Daiva NORKIENĖ
Kauno rajono policijos komisariato Tardymo skyriaus tardytoja Zita Tamošiūnienė "Akistatai" tvirtino nesugebanti savo šeštoko sūnaus Arvydo apginti nuo smurtaujančio bendraklasio. "Aš - policininkė, o nesugalvoju, ką daryti. Į mokyklą kreipiausi kelis kartus - nepadeda. Perverčiau visus kodeksus, ir neradau priemonių prieš smurtautoją. Dvylikamečio baudžiamojon atsakomybėn nepatrauksi; pagaliau, aš net neįrodyčiau, kad sūnus terorizuojamas: juk nepilnamečiai draugai - ne liudytojai".
Arvydas Tamošiūnas - pirmosios grupės invalidas, serga reta liga, kurios palengvinimui būtini medikamentai per parą kainuoja 50 litų.
Kantrybės išmokė liga
Arvydas, vyriausias iš trijų vaikų, susirgo būdamas trijų mėnesių. Iš pradžių mama šviesiame berniuko veidelyje pamatė pleiskanojančią dėmę, kuri plito, kol galiausiai visas kūnas tapo rausvas, suskirdęs. Trumpai nepavartojus vaistų, oda suskildavo iki kaulo, o dėl nepakeliamo niežėjimo vaikas nusidraskydavo kruvinai. Kartais sveiki būdavę tiktai delnai ir padai, o visas kūnas pavirsdavo "gyva žaizda". Oda pūliuodavo, pasidengdavo šašais. "Iki metų kūdikį bijojau parodyti žmonėms", - prisimena Z. Tamošiūnienė. Medikai nustatė ligą: sunkios formos neurodermitas. Tačiau ilgai nesugebėta parinkti tinkamų medikamentų. "Niežėjimas būdavo nežmoniškas, per naktį Arvydas nusidraskydavo taip, kad patalynė nuo kraujo iš baltos virsdavo raudona, - tas laikotarpis motinai kelia siaubą. - Kadangi nutrinta oda tuoj supūliuodavo, negydavo, teko rūpintis, kad vaikas naktimis nenusikasytų. Naktys būdavo nepaprastai sunkios".
Arvydas ėjo ketvirtuosius metus, jo jaunesniajam broliui Edvinui dar tik kalėsi pirmasis dantukas, o Zita laukėsi trečiojo vaiko - dukters Kristinos.
- Edvinėlį guldydavau į lopšį, o Arvydą - savo lovon; mėnesių mėnesius taip ir miegodavome abu: aš - ant dešinio šono, rankomis ir kojomis "laikydama" Arvydo kojas ir rankas. Kad tik nesikasytų. Beje, gimus Kristinai, gydytojai neatsistebėjo, kas per kūdikis: kelis mėnesius jos buvo neįmanoma paguldyti kitaip, kaip tik ant dešinio šono! Taip įprato iki gimimo!
Kartą gydytojai, norėdami nustatyti, gal vaikas alergiškas maistui, patarė mamai mažylio nemaitinti kelias dienas. Ji iki šiol su skausmu prisimena ašarotas berniuko akis, kai jis nesuprasdamas klausdavo, kodėl mamytė jį "nori numarinti badu". Po penkių dienų Zita žiaurų eksperimentą nutraukė, nes sūnaus oda nė trupučio nepagerėjo. Judriam ir guviam berniukui iš mažų dienų teko mokytis kantrybės bei ištvermės. Kai paaugo ir ėmė suvokti savo problemą, pats stengėsi saugoti jautrią savo odą, iškęsti niežėjimą. O vaikystėje būdavo, kad mama, norėdama bent valandžiukę atsipūsti, už nugaros surišdavo Arvydo rankas. Rišdavo jas ir naktį, melsdama Dievo, kad tik nuo tos kankynės atsirastų bent kokių vaistų. Nebegalėdami niekuo padėti, Kauno Raudonojo Kryžiaus medikai Arvydui skyrė pirmosios grupės invalidumą. Arvydo liga, deja, yra neišgydoma. Konsultuodamasi su užsienio medikais ir farmacijos kampanijomis, Z. Tamošiūnienė pati "atrado" jos sūnui tinkamiausius medikamentus, perka brangius maisto papildus. Šiandien berniukas gali lankyti mokyklą, turi gražią skaisčią odą ir nebekenčia dėl niežėjimo tik todėl, kad kiekvieną dieną vartoja vaistus. Gydymo nutraukti negalima nė vienai dienai - kūnas vėl pavirstų gyva žaizda. Medikamentai per parą kainuoja 50 litų. Prie Arvydo neurodermito prisidėjo ir dar viena sunki liga - astma.
Likimas, beje, iš žmogaus ne tik ima. Arvydas (gimęs Gyvatės metais) turi unikalių savybių. Jau anksčiau jo mama pastebėjo, kad berniukas net už nugaros surištomis rankomis sugebėdavo paimti puodelį su vandeniu ir atsigerti. Nepaprastu jo lankstumu stebėdavosi visi pažįstami: vaikas lyg niekur nieko gulėdamas su koja pasikasydavo akį. Ir šiandien su savo rankomis, kojomis, liemeniu berniukas daro tokius pratimus, kad net pašiurpino savo trenerį: vaikui buvo patarta taip "nežaisti", kad nesulūžtų. Arvydo sąnariai - nepaprastai lankstūs, atlikdamas gimnastikos pratimą "tiltelį" jis atgal išsilenkia taip, kad tampa greičiau panašus į "sąvaržėlę". Labai greit gyja žaizdos: įsipjovus per dvi paras nelieka netgi žymės.
Terorizuoja mokyklos draugas
Z. Tamošiūnienė sako savo sūnus mokinusi: dėl menkniekių nesiskųsti, vaikiškus konfliktus spręsti patiems. Tik tada, jei kas nors smarkiai sumuštų nekaltą - tegu pasisako. Arvydas lanko Kauno pagrindinės mokyklos "Anima" šeštąją klasę.
- Jis iš mažens yra labai kantrus, - tvirtina Z. Tamošiūnienė, - todėl guostis nemėgsta. Būdavo, tyli net tada, kai iš skausmo vos paeina. Kartą - tai buvo pernai - pamačiau, kad iš lovos keldamasis berniukas susiraukė lyg iš skausmo, šlubavo. Žiūriu - ant kojos delno dydžio kraujosrūva. Paaiškėjo, jog jį skaudžiai apspardė bendramokslis. Tas pats dvylikametis Arvydą terorizuodavo nuolat: žinau bent penkis atvejus, kai jis labai žiauriai ir be jokių priežasčių sumušė sūnų. Ėjau į mokyklą, skambinau auklėtojai, kad pasikalbėtų su jo tėvais - niekas nepasikeitė. Prieš kelias dienas tas vaikinas Arvydą vėl sumušė einantį iš mokyklos. Ir mušė taip, jog praeiviai neištvėrę pradėjo skirti. Išsivadavęs Arvydas vos atgaudamas kvapą parskuodė slėptis namo.
Mušeika Arvydą spardė, daužė rankomis, laidė sniego gniūžtėmis, tąsė už nosies. Po kiekvieno tokio incidento berniukas užsisklendžia, puola depresijon. Motina įsitikinusi, kad bendramokslio teroras sūnų traumuoja ir psichologiškai. Pastarąjį konfliktą, anot liudininkų, išprovokavo "teroristas": jis tyčia į Arvydą laidė sniego gniūžtėmis pakeliui iš mokyklos.
Pedagogiškas požiūris
LR Seime vykusioje konferencijoje "Aš - prieš smurtą" buvo pateikta šiurpinanti statistika: smurtą patiria kas antras Lietuvos vaikas! Kaip viena iš temų, buvo nagrinėjama ir smurto mokyklose problema. Kad ji pakankamai aktuali ir žinoma, įrodė aukštas Švietimo ministerijos atstovas, per pusvalandžio pasisakymą išvardinęs keliose dešimtyse punktų surašytas priemones, kurias "būtina įgyvendinti". Svarbiausia - pasiekti, kad kiekvienoje šalies mokykloje būtų psichologas. Tačiau konferencijos konferencijomis, o mokiniai mokyklose kaip kentėjo, taip tebekenčia. Ar "Anima", kurią lanko tardytojos sūnus, pajėgi apginti pirmosios grupės invalidą moksleivį? Būtent čia, prie apskrito stalo susėdus mokyklos vadovams, žurnalistams ir smurtininko tėvams, išgirdome apie teoriją, kad kai kurie žmonės gimsta... būti aukomis!
"Galbūt, dėl to, kad Arvydas skriaudžiamas - kaltas jis pats? - svarstė viena direktoriaus pavaduotoja. - Egzistuoja teorija, pagal kurią, kai kuriems žmonėms tiesiog lemta būti aukomis". "Animos" direktorius Gintautas Cibulskas antrino:
- Tas Arvydo skriaudėjas - labai aktyvus vaikas. Per fizinio lavinimo pamokas pats turiu su juo bėdų, neklauso. O kai su kuo nors susipeša, tai kaip koks kovinis pitbulis - negali atplėšti: akys išvirtę, prakaitas tyška, kimba be atodairos. Bet kodėl jis skriaudžia tiktai Arvydą? (Juk klasėje yra ir duagiau fiziškai silpnų mokinių). Gal dėl to, kad tasai nesigina? Antai minėtas mušeika buvo "užsisėdęs" kitą vaiką. Žinokit, kai anam atsibodo, tai taip mušeiką papurtė, kad tas daugiau nelenda.
Tėviškas požiūris
"Akistatos" žurnalistę šokiravo ne tik pedagogai. Mušeikos tėvelis, žinomas Kaune verslininkas, iš pradžių teigė savo sūnaus problemą žinąs, ne naujiena esą ir tai, kad skriaudžia Arvydą. Bet...
- Mūsų sūnelis yra hiperaktyvus, visiškai neturi savisaugos instinkto, ir jei jau ką nors užsipuls, tai nepaiso net viską matančių mokytojų. Bet tas Arvydas - argi ne pats kaltas? Kodėl jis nepabėgo ir nesigynė, kai sūnus į jį tyčia laidė gniūžtėmis? Eina sau ramiausiai, o į jį mėto. Tikrai, kai kurie žmonės patys kalti, kad juos skriaudžia...
- Ar tik ne "zonos" teorija? Kur vieni "gimę" būti "verchais" , o kiti - nuskriaustaisiais, - po šio žurnalistės klausimo sekė (pritarianti?) tyla.
Beje, aktyviojo paauglio tėvai yra labai rūpestingi. Klasės vaikus jau anksčiau patys įspėjo, kad, jeigu juos nuskriaus sūnus, būtinai praneštų. O kad hiperaktyvus berniukas "sutvirtėtų fiziškai ir išsikrautų", vežioja jį į bokso klubo treniruotes. To paties klubo, kuris pastaruoju metu žiniasklaidoje minimas kaip banditų ir "torpedų" kalvė.
Ir smurtautojo tėvai, ir mokyklos vadovai problemą prižadėjo išspręsti. Nors apie ją, anot tardytojos, žino nebe pirmus metus. Z. Tamošiūnienė realios pagalbos nesitiki, ji anksčiau yra kreipusis ir į miesto Švietimo skyrių, ir į pačius pedagogus. Kas belieka? Sako, savąją "auką" mokinsianti apsiginti jėga. Todėl sūnų, kad sutvirtėtų fiziškai, pradėjo vežioti į plaukimo baseiną.
