ir tikisi, kad "užkibusi" draugė vėliau "atsileis". Nuo Alytaus kilęs ir jau dvylika metų laisvės oru nekvėpavęs Julijonas Truncė (63 m.), šiuo metu kalintis Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje, kuriam vartai į laisvę atsivers dar po trejų metų, linkęs moterų "teismui" prisistatyti tokiais pirmaisiais žodžiais: "Esu kalinys".
- Ar daug moterų, sužinojusios, kad esate nelaisvėje, nustojo jums rašyti?
- Pirmiausia, laiškų, kai laikraštyje buvo paskelbtas mano adresas, sulaukiau dar ne tiek daug, kad galėčiau pateikti jau apibendrintą statistiką. Ir apskritai ne dėl statistikos gadinu vokus. Antra, kai moterys iš karto žino, kad aš sėdžiu, tos, kurios nusiteikusios priešiškai ar "išgąsdintos", nė nerašo. Nemanykit, kad aš per visus tuos dvylika "zonoje" jau praleistų metų tik naujomis pažintimis ir užsiiminėjau. Ne, anksčiau laiškais daugiau pabendraudavau su senomis pažįstamomis, tačiau dabar ryžausi pabandyti susirasti gyvenimo draugę - tą vienintelę. Kiek čia man liko tų metų - norėčiau gyvenimą pabaigti dviese, turėdamas artimą žmogų, kuriam nors kiek rūpėčiau, kuris rūpėtų ir man.
- Dažnas jums mesteltų, kad apie tai reikėjo galvoti prieš patenkant į čia.
- Ir su tokiu žmogum nesiginčyčiau. Bet yra taip, kaip yra, o toliau gyventi norisi. Kas belieka, įkalinus kūną? Neįkalintos mintys. Jas ir paleidau į laisvę. Ar galite bent įsivaizduoti, ką reiškia dvylika metų praleisti "zonoje"? Galėčiau pasakoti ilgai, tačiau atsakysiu trumpai - jaučiuosi be galo vienišas. Nelaisve savotiškai patikrintas žmogus pradeda viską labiau branginti - kito kelio nėra, jeigu puoselėji viltį visą gyvenimą nebūti "kalėjimo kamštis". Aš buvau vedęs, tačiau prieš 25 metus išsiskyriau. Yra trys jau suaugę mano vaikai, bet jiems - jų gyvenimas.
- Ar naujoms pažįstamoms, prisistatęs, kad esate kalinys, prisipažįstate, už kokį nusikaltimą nuteistas?
- Nieko neslepiu - tegul iš karto žino, kad įkalintas už nužudymą ir gavęs penkiolika metų. Tos, kurioms tai svarbu, irgi iš karto atsisijoja. Nepabūgusioms vėliau smulkiau papasakoju apie viską, dėl ko netekau laisvės. Aš neneigiu savo kaltės, bet ar tiek daug metų reikėjo skirti? Visiems žinoma, kad ilgi nelaisvės metai nepataiso - atvirkščiai: išskiria šeimas, sugadina nervus, sugriauna gyvenimus. Atsilaikyti neįmanoma. Aš esu labai kantrus - manau, kad tik tai man dar neatėmė paskutinės vilties. Tikiuosi, jos užteks ir dar likusiems trejiems metams. O gal greičiau pavyks išeiti į laisvę, jeigu šalies prezidentas suteiks malonę.
- Tai gal puolėte draugės ieškoti vien dėl to, kad turėtumėte pastogę laisvėje?
- Gal kam taip ir atrodys, tačiau aš ieškau ne buto ir ne pinigų - ieškau žmogaus. Mano amžiaus žmogui norisi rimto, šilto bendravimo ir kad nesijaustum vienišas. Gal aš kam, pritrūkus jėgų, paduočiau arbatos stiklinę, gal ir man kas paduotų. Viliuosi, kad atsiras moteris, kuri manimi patikės. Turbūt abu širdimis turėtume pajausti, kad galėtume gyventi kartu.
- Kokia turėtų būti jūsų draugė - gal skelbimuose nurodote reikalavimus jai?
- Kokie dar gali būti reikalavimai mano amžiuje ir dar pačiam "nureikalautam" nelaisvėje? Esu negeriantis, nerūkau. Norėčiau, kad ir mano draugė būtų tokia. Anksčiau ieškodavau, kad ištikima būtų, kad į gatvę nebūtų gėda išeiti - likau be jokios. Dabar jau ne tai svarbiausia. Net ir amžius nėra joks privalumas. Man jau parašė kelios moterys, kurių jauniausiai - 55 metai, vyriausia - mano metų. Patiktų ir vyresnė - juk po šokius nelakstysim. Pats esu, jau minėjau, labai kantrus, sąžiningas, teisingas, netingiu dirbti - ir kolonijoje darbą turiu, atlyginimą gaunu. Manau turįs tvirtą valią, jei per dvylika metų nelaisvėje jokios nuobaudos negavau. Man padeda gyventi tikėjimas, todėl Dievą netikinti, ko gero, mane ignoruotų. Na, ir "varną" nenorėčiau prisipratinti, kuri tik su svetimais pinigais saujoje laksto - tokių jau buvo mano gyvenime.
- Laiškais prisijaukinęs kelias ponias iš karto, išėjęs į laisvę, pas visas ir važiuosit apsižiūrėti?
- Oi, nedarykime iš gyvenimo skaudžios loterijos ir žmonių likimų nesprauskime į žaidimų rėmus. Pas kelias tikrai nevažinėsiu. Manau, kad keleri metai draugystės laiškais padiktuos man, kur važiuoti ir pasilikti. Svarbiausia - dar yra širdis, kuri neturėtų paklaidinti. Aš nesu labai nusistatęs prieš gyvenimą "susidėjus", bet jei mano išrinktoji santuokai prieštarautų, pakęsčiau ir tai - nusileisčiau.
- Sėkmės jums. Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Irena ZUBRICKIENĖ
