Remigijaus RAINIO ir Rolando ŠMIGELSKIO fotoreportažas
Norėdami išlikti sąžiningi, mūsų politikai ir pats laikinasis prezidentas turėtų pasirūpinti, kad jų entuziastingus ir net kiek įkyrius raginimus stojimo į Europos Sąjungą naktį tapti pačia šviesiausia ES valstybe išgirdęs Rokiškio rajono Degenių kaime gyvenantis medžio drožėjas Venecijus Jočys už savo geranoriškas pastangas nebūtų baudžiamas, ar bent jau sumokėti ugniagesių ketinamą jam skirti 250 litų baudą.
Ketindamas drauge su visais šalies žmonėmis "pozuoti" vakare iš kosmoso daromai Lietuvos nuotraukai, Venecijus sumanė savąjį Degenių kaimą išskirti ryškiu akcentu sudegindamas savo nebenaudojamą tvartą. Simboliška - anksčiau šis kaimas vadinosi Rimkūnais, tačiau po kadaise įvykusių kelių didelių gaisrų buvo perkrikštytas į Degenius. Savamokslis menininkas nusprendė, kad ryškaus ugnies pliūpsnio nebus įmanoma nepastebėti net iš kosmoso. Patriotiškai akcijai Venecijus pasirinko nuo savo bičiulio paršo Cezario, suvalgyto prieš kelerius metus, mirties niekam nebereikalingą tvartą, kuris užstojo iš namų atsiveriantį vaizdą į tolumoje žaliuojantį mišką ir aukštame medyje suneštą gandralizdį. Venecijus Jočys išgarsėjo, kai apie jo gyvenimą kino režisierė Janina Lapinskaitė susuko net tarptautiniuose kino festivaliuose apdovanotą filmą "Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis".
Pikti ir ryžtingi ugniagesiai
Naujajai šviesos akcijai vyriškis ruošėsi ypač kruopščiai. Nuo tvarto stogo nuardė šiferio lapus ir sunešė į atokiau stovintį klojimą, mat žinojo, jog degdamas šiferis sproginėja ir jo duženos gali uždegti aplinkinius pastatus. Iš prie tvarto prigludusio šiltnamio išėmė ir ten pat sunešė visus stiklus. Venecijus nemažu spinduliu apie tvartą pašalino visus aptiktus degius daiktus bei rakandus, o prie kitų pastatų sustatė sklidinus vandens visus sodyboje buvusios kibirus, bidonus ar kitus talpesnius indus. Vanduo buvo skirtas tam atvejui, jei milžiniško laužo kibirkštys nukristų ne ten, kur reikia, ir gaisro pavojus kiltų klojimui ar gyvenamajam namui. Tvartą V. Jočys uždegė lygiai 22 valandą, tikėdamasis, kad 22 valandą 40 minučių, kai iš palydovo bus daroma žadėtoji nuotrauka, jis įsiliepsnos visu gražumu, tačiau nepraėjus nė pusvalandžiui į pakelės sodybos kiemą vienas po kito sulėkė ugniagesių-gelbėtojų automobiliai. Pasirodo, jog apie akciją neinformuoti tolėliau gyvenantys kaimynai, pamatę ugnies kamuolį, pamanė, jog dega Venecijaus namas, ir paskambino ugniagesiams.
- Atskubėję gaisrininkai buvo labai ryžtingi ir pikti, todėl nusprendžiau verčiau užsisklęsti savo namelyje ir jiems nesirodyti, nes mačiau, kad ką nors išaiškinti apie šviesos akciją ir stojimą į Europos Sąjungą - beprasmiška,- šypsodamasis porino Venecijus. - Jei tuo momentu būčiau prasitaręs apie tai, jog tvartą padegiau tyčia, būtų, ko gero, dar ir antrą ūsą nurovę. Jų privažiavo tiek daug, kad iš kosmoso turėjo matytis ne tik mano gaisras, bet ir besisukantys jų automobilių mėlyni švyturėliai.
Tik vieną, kairįjį, ūsą auginantis medžio drožėjas tikino, kad kartą, sumanęs ūsus nusiskusti, įpusėjęs šią procedūrą žvilgtelėjo į veidrodį ir pamatė, jog be ūsų atrodytų gerokai prasčiau. Todėl pradžioje nusprendė atsiauginti ir nuskustąjį, tačiau vėliau pastebėjo, kad su vienu ūsu atrodo gerokai impozantiškiau, ir nieko nebekeitė.
Tačiau grįžkime prie gaisro, kurį šaunieji ugniagesiai užgesino greičiau, nei namuose užsidaręs Venecijus sukirto ta proga išsikeptą į karvės blyną panašų "Eurotortą", kurį buvo apdėjęs dvylika (kiek ir žvaigždučių ES vėliavoje) saldainių, ir paliko sodybos kieme vaizdingą gaisravietę su styrančiais apanglėjusiais rąstais. Ugniagesiams beveik pavyko išgelbėti prie tvarto prišlietą šiltnamį, todėl Venecijus ketina jį vėl įstiklinti, patręšti iš gaisravietės pelenais ir prisodinti daržovių. V. Jočys stebisi, kodėl jį ketinama bausti, jei savo valdose sudegino nebereikalingą nuosavą pastatą, prieš tai pasirūpinęs, jog ši akcija būtų saugi. Juk dabar apdegę griuvėsiai kelia papildomų rūpesčių, nes juos reikės nugriauti ir utilizuoti. Nors gaisravietė atrodo gana įspūdingai, tačiau Venecijus jos kaip sodybos interjero detalės laikyti neketina, nes vienus išvaizdžius degėsius jau turi. Prieš kurį laiką, kai medžio drožėjo kelias dienas nebuvo namuose, kažkas uždegė žolę prie sodybos pakraštyje stovėjusios pirtelės ir ši užsiliepsnojo.
Pasiruošęs bet kurią akimirką
Sekmadienį Venecijus pasveikino netoliese, Kazliškių miestelyje, gyvenančią mamą ir išvyko aplankyti Pakriaunyje kaimo turizmu besiverčiančios savo bičiulės Dangiros Milkienės, kurios sodybą puošia jo drožiniai. Dangira sumanė Venecijaus talentą panaudoti kaip puikų prievilą turistams, todėl beveik įkalbėjo menininką vasarai keltis į Pakriaunį ir kurti savo drožinius poilsiautojų akivaizdoje bei apmokyti šio meno visus norinčiuosius. O kol kas toje kaimo turizmo sodyboje atidaryta V. Jočio darbų paroda-pardavimas, kurioje eksponuojami beveik visi iki tol jo namus puošę drožiniai, todėl Venecijus ištuštėjusiose lentynose pristatė kaladžių, o ant jų išrikiavo indus su žydinčiomis gėlėmis. Kol Venecijus viešėjo pas D. Milkienę, jo namuose apsilankę gaisro priežastis tiriantys ugniagesiai su šeimininku taip ir nepasikalbėjo, tačiau belaukdamas jų pakartotinio vizito, turėjusio įvykti kaip tik ugniagesių globėjo švento Florijono dieną, menininkas pajuto įkvėpimą ir prie gaisravietės pastatė iš medžio išdrožtą ugniagesio-gelbėtojo skulptūrą, vaizduojančią alaus prigėrusį gaisrininką, pasiruošusį bet kurią akimirką užgesinti ugnį. Pagal ankstesnį sumanymą, iš šio ruošinio išdrožtą skulptūrą V. Jočys ketino pasodinti ant medinio dviračio, tačiau kol kas ji labiau tiko gaisrininko stotui. Skulptūra prie sudegusio tvarto stovės tik laikinai, kol bus išspręstas konfliktas su ugniagesiais. Venecijus girdėjo, jog jis kaltinamas padaręs žalą gamtai, tačiau taip ir nežino, kokią. O štai ugniagesiai, bene po tris kartus į kiekvieną savo cisterną siurbdami vandenį iš V. Jočio tvenkinio, pasak vyriškio, žalą gamtai tikrai padarė, nes dabar pats varlių ir ešerių neršimo metas, tad ant liepsnojančių tvarto sienojų sudegė daugybė jų kurkalų ir ikrų, ten patekusių drauge su išpurkštu vandeniu.
Palaidotas ir ekshumuotas Pabedinskas
Šiemet taip ir neprisiruošęs užmesti meškerės, Venecijus savo norus įgyvendino išdroždamas net kelias užkibusias žuvis traukiančių žvejų statulėles. Meistras teigia, jog kiekvienas jo darbas vaizduoja konkretų žmogų, tad jo kūrinių herojai nesunkiai gali atpažinti save. Užsakymų nestokojantis vyriškis tikina, jog darbo imasi tik pajutęs įkvėpimą, todėl kol kas teks lukterėti savo ne per toliausiai įsigytą sodybą panorusiam papuošti humoristui Raimundėliui (Kęstučiui Mateliui) iš "Ambrozijos", mat Venecijus skuba išdrožti į D. Milkienę panašios verpėjos figūrą, kurią pasodins prie medinio verpimo ratelio. V. Jočiui nesvetima ir mirties tema, todėl kartą išdrožė patį save, gulintį karste, ir įtaisė ant miniatiūrinio katafalko. Šiuo darbu susižavėjęs televizijos žurnalistas Skirmantas Pabedinskas panoro įamžinti ir savo būsimą mirtį pageidaudamas, jog į karstą būtų įdėta ir jo dievinamos televizijos kameros medinė miniatiūra. Užsakovas ilgokai delsė atsiimti Venecijaus vienu prisėdimu išdrožtą skulptūrėlę, tad kartą autorius su bičiuliais surengė iškilmingas laidotuves ir karstelį su "S. Pabedinsku" palaidojo šalia namų esančiose senovinėse kapinaitėse. Tiesa, po poros metų ta pati kompanija žurnalistą "ekshumavo" ir drožinį pagaliau perdavė Skirmantui. Vietoj honoraro Venecijus prie pat mazgo nusipjovė S. Pabedinsko kaklaraištį, kurį ryšėdamas žurnalistas esą lankėsi net pas patį prezidentą, ir prikalė prie sienos savo kambaryje. Į kapuose likusią duobę V. Jočys, padedamas Kaune gyvenančios dukters, palaidojo jau minėtą karstelyje gulinčią savo skulptūrėlę, o prie kapo pasodino berželį. Vyriškis susitarė su vietos klebonu, kad šis išpildys jo paskutinę valią ir po mirties čia jį palaidos iš tiesų. Tačiau kol kas humoro ir autoironijos nestokojantis drožėjas mirti nesiruošia ir skuba įgyvendinti naujus sumanymus.
Kitas dosnus mecenatas - "Rokiškio sūrio" gamykloje besidarbuojantis italas Andželas Frozijus. Protarpiais su sūriu ne tik šeimininkui, bet ir jo šuneliams apsilankančio italo garbei Venecijus net vieną iš savo šunų pavadino Frosija. Andželui labai patinka Venecijaus išdrožtos karvės, tad įsigijo nemažą jų kolekciją. V. Jočys juokauja, kad kai jis laikydavo karves ir pieną nešdavo į supirkimo punktą, per mėnesį uždirbdavo apie 40 litų. Mecenatas už kiekvieną išdrožtą karvutę jam dar tada, kai JAV doleris kainavo 4 litus, įbrukdavo po 50 dolerių. Todėl Venecijus gyvų karvių atsisakė, nes kiekvieną kasdien reikia šerti, girdyti ir melžti, o vieną karvės ar veršelio skulptūrėlę jis drožia daugių daugiausiai parą. Kai užsinori šviežio pieno, drožėjas užsuka į netoliese esantį pieno surinkimo punktą, kurio šeimininkas stiklinaitę pieno visada jam pripila nemokamai. Šiaip meistras labiau mėgsta alų, kurio, jei tik turi, gurkšteli dar prieš pusryčius, mat šis esą suteikia įkvėpimo. Neseniai Ragelų parapijos klebonui V. Jočys išdrožė prakartėlę, už kurią šis nepagailėjęs net poros tūkstančių litų, tačiau pinigai Venecijaus kišenėje neužsilaiko. Vieną kitą darbelį įsigyja ir retkarčiais į sodybą užsukantys užsienio turistai, apie meistrą sužinantys kelis jo darbus įsigijusiame Rokiškio muziejuje. Didelį pasisekimą turėjo ir ganėtinai natūralistinė Venecijaus autoskulptūrėlė, kurią autorius buvo pavadinęs "Aš šiku", tačiau vienos parodos rengėjai pasirodė besą puritoniški cenzoriai ir jos pavadinimą teko pakeisti į "Be tabu". Autorius, norėdamas, kad darbas atrodytų kuo natūraliau, save išdrožė iš liepos, o ekskrementus - iš rudojo ąžuolo. "Šikalius" buvo parduotas vienam dvasininkui už 200 litų, už kuriuos Venecijus nusipirko vaizdo magnetofoną.
Dabar Venecijus laukia, kol pradės suokti netoli jo sodybos nuostabiausius koncertus kasmet surengiančios lakštingalos ir pražys po langu septyniais akmenimis aptvertame darželyje pasodintos trys bulvės, kurių žiedai turėtų būti skirtingų spalvų. Bulvių žiedai šiemet penkiasdešimtmetį švęsiančiam menininkui - pačios gražiausios gėlės, mat pradeda žydėti maždaug tuo pačiu metu, kai į sodybą tradiciškai švęsti Joninių suvažiuoja jo bičiuliai. Tuomet ant tvenkinio kranto iš septynių didelių akmenų sudėtame pagoniškame židinyje suliepsnoja laužas, o ant grotelių kepami apetitą žadinantys kepsniai...
