Trys rimti jonaviškiai (rimti todėl, kad neišsiskyrę, privačioje lentpjūvėje netoli Kauno turį darbą, mažiausiai kartą per mėnesį su šeimomis užsukantys į savo parapijos bažnyčią), sužinoję apie darbdavio sprendimą porai savaitėlių visus stalius išleisti pailsėti, nutarė tuščiai nebindzinėti - per tas prievartines atostogas iš Vakarų parsivairuoti po automobilį. Ne vienas pažįstamas, girdi, tokiu verslu užsiiminėja ir visai neblogai Sekasi, tai kodėl jiems nepabandžius!?
Bendradarbiai keturiasdešimtmečiai Adolfas, Jurijus ir Zenonas vylėsi vienu taikymu nušausią du zuikius - kas nežino, jog Vokietijoje ar Olandijoje lengvieji automobiliai gerokai pigesni nei pas mus (dviaukščiai tralai juk ne iš Afrikos Lietuvos turgus pasiekia!), o dar kiek malonių įspūdžių manė patirsiantys! Juk bent per keturias šalis - Lenkiją, Vokietiją, Belgiją ir Olandiją (toks buvo numatytas preliminarus maršrutas) - važiuosiantys! Pradžiai, kaip jonaviškiai džiaugsmingai svarstė, automobiliais apsirūpinsią patys ("gana išklerusiuose žiguliuose užpakalius zulinti"), o vėliau, jei viskas gerai, mašinikių pasiieškosią perpardavimui.
Adolfas turėjo pažįstamų, tad pradedančiųjų "biznierių" trijulė pusvelčiui prisiplakė prie "Ikaru" į Belgijoje turėjusias vykti sportines varžybas keliavusios Lietuvos jaunųjų imtynininkų grupės. Pasak Adolfo, su tokiais kompanionais nebuvo baisu ir per plėšikais garsėjančią Lenkiją keliauti - stabtelėję pailsėti, treneriai sportininkus tuoj pat išrikiuodavo pakelėje ir pravesdavo trumpą, bet efektyvią treniruotę.
Buvo sutarta, kad jonaviškiai su sportininkais pasieks Belgiją, ten lukterės porą dienelių (kol vyks varžybos), o komandai susisukus atgal į Lietuvą bus išlaipinti Olandijoje, beveik prie garsiojo Amsterdamo automobilių turgaus vartelių.
Varžybų dalyviai buvo apgyvendinti, anot jonaviškių, "kaip balti žmonės", o prisiplakėlių trijulei leista įsikurti autobuse. Pirmąkart į užsienį nukeliavę rimti vyrai turiningai leido kiekvieną minutę - iki pietų suko ratus pagrindinėmis miestelio gatvelėmis, gėrėjosi architektūra, tvarka ir švara, po pietų skubėjo į varžybas pasirgti už lietuvių komandą, o vakare ant autobuso sėdynių pasidengė gausų lietuviškų valgių ir gėrimų stalą. Sočiai prisivaišinę net nepajuto, kaip išaušo rytas... Panašiai praslinko ir antroji viešnagės Belgijoje para. Viskas, pasak jonaviškių, būtų buvę gerai, tik dėl naktinio "komforto" gal kiek per smarkiai aptirpo šonai ir galūnės. Todėl trečiosios dienos pavakarę išlaipinti Amsterdame (kaip ir buvo žadėta, visai netoli automobilių turgaus), Adolfas, Jurijus ir Zenonas visų pirma ėmė dairytis užrašo "Hotel". Beje, jonaviškiai nemokėjo nei angliškai, nei vokiškai - tik Adolfas dar nuo aštuonmetės laikų žinojo, ką reiškia "Hotel", "Cafe", "Beer", na, dar vienas kitas angliškas žodelytis...
O štai ir "Hotel"! Trys užsieniečiai oriai įžengė vidun ir, išvydę dailią administratorę, prarado amą. Toji nesustodama žeria olandiškus, angliškus, vokiškus žodžius, o svečiai - šikt, mikt - nei ką supranta, nei paklausti moka... Galiausiai susirodė pirštais - ko daugiau, jei ne laikinos pastogės vėlų vakarą svetimšaliai ieško! Administratorė ant lapelio parašė nakvynės kainą vietine valiuta, tačiau nė kiek nesupyko svečių rankose išvydusi pluoštelį JAV dolerių. Kad trumpiau šlaistytųsi registratūroje, Adolfas sumokėjo ir už kitus du - atsiskaitys vėliau, juk geri draugai...
Viešbučio kambarys (ypač po dviejų naktų autobuse) - tikras rojus: minkštutėliai kvapnūs patalai, televizorius, telefonas, šaldytuvas su alaus skardinių prikrautu baru... Vonioje - akinamo baltumo rankšluosčiai, net po prezervatyvų pakelį padėta! Tiesa, vėliau vyrukai išsiaiškino, kad tai jokie "sargiai" - tik dailiai įpakuoto šampūno normelės...
Nuplovę duše trijų parų prakaitą lietuvaičiai išsidrėbė lovose ir tik tada susizgribo skaičiuoti, kiek visas šis malonumas kaštavo.
- Velniai rautų, aš matematikas prastas, - nervingai kasydamasis pakaušį, sumurmėjo Jurgis. - tačiau kiekvienam už naktį išeina po 82 "žalius"!? Kažkokia nesąmonė!"
Lyg kandžiojamas pasimuistė ir Zigmas, ilgai mintyse dėliojęs ir galiausiai suskaičiavęs, kiek lieka 246 padalinus iš trijų... Vyrai susinervino nejuokais: būtų nujautę, kad už vienintelę nakvynę prisieis pakloti šitokius pinigus - kojos į tokį viešbutį, girdi, nebūtų kėlę! O jei dar už muilą, tualetinį popierių reikės primokėti? Vyrukai nuoširdžiai apsidžiaugė nespėję paskambinti išsiilgusioms žmonelėms ar atsikimšti iš baro ištrauktų skardinių šaltutėlio alaus - tuoj pat visas sukišo atgal. Svečiai pabijojo net viešbučio taurėmis pasinaudoti - o jei netyčia sudaužys? Tad savos gamybos serbentų užpiltine pasidalijo tiesiog iš "kakliuko".
Dar labiau jonaviškiai nusiminė, kai kitąryt sužinojo, kad automobilių turgus veiks... tik dar kitą dieną! Buvo vieningai nuspręsta viešbutyje nepasilikti - pasiieškoti pigesnės nakvynės. Rado visai netoli turgaus, parke!
Nusižiūrėję nuošalesnę šio parko vietelę vyručiai pasiėmė iš viešbučio visus ryšulius ir lukterėję, kol sutems (kad nepastebėtų ir nesučiuptų raitoji policija), pradingo krūmų tankmėje. Kaip dabar kvatodamas prisimena Adolfas, trijulės įsirengtas guolis buvo ne ką prastesnis už viešbutinį: vieną iš namų atsivežtą šiltą antklodę keliauninkai pasitiesė ant žolės, kitomis dviem, vienas prie kito arčiau prisiglaudę, užsiklojo. Pagalves atstojo kelioniniai krepšiai... Žodžiu - romantika. Tiesa, pasak Adolfo, iš vakaro ramybę kiek trikdė uodai ir autostrada be perstojo kaukiantys automobiliai, tačiau netrukus miegas įveikė ir garsus, ir uodus...
Turgus pilnas automobilių - tik rinkis. Tačiau kainelės... Pardavėjai nesileidžia į jokias derybas - puikiai mato, kad atvažiavę "žali" pirkėjai. Jonaviškiai puolė į paniką - ką reikės daryti, kur dėtis, jei nieko taip ir neišsirinks?
Apie pietus Zenonas apsisprendė - BMW. Pagal kainą ir metus, girdi, ne prastesnį būtų "be jokio klapato" įsitaisęs ir Lietuvoje. Spjaudydamasis suskaičiavo pinigus ir Adolfas - namo švilps prie "Audi 100" vairo. Jurijus prie kompanijos prisijungė su apyseniu opeliu.
Ne per geriausios nuotaikos keliauninkai Vokietiją kirto gana greitai ir laimingai - nei automobiliai gedo, nei pasienio tarnybos kibo. Tiesa, Vokietijos - Lenkijos pasienio muitinės pareigūnas, energingai mosuodamas "audinės" dokumentais, Adolfui kažką ilgai ir įnirtingai aiškino, žemėlapyje rodė kitą muitinės postą. Galiausiai nesusišnekėjęs praleido.
Pervargusius jonaviškius nelaimės ėmė persekioti Lenkijoje. Zenono opeliui nuleido vieną ratą. Kai draugai iš bagažinės ištraukė atsarginį, paaiškėjo, jog tas - visai kito modelio, neatitinka net skylės! Nepatikrino, žioplelis, turguje - ir "išdūrė"... Prisiėjo ieškoti serviso ir pirkti naujutėlaitį ratą! Varšuvoje naktį pasiklydo Adolfas, o to nepastebėję kelionės draugai važiavo ir nuvažiavo... Šiaip ne taip suradęs reikiamos krypties kelią Adolfas lengviau atsikvėpė, tačiau greitai gavo naują "krikštą": Lenkijos bažnytkaimio gatve "audinė" riedėjo leistinu greičiu, tačiau su įjungtomis ilgosiomis šviesomis, ir kelių policininkai nuplėšė 50 markių baudą.
Nesunku įsivaizduoti, kokia po to buvo Adolfo nuotaika... Vairuoja toliau susikrimtęs vyrukas, kramto gumą, kad nejučiom prie vairo neužsnūstų, ir paveja ta pačia kryptimi lėtai judančius du kažkur matytus automobilius. Raudonas opelis pilką "bemvuką" traukia! Tikrai taip: Jura - Zenių! Pasirodo, ką tik subyrėjo BMW greičių dėžė! Vienintelė paguoda, kad Lietuva - jau čia pat...
Lazdijų pasienyje lietuvių muitininkai Zenoną ir Jurijų praleido iškart, o Adolfą sulaikė. Užkliuvo "audinės" dokumentai! Ne originalas! Kaip išaiškino apsimiegojęs muitininkas, šį automobilį pardavinėjusi firma naudojosi dokumentų dublikatais, todėl Adolfas privalėjęs Vokietijos sieną kirsti ne per bet kurią, o per nurodytą muitinę - tą, kurioje palikti tie originalūs dokumentai! Vadinasi, Adolfas dabar turįs sugrįžti į Vokietiją! Vyrukui užvirė paširdžiuose - to betrūko! O gal muitininkas tik laukiąs "patepimo"? Jonaviškis tiesiai šviesiai pasiteiravo, kiek už "žalią šviesą atbašliuoti". Muitininko veidas pastebimai prašviesėjo, kalbos tonas sušvelnėjo. Girdi, kiek negaila. Adolfas ištraukė paskutiniąsias 50 markių. "Fu, ką čia duodi - ant alaus..." - numykė uniformuotas pareigūnas, tačiau neatstūmė ir tiek. Tada iš vienos kišenės išsitraukė spaudą, iš kitos - specialų dėkliuką, uždengiantį to spaudo numerį (kad niekas nenustatytų, koks muitininkas jį uždėjo) ir - laimingo kelio!
Pagaliau Jonava, namai! Susitikimo su artimaisiais džiaugsmas, bučiniai, lauktuvės... Vaikams - saldainiukų, mylimai žmonai - du nemaži pakai pupelių kavos. Pavarčiusi tuos pakus Adolfienė nustebo - kažko minkštoki... Žvilgt į užrašą ir piešinį ant pakelio - taigi čia jokia kava, o popieriniai filtrai kavos virimo aparatui, kurio kukliai gyvenanti šeimynėlė niekada neplanavo ir ateityje neplanuoja įsigyti!
Ir dar ne viskas! Automobilių registravimo centre Adolfui buvo paaiškinta, kad be originalių dokumentų jo "audinės" Lietuvoje niekas neregistruos. Nori nenori - ir nedelsiant - teko sukarti kelią iki Vokietijos pasienio.
Visokių keblumų su Amsterdamo turguje įsigytais automobiliais turėjo ir Adolfo bendrakeleiviai Zenonas bei Jurijus.
Žodžiu, trys rimti vyrai iš Jonavos per gerą savaitę išmaišė visus pragaro koridorius... Susumavę nenusisekusios kelionės išlaidas "biznieriai" priėjo prie išvados, jog Lietuvoje už tokią kainą būtų įsigiję kur kas geresnius automobilius. Bet užtat nebūtų sužinoję, kokie minkšti prabangaus Amsterdamo viešbučio patalai ir koks romantiškas priemiesčio parkas...
J. Varnaitė
